10425/03

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA GULIJEV PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 10425/03)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. gruodţio 16 d.   Byloje Gulijev prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės , F. TULKENS,   teisėjų I. C. BARRETO,   V. ZAGREBELSKY,   D. JOČIENĖ,   A. SAJÓ,   N. TSOTSORIA,   I. KARAKAŞ,   ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. lapkričio 25 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Azerbaidţano Respublikos pilietis, Ibrahim Gulijev   (pareiškėjas), kuris 2003 m. kovo 12 d. (Nr. 10425/03) Teismui pateikė pareiškimą pagal Ţmogaus   teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas A. Merkys, Lietuvos Vyriausybei   (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   3. Pareiškėjas pagal Konvencijos 8 straipsnį skundėsi, kad jį išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į   Azerbaidţano Respubliką buvo paţeista jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, atsiţvelgiant į tai, kad   pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyveno Lietuvoje. Pareiškėjas   tvirtino, kad valstybės institucijų sprendimas jį išsiųsti dėl jo keliamos grėsmės „valstybės   saugumui ir viešajai tvarkai“ buvo savavališkas ir kad teismo proceso metu jis negalėjo susipaţinti   su dokumentais paţymėtais ţyma „slaptai“.   4. 2005 m. birţelio 29 d. Teismas nusprendė perduoti Vyriausybei pareiškėjo skundus pagal   Konvencijos 8 straipsnį. Tą pačią dieną Teismas nusprendė taikyti Konvencijos 29 straipsnio 3 dalį   ir nagrinėti skundų priimtinumo ir esmės klausimus kartu.   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   5. Pareiškėjas yra Azerbaidţano Respublikos pilietis, gimęs 1971 m., šiuo metu gyvenantis   Biedermansdorf, Austrijoje.   6. Šalys nesutarė dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką datos. Pareiškėjas teigė, kad jis   Lietuvoje gyveno nuo 1989 m., ką įrodo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1989 m. nuosprendis,   kuriuo jis buvo pripaţintas kaltu dėl vagystės ir nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo. Jis   teigė, kad po šio teisminio proceso jam nebuvo nurodyta išvykti iš šalies. Jis taip pat paţymėjo, kad   jis atvyko į Lietuvą 1990 m. pradţioje, iki vizų reţimo įvedimo, todėl jo atvykimas nėra neteisėtas.   7. Vyriausybė tvirtino, kad pirmiau minėtas nuosprendis buvo priimtas ne 1989 m., o 1998 m., ir   kad pareiškėjas teisėtai atvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją tik 2001 m. kovo 12 d., kai jam   buvo išduota vienkartinė viza.   8. 1996 m. liepos 25 d. Lietuvoje gimė LG, pareiškėjo ir jo partnerės SG, Lietuvos Respublikos   pilietės, dukra. 2001 m. pareiškėjas buvo oficialiai įrašytas kaip LG tėvas. 2001 m. balandţio 21 d.   pareiškėjas susituokė su SG. Šiuo pagrindu 2001 m. birţelio 11 d. jam buvo išduotas leidimas   laikinai apsigyventi Lietuvoje, kuris galiojo vienerius metus.   9. 2002 m. balandţio 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti naują laikinąjį leidimą gyventi   Lietuvoje.   10. 2002 m. birţelio 14 d. Migracijos departamentas atsisakė išduoti naują laikinąjį leidimą tuo   pagrindu, kad pareiškėjas kėlė „grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai“. Šiuo poţiūriu   imigracijos institucija rėmėsi medţiaga, 2002 m. birţelio 10 d. gauta iš Valstybės saugumo   departamento, su ţyma „slaptai“.   11. 2002 m. birţelio 24 d. Trakų rajono policijos komisariatas pareiškėją įpareigojo iki 2002 m.   liepos 4 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos.   12. 2002 m. birţelio 26 d. pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį   teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento ir Trakų rajono policijos komisariato   sprendimus. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 1989 m. gyvena Lietuvoje, ir nuo to laiko kelis kartus   buvo gavęs leidimą laikinai apsigyventi Lietuvoje, čia turi nekilnojamojo turto, savo verslą, sukūrė   visuomeninę organizaciją „Ibrahimas ir draugai“, kurios siekis yra puoselėti Lietuvoje gyvenančių   azerbaidţaniečių kultūrines tradicijas, 1996 m. jam ir jo sutuoktinei SG, kuri yra Lietuvos   Respublikos pilietė, gimė dukra. Pareiškėjas taip pat paţymėjo, kad proceso dėl pareiškėjo   išsiuntimo metu jo sutuoktinė laukėsi antro vaiko.   13. 2002 m. rugpjūčio 10 d. teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teismas, remdamasis byloje   esančiais rašytiniais įrodymais, pirmiausia, minėtu Valstybės saugumo departamento įslaptintu   raštu, su kuriuo pareiškėjas nebuvo supaţindintas, padarė išvadą, kad tolesnis jo buvimas Lietuvos   Respublikoje keltų grėsmę jos saugumui ir viešajai tvarkai.   14. Pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Be pirmiau   minėtų jo argumentų, pareiškėjas taip pat paţymėjo, kad jo sutuoktinė yra armėniškos kilmės, ir,   atsiţvelgiant į Armėnijos ir Azerbaidţano įtemptus santykius, taip pat į buvusius karinius konfliktus   tarp šių šalių, jai kiltų sunkumų integruojantis Azerbaidţane tuo atveju, jei pareiškėjas būtų išsiųstas   iš Lietuvos, o ji nuspręstų vykti kartu. Pareiškėjo manymu, pagrindinė prieţastis, dėl kurios   valdţios institucijos atsisakė jam išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, buvo įslaptinta medţiaga,   kurioje nurodyta, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsiţvelgiant į tai, kad jam niekada   nebuvo atskleistas minėtos medţiagos turinys, jis neturėjo galimybės ginčyti tokių kaltinimų.   15. Pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir 2002 m. rugsėjo 16 d.   jis buvo sulaikytas ir laikinai apgyvendintas Uţsieniečių registracijos centre.   16. 2002 m. spalio 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą   ţemesnės instancijos teismo sprendimą. Teismo teigimu, jis ištyrė Valstybės saugumo   departamento apie pareiškėją pateiktus dokumentus su ţyma „slaptai“. Teismas neatskleidė šių   dokumentų turinio. Tuo pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos   Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl ginčijami administraciniai sprendimai yra   teisėti.   17. 2002 m. spalio 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į   Azerbaidţaną, uţdraudţiant neapibrėţtą laiką atvykti į Lietuvos Respubliką. Tą pačią dieną   pareiškėjas traukiniu buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, tačiau jis iššoko iš traukinio ir pasiliko   Lietuvoje. 2002 m. spalio 16 d. pareiškėjui į Lietuvą buvo uţdrausta atvykti iki 2099 m.   18. 2002 m. spalį gimė pareiškėjo ir jo sutuoktinės SG antrasis vaikas – IG. IG taip pat turi   Lietuvos Respublikos pilietybę.   19. 2003 m. vasario 18 d. pareiškėjas buvo sulaikytas Vilniuje ir apgyvendintas Uţsieniečių   registracijos centre. Vėliau jis buvo hospitalizuotas, bet iš ligoninės pabėgo. Po kelių mėnesių   valdţios institucijos jį sulaikė ir grąţino į Uţsieniečių registracijos centrą.   20. 2003 m. kovo 12 d. pareiškėjas pateikė pareiškimą Teismui. Nuo tos dienos iki 2003 m.   lapkričio 6 d. pareiškėjas pateikė keletą skundų Migracijos departamentui, prašydamas jo neišsiųsti.   Kai jo prašymai buvo atmesti, jis kreipėsi su skundais į administracinius teismus, iš kurių galutinį   sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundai buvo atmesti, 2003 m. rugsėjo 4 d. priėmė Lietuvos   vyriausiasis administracinis teismas. Jis taip pat nesėkmingai kreipėsi į Migracijos departamentą dėl   pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjas skundėsi administraciniams teismams, tačiau 2004 m.   rugsėjo 22 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė jo skundą.   21. 2003 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl jo kuo skubesnio išsiuntimo iš   Lietuvos Respublikos, nurodydamas, kad jo administracinės bylos klausimais pasirūpins sutuoktinė   ir advokatas. Kitą dieną jis buvo išsiųstas į Azerbaidţaną.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   22. Lietuvos Respublikoje esančių uţsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja Įstatymas dėl   uţsieniečių teisinės padėties. Bylai reikšmingu laikotarpiu Įstatymas nustatė, kad uţsieniečiui gali   būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pagal Įstatymo 14 straipsnį valdţios institucijos   galėjo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, jei uţsieniečio gyvenimas šalyje grėstų jos   saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal Įstatymo 21 straipsnį valdţios institucijos dėl tų pačių prieţasčių   galėjo panaikinti leidimą uţsieniečiui laikinai apsigyventi.   23. Įstatymo 19 straipsnyje buvo nustatyta, kad teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi   Lietuvos Respublikoje turi uţsienietis, jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena uţsieniečio vaikai ar   sutuoktinis, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Įstatymo 20 straipsnį uţsieniečiui,   sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvos   Respublikoje uţsieniečiu, leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas   vieneriems metams ir tais pačiais pagrindais tam asmeniui naujas leidimas išduodamas kiekvienais   metais, jeigu santuoka nenutraukta.   24. Įstatymo 32-34 straipsniai ir 41 straipsnis nustatė, kad uţsienietis, kurio leidimas laikinai   gyventi buvo panaikintas, įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 dienų nuo to   sprendimo įteikimo dienos. Jeigu uţsienietis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti, jis iš   šalies išsiunčiamas, uţdraudţiant atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėţtam arba neapibrėţtam   laikui. Įstatymo 36 straipsnis numatė, kad išsiunčiant uţsienietį iš šalies gali būti atsiţvelgiama į jo   teisėto buvimo šalyje laiką, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius šalyje, išsiuntimo pasekmes   šeimos nariams, kurie teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje.   25. Administracinių bylų teisenos įstatyme yra numatyta:   straipsnis. Įrodymai   „1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais   remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindţiančios proceso šalių   reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.   <...>.   3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar   tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai   administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.“   26. Vyriausiasis administracinis teismas savo 2002 m. rugsėjo 4 d. sprendime byloje Nr. A10-   786-02, kiek tai reikšminga nagrinėjamai bylai, yra konstatavęs, kad:   „Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje   byloje, kol jie bus išslaptinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis). Todėl nesant kitų įrodymų   [ţemesnės instancijos] teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik Valstybės saugumo departamento pateikta   rašytine informacija su ţyma „slaptai“.“   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO TARIAMO PAŢEIDIMO   27. Remdamasis Konvencijos 8 straipsniu pareiškėjas skundėsi, kad jo išsiuntimu iš Lietuvos į   Azerbaidţaną buvo paţeista jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, atsiţvelgiant į tai, kad jo   sutuoktinė ir du vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, pareiškėjas teigė, kad jį išsiuntus iš   Lietuvos buvo apribota jo teisė dalyvauti auklėjant savo vaikus, taip paţeidţiant 7 Protokolo 5   straipsnį. Teismas konstatuoja, kad pastarasis skundas yra subsidiarus skundo dėl teisės į šeimos   gyvenimo gerbimą poţiūriu. Todėl Teismas mano, kad pareiškėjo skundai yra nagrinėtini tik pagal   Konvencijos 8 straipsnį, kuris, kiek tai reikšminga šiai bylai, nustato:   „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas <...>.   Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų   nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo [ar]   visuomenės apsaugos interesams <...>.“   A. Priimtinumas   28. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas iki jo pareiškimo pateikimo Teismui 2003 m. kovo 12 d.   nepanaudojo veiksmingų vidaus teisinės gynybos priemonių, prieinamų vidaus teisėje. Pirmiausia,   Migracijos departamentui 2003 m. kovo 10 d. priėmus sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, jis   pateikė keletą skundų administraciniams teismams, prašydamas jo neišsiųsti. Galutinį,   neskundţiamą sprendimą, kuriuo Migracijos departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją į   Azerbaidţaną buvo paliktas galioti, Vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2003 m. rugsėjo 4   d. Be to, pareiškėjas pateikė skundą nacionaliniams teismams dėl Migracijos departamento   sprendimo nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, kuris buvo atmestas galutiniu 2004 m. rugsėjo   d. sprendimu (ţr. 20 paragrafą pirmiau). Remdamasi tuo, kas išdėstyta pirmiau, Vyriausybė   teigė, kad pateikęs pareiškimą Teismui, pareiškėjas vis dar naudojo prieinamas ir veiksmingas   vidaus teisinės gynybos priemones.   29. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo panaudojęs visas jam prieinamas veiksmingas vidaus   teisinės gynybos priemones. Pirmiausia jis paţymėjo, kad, Migracijos departamentui priėmus 2002   m. birţelio 14 d. sprendimą, valstybė atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas   nesėkmingai apskundė šį sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o vėliau –   Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2002 m. spalio 14 d. priėmė galutinį sprendimą   byloje, palikdamas galioti ţemesnės instancijos teismo sprendimą. Visi kiti nacionalinių valdţios   institucijų sprendimai iš esmės buvo pasekmė pirmiau minėto galutinio Vyriausiojo administracinio   teismo sprendimo, kurį priėmus pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje jau buvo neteisėtas.   Pareiškėjo manymu, jo pastangos skųsti tolesnius administracinius sprendimus dėl jo išsiuntimo   buvo tiesiog beviltiški bandymai pratęsti jo buvimo Lietuvoje trukmę, kur gyveno visa jo šeima.   Tas pats taikytina ir jo prašymui suteikti pabėgėlio statusą.   30. Dėl tvirtinimo, kad buvo nepanaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės, Teismas mano,   kad prieš pateikdamas jam pareiškimą 2003 m. kovo 12 d., pareiškėjas veiksmingai panaudojo   prieinamas vidaus teisinės gynybos priemones. Pirmiausia pareiškėjo buvimas Lietuvoje buvo   neteisėtas nuo Migracijos departamento 2002 m. birţelio 14 d. sprendimo neišduoti jam leidimo   laikinai gyventi, kurį pareiškėjas apskundė ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir   Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2002 m. spalio 14 d. priėmė galutinį vidaus   sprendimą. Tiesa, kad priėmus pastarąjį sprendimą, jau pateikęs pareiškimą Teismui, pareiškėjas   pateikė keletą skundų įvairioms valdţios institucijoms. Tačiau, pirmiausia, tais sprendimais, ypač   sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iš esmės buvo vykdomas pagrindinis 2002   m. birţelio 14 d. sprendimas neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Antra, Teismas sutinka,   kad paskutiniosios vidaus teisinės gynybos priemonės gali būti panaudojamos neilgai trukus po   pareiškimo pateikimo, tačiau iki tol, kol Teismas nėra pradėjęs nagrinėti jo priimtinumo klausimo   (Ţr., mutatis mutandis, Ringeisen v. Austria, 1971-07-16, Series A No. 13, 91 §), kaip nagrinėjamos   bylos atveju. Darytina išvada, kad Vyriausybės prieštaravimas pagal Konvencijos 35 straipsnio 1   dalį turi būti atmestas.   31. Teismas toliau paţymi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35   straipsnio 3 dalį. Kadangi nėra jokių kitų pagrindų atmesti šį pareiškimą, Teismas daro išvadą, kad   jis turi būti paskelbtas priimtinu.   B. Esmė   1. Šalių pareiškimai   32. Pareiškėjas teigė, kad sprendimas neišduoti jam leidimo laikinai gyventi ir to sąlygotas   įpareigojimas išvykti paţeidė Konvencijos 8 stra   ipsnį. Pirmiausia, jis teigė, kad sprendimas buvo grindţiamas vien tik teiginiu, kad jis „kėlė   grėsmę valstybės saugumui“, kas buvo nurodyta Valstybės saugumo departamento pateiktoje byloje   su ţyma „slaptai“. Tačiau jis niekada nebuvo supaţindintas su tos bylos turiniu. Jis tvirtino, kad   buvo tikrai integravęsis į Lietuvos gyvenimą, kur turėjo verslą ir buvo įsteigęs nevyriausybinę   organizaciją Ibrahimas ir draugai („Ibrahim and Friends“), kurios siekis buvo puoselėti Lietuvoje   gyvenančių azerbaidţaniečių kultūrines tradicijas. Pareiškėjas pabrėţė, kad nuo 1993 m. jis   Lietuvoje gyveno su SG, Lietuvos Respublikos piliete, su kuria 2001 m. susituokė ir turėjo du   vaikus, kurie abu taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir dar nepilnamečiai. Jis uţtikrino   pagrindines šeimos pajamas ir jį išsiuntus jie būtų netekę finansinės paramos.   33. Vyriausybė manymu, pareiškėjas Lietuvoje teisėtai gyveno tik nuo 2001 m. kovo 12 d., kai   jam buvo išduota viza. Tai reiškia, kad jis su savo sutuoktine teisėtai kartu buvo pragyvenęs tik kiek   daugiau nei metus, prieš valdţios institucijoms nusprendţiant neišduoti naujo leidimo gyventi   Lietuvoje. Atsiţvelgiant į trumpą laiką, kurį pareiškėjas gyveno Lietuvoje, jis negalėjo uţmegzti   glaudţių asmeninių, socialinių ir ekonominių ryšių šalyje. Pareiškėjo sutuoktinė buvo Lietuvos   Respublikos pilietė, ir jos pase buvo nurodyta Lietuvos, o ne Armėnijos tautybė. Be to, kai   Migracijos departamentas priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją į Azerbaidţaną, karinis konfliktas su   Armėnija nebevyko, nes jis buvo pasibaigęs 1994 m. Taigi buvo įmanoma išsaugoti šeimą jai   apsigyvenus Azerbaidţane. Darytina išvada, kad pareiškėjo išsiuntimu į Azerbaidţaną nebuvo   apribota jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.   34. Jeigu Teismas nustatytų, kad toks apribojimas buvo, Vyriausybė tvirtino, kad jis buvo   nustatytas Įstatymu dėl uţsieniečių teisinės padėties, kuris leido valdţios institucijoms neišduoti   leidimo laikinai gyventi tiems asmenims, kurių buvimas Lietuvoje keltų grėsmę valstybės   saugumui. Įstatymas nustatė aiškius teisinius pagrindus, kuriais remiantis buvo galima atsisakyti   tokį leidimą išduoti ar jį panaikinti, taip pat ir procedūrą, kurios turėjo būti laikomasi. Be to,   Įstatymas pareiškėjui suteikė teisę sprendimus dėl jo išsiuntimo apskųsti administraciniams   teismams. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo.   35. Todėl, Vyriausybės manymu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos   Respublikos atitiko teisėtą tikslą apsaugoti valstybės saugumo interesus. Valstybės saugumo   departamentas 2002 m. birţelio 11 d. pareiškėjo atţvilgiu pradėjo tyrimą, įtariant jį bandymu įkurti   antivalstybinio pobūdţio organizaciją. Tyrimo metu buvo surinkti duomenys, patvirtinantys, kad   pareiškėjo veikla kėlė grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Tuo pagrindu Migracijos   departamentas atmetė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kadangi visi   Valstybės saugumo departamento pateikti duomenys sudarė valstybės paslaptį, teismai nusprendė jų   neišslaptinti ir išimtinai tais duomenimis rėmėsi kaip įrodymais. Tačiau teismai tinkamai ištyrė   informaciją su ţymomis „riboto naudojimo“ ir „slaptai“ ir nustatė, kad Valstybės saugumo   departamento išvados buvo pagrįstos. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, Vyriausybė padarė išvadą, kad   pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos buvo visiškai suderinamas su Konvencijos 8   straipsnio reikalavimais.   2. Teismo vertinimas   36. Teismas pakartoja, kad svarbiausias Konvencijos 8 straipsnio siekis yra apsaugoti asmenį   nuo savavališko valdţios institucijų įsikišimo. Be to, gali būti ir pozityvios pareigos, neatskiriamos   nuo veiksmingo šeimos gyvenimo „gerbimo“. Tačiau yra sunku tiksliai apibrėţti ribas tarp   valstybės pozityvių ir negatyvių pareigų pagal šią nuostatą. Vis dėlto taikytini principai yra panašūs.   Abiejų pareigų kontekste būtina atsiţvelgti į teisingą pusiausvyrą, kurios turi būti siekiama tarp   individo ir visos visuomenės interesų. Abiem atvejais valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę (ţr.   Kroon and Others v. the Netherlands, 1994-10-27, Series A no. 297-C, § 31).   37. Be to, Teismas negali neatsiţvelgti į tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi ne tik su šeimos   gyvenimu, bet taip pat ir su imigracija, o valstybė turi teisę, atsiţvelgiant į tarptautinę teisę ir jos   sutartinius įsipareigojimus, kontroliuoti uţsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje (ţr. be   daugelio kitų bylų, Üner v. the Netherlands [GC], no. 46410/99, § 54, ECHR 2006-...). Šiuo   poţiūriu Teismas paţymi, kad Konvencijos 8 straipsnis Susitariančiajai Šaliai nenustato bendro   pobūdţio įpareigojimo gerbti susituokusių porų pasirinkimą valstybės, kurioje jie gyvens, ir priimti   sutuoktinius, kurie nėra tos valstybės piliečiai (ţr. Abdulaziz, Cabales and Balkandali v. the United   Kingdom, 1985-05-28, Series A no. 94, pp. 33-34, § 68). Vis dėlto asmens išsiuntimas iš valstybės,   kurioje gyvena artimi jo (jos) šeimos nariai, gali prilygti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą,   garantuojamos pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, paţeidimui (ţr. Moustaquim v. Belgium, 1991-   02-18, § 36, Series A no. 193; taip pat ţr. pirmiau cituotą Uner v. the Netherlands, § 57 ir Boultif v.   Switzerland, no. 54273/00, ECHR 2001-IX, § 39). Tokiu įsikišimu bus paţeistas Konvencijos 8   straipsnis, jei jis neatitiks šio straipsnio 2 dalies reikalavimų. Todėl būtina nustatyti, ar buvo   įsikišimas į šeimos gyvenimą, ar jis buvo „nustatytas įstatymu“, grindţiamas vienu ar keliais 8   straipsnio 2 dalyje numatytais tikslais, ir ar toks įsikišimas buvo „būtinas demokratinėje   visuomenėje“.   (a) Ar buvo „šeimos gyvenimas“ Konvencijos 8 straipsnio poţiūriu   38. Teismas primena, kad sprendţiant, ar santykiai gali būti prilyginti „šeimos gyvenimui“,   daugelis aplinkybių gali turėti reikšmės, taip pat ir tai, ar pora gyvena kartu, jų santykių trukmė ir   tai, ar jie parodė įsipareigojimą vienas kitam kartu turėdami vaikų ar kitais būdais (ţr. X, Y and   Z v. the United Kingdom, 1997-04-22, Reports of Judgments and Decisions 1997-II, § 36).   39. Teismas paţymi, kad nagrinėjamoje byloje Vyriausybė ir pareiškėjas nesutaria dėl faktinės jo   teisėto atvykimo į Lietuvą datos (ţr. 6 ir 7 §§ pirmiau). Tačiau Teismas pastebi, kad 1996 m.   pareiškėjas ir SG susilaukė dukters, ir kad administracinio proceso dėl pareiškėjo išsiuntimo metu   SG laukėsi antro vaiko. Teismas taip pat atsiţvelgia į tą faktą, kad 2001 m. pareiškėjas susituokė su   SG. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, Teismas daro išvadą, kad santykiai tarp pareiškėjo ir SG   akivaizdţiai prilygo „šeimos gyvenimui“.   40. Dėl santykių tarp pareiškėjo ir jo dukters LG Teismas pakartoja, kad „šeimos“ samprata 8   straipsnyje apima de facto „šeimos“ ryšius, kai asmenys gyvena kartu formaliai nesudarę santuokos.   Iš tokių santykių gimęs vaikas yra ipso iure tos „šeimos“ dalis nuo jo gimimo momento vien dėl   paties gimimo fakto (ţr. Keegan v. Ireland, 1994-05-26, Series A no. 290, § 44). Todėl Teismas   konstatuoja, kad ryšys tarp pareiškėjo ir jo dukters LG, kurio Vyriausybė niekada neginčijo, prilygo   „šeimos gyvenimui“ pagal Konvencijos 8 straipsnį. Teismas taip pat mano, kad „šeimos   gyvenimas“ buvo tarp pareiškėjo ir jo antrosios dukters IG.   (b) Ar buvo įsikišimas į pareiškėjo teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą   41. Teismas paţymi, kad nagrinėjamoje byloje priemonės, kurių pareiškėjo atţvilgiu ėmėsi   valstybė, kildintinos iš Migracijos departamento 2002 m. birţelio 14 d. sprendimo, kuriuo   pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vėliau jis buvo išsiųstas iš Lietuvos.   Teismas negali sutikti su Vyriausybės argumentu, kad šeimos vienetas galėjo būti išsaugotas jai   apsigyvenus Azerbaidţane ir kad todėl įsikišimo nebuvo. Teismas paţymi, kad pareiškėjo   sutuoktinė buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir negali būti ginčijama tai, kad jos socialiniai ir   kultūriniai ryšiai su Lietuva buvo stiprūs (ţr. mutatis mutandis, pirmiau cituotą Üner v. the   Netherlands, § 58). Be to, Lietuvoje gimė ir visą laiką šioje šalyje gyveno pareiškėjo dukterys. Dėl   pareiškėjo argumento, kad jos sutuoktinės armėniška kilmė buvo papildoma aplinkybė, sulaikanti ją   nuo persikėlimo į Azerbaidţaną, Teismas pastebi, kad byloje esantys dokumentai šio teiginio   nepagrindţia. Tačiau Teismas paţymi, kad jei pareiškėjo sutuoktinė iš tikrųjų būtų armėniškos   kilmės, galėtų kilti tam tikri sunkumai integruojantis į kasdieninį Azerbaidţano gyvenimą (ţr.   Achmadov and Bagurova v. Sweden, (dec.), no. 34081/05, 2007-07-10, neskelbtas). Iš to, kas   aptarta pirmiau, Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos prilygo įsikišimui į jo   teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir yra nagrinėtinas Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies poţiūriu.   (c) Įsikišimo teisėtumas ir teisėtas tikslas   42. Teismas sutinka, kad Migracijos departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją buvo pagrįstas   nacionaline teise, konkrečiai Įstatymo dėl uţsieniečių teisinės padėties 14, 21, 32 ir 34 straipsniais.   Teismo nuomone, šiuo teisiniu reguliavimu buvo siekiama inter alia ginti valstybės saugumą, tai   yra teisėto tikslo 8 straipsnio 2 dalies poţiūriu. Todėl Teismas sutinka, kad ginčijamas sprendimas   buvo „nustatytas įstatymu“ ir juo buvo siekiama teisėto tikslo.   (d) Būtinumas demokratinėje visuomenėje   43. Svarbiausias klausimas šioje byloje yra, ar įsikišimas į pareiškėjo šeimos gyvenimo gerbimą   buvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Šiuo poţiūriu Teismas pakartoja, kad įsikišimas yra   „būtinas“, kai jis atitinka primygtinį visuomenės poreikį, ir, pirmiausia, yra proporcingas siekiamam   tikslui (ţr. Berrehab v. the Netherlands, 1988-06-21, § 28, Series A no. 138). Teismas taip pat   primena, kad gali būti atsiţvelgta ir į pareiškėjo padaryto paţeidimo pobūdį bei sunkumą (ţr.   pirmiau cituotą Boultif v. Switzerland, § 48).   44. Teismas paţymi, kad nagrinėjamoje byloje Valstybės saugumo departamentas parengė   išvadą su ţyma „slaptai“, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui   ir viešajai tvarkai. Remdamasis šia išvada, Migracijos departamentas atmetė pareiškėjo prašymą   išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas atkreipia dėmesį į vidaus administracinę teisę ir   į vidaus teismų praktiką (ţr. §§ 25-26 pirmiau), pagal kurias faktiniai duomenys, sudarantys   valstybės paslaptį paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie nebus išslaptinti.   Tačiau nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet pagal   byloje esančią medţiagą tai buvo taip pat vienintelė prieţastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai   gyventi Lietuvoje. Dėl to jis buvo išsiųstas iš Lietuvos. Be to, Vyriausybė pripaţino, jog   administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi minėta išvada, nors nusprendė neatskleisti jos   turinio pareiškėjui, taip suvarţant jo teisę į gynybą.   45. Teismas paţymi, kad kai byla buvo komunikuota Vyriausybei, jos buvo prašoma pateikti   informaciją apie tai, kokią grėsmę valstybės saugumui kelia pareiškėjo buvimas Lietuvoje.   Vyriausybė atsakydama apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjas buvo įtariamas bandymu įkurti   antivalstybinio pobūdţio organizaciją, tačiau Teismui nepateikė nei dokumentų, nei kitos faktinės   medţiagos šiam teiginiui pagrįsti.   46. Teismas, siekdamas įsitikinti, ar valstybės institucijos pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas kėlė   grėsmę valstybės saugumui nagrinėjamoje byloje, atsiţvelgia į šias aplinkybes. Pirma, nebuvo   įrodymų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje būtų kėlęs tokią grėsmę anksčiau – 2001 m. institucijos,   išnagrinėjusios jo praeities faktus, nenustatė prieţasčių neišduoti jam leidimo laikinai gyventi   Lietuvoje (ţr. 8 § pirmiau). Neginčijama, kad pareiškėjas buvo teistas, tačiau, kaip paţymėjo   Vyriausybė savo pastabose, jis buvo pripaţintas kaltu dėl vagystės, o ne dėl nusikaltimo, susijusio   su valstybės saugumu. Be to, minėtas teistumas nebuvo kliūtis pareiškėjui gauti leidimą laikinai   gyventi šalyje 2001 m. Antra, Strasbūro Teismui nepateikta objektyvios medţiagos, kuri būtų   įvertinta vidaus teismų, patvirtinančios, kad nacionalinės institucijos turėjo pakankamas prieţastis   įtarti pareiškėją kėlus grėsmę valstybės saugumui. Iš to, kas išdėstyta pirmiau, Teismas konstatuoja,   kad nagrinėjamoje bylos medţiagoje nėra dokumentų, leidţiančių Teismui padaryti išvadą, kad   pareiškėjas kėlė tokią grėsmę. Vis dėlto pareiškėjas buvo išsiųstas iki 2099 m. uţdraudţiant jam   atvykti į Lietuvos Respubliką, kur gyveno jo du vaikai ir sutuoktinė – visi Lietuvos Respublikos   piliečiai, kas yra svarbi aplinkybė, į kurią būtina atsiţvelgti vertinant įsikišimo būtinumą ir jo   proporcingumą.   47. To, kas išdėstyta pirmiau, pakanka, kad Teismas padarytų išvadą, jog įsikišimas į pareiškėjo   teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.   Taigi buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis.   II. DĖL KITŲ TARIAMŲ KONVENCIJOS IR JOS PROTOKOLŲ PAŢEIDIMŲ   48. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimo, teigdamas, kad   procesas dėl jo buvimo Lietuvoje teisėtumo nustatymo buvo neteisingas. Šiuo poţiūriu Teismas   pakartoja, kad sprendimai dėl uţsieniečių atvykimo, buvimo ir išsiuntimo nėra susiję su pareiškėjo   civilinio pobūdţio teisių ir pareigų ar baudţiamojo kaltinimo klausimo sprendimu šios Konvencijos   nuostatos poţiūriu (ţr. Mamatkulov and Askarov v. Turkey [GC], no. 46827/99 ir 46951/99, § 82,   ECHR 2005-I). Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis šioje byloje yra netaikytina ir šis skundas yra   nepriimtinas kaip nesuderinamas ratione materiae pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   49. Pareiškėjo manymu, taip pat buvo paţeista 6 straipsnio 2 dalis, nes valstybės institucijos   preziumavo jį esant kaltu dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, to neįrodţiusios. Remdamasis   straipsnio 3 dalies a, b ir d punktais jis taip pat tvirtino, kad prieţastys, dėl kurių jis, esą, kėlė   grėsmę valstybės saugumui jam niekada nebuvo atskleistos, taigi jis negalėjo pasirengti gynybai.   50. Teismas pastebi, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalys yra taikomos tik tuomet, kai   asmuo yra kaltinamas baudţiamojo nusiţengimo padarymu, o šiuo atveju taip nebuvo (ţr. 48 §   pirmiau). Todėl šie skundai taip pat turi būti paskelbti nepriimtinais kaip nesuderinami ratione   materiae pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   51. Nesutikdamas su Vyriausybės teiginiu, kad jo šeima galėjo išvykti iš Lietuvos ir prisijungti   prie jo Azerbaidţane, pareiškėjas tvirtino, kad buvo paţeistas 4 Protokolo 3 straipsnis. Teismas   paţymi, kad ši nuostata draudţia išsiųsti piliečius iš jų valstybės teritorijos. Tačiau šis klausimas yra   susijęs su pareiškėjo sutuoktine ir vaikais, kurie nėra šio proceso šalys. Pats pareiškėjas, būdamas   Azerbaidţano Respublikos pilietis, negali teigti esąs 4 Protokolo 3 straipsnio paţeidimo auka. Todėl   šis skundas turi būti atmestas kaip nesuderinamas ratione materiae pagal Konvencijos 35 straipsnio   ir 4 dalis.   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   52. Konvencijos 41 straipsnis numato:   “jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies   įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai   šaliai teisingą atlyginimą.”   A. Ţala   53. Pareiškėjas reikalavo 10 000 Lietuvos litų (LTL – apie 2896 eurų (EUR)) turtinei ţalai,   atsiradusiai dėl to, kad jis neteko verslo interesų, ir 50 000 LTL (apie 14 480 EUR) neturtinei ţalai   atlyginti.   54. Vyriausybė laikė šiuos reikalavimus nepagrįstais ir per dideliais.   55. Atsiţvelgdamas į šalių teiginius ir byloje esančią medţiagą, Teismas negali nustatyti jokio   prieţastinio ryšio tarp konstatuoto paţeidimo ir reikalaujamos turtinės ţalos, todėl šį reikalavimą   atmeta. Tačiau Teismas mano, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę ţalą, ir Konvencijos 8   straipsnio paţeidimo pripaţinimas nėra pakankamas jos atlyginimas. Vertindamas teisingumo   pagrindais, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas priteisia pareiškėjui 5 000   eurų neturtinei ţalai atlyginti.   B. Kaštai ir išlaidos   56. Pareiškėjas taip pat reikalavo 6 750 LTL (apie 1 955 EUR) bylinėjimosi vidaus teismuose ir   Teisme kaštams ir išlaidoms padengti, uţ kurias pateikė tam tikras sąskaitas ir čekius.   57. Vyriausybė ginčijo šį reikalavimą kaip nepagrįstą, nepakankamai apibrėţtą ir pernelyg didelį.   58. Pagal Teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų atlyginimą tiek, kiek buvo   įrodyta, kad jie buvo realiai patirti, būtini ir protingo dydţio. Šioje byloje atsiţvelgdamas į turimus   dokumentus ir pirmiau minėtus kriterijus, Teismas mano esant protinga priteisti pareiškėjui 700   EUR sumą.   C. Palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju   59. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal   ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia skundą dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą priimtinu, o likusią pareiškimo dalį   nepriimtina;   2. Nustato, jog buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis;   3. Nustato, kad:   (a) kad per tris mėnesius nuo datos, kai šis sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44   straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui toliau išvardintas sumas, kurios turi   būti konvertuojamos į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:   (i) 5 000 EUR (penkis tūkstančius eurų) neturtinei ţalai atlyginti bei bet kokį mokestį,   kuris gali būti taikomas, ir   (ii) 700 EUR (septynis šimtus eurų) kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį   mokestį, kuris gali būti taikomas šiam pareiškėjui;   (b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo nuo pirmiau   minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko   skolinimo normą, pridedant 3 procentus;   4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2009 m. sausio 20 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77   taisyklės 2 ir 3 dalimis.   Sally DOLLÉ   Françoise TULKENS   Kanclerė   Pirmininkė   10