12278/03

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA PADALEVIČIUS prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 12278/03)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. liepos 7 d.   Byloje Padalevičius prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Vladimiro Zagrebelsky,   Danutės Jočienės,   András Sajó,   Nona Tsotsoria,   Işıl Karakaş,   ir skyriaus kanclerio pavaduotojos Françoise Elens-Passos,   po svarstymo 2009 m. birţelio 16 d. uţdarame posėdyje,   skelbia pastarąją dieną priimtą šį sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis, Juozas Padalevičius   (pareiškėjas), kuris 2003 m. balandţio 4 d. pateikė pareiškimą (Nr. 12278/03) Teismui pagal   Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas L. Biekša, Lietuvos Respublikos   Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   3. 2006 m. geguţės 11 d. Teismas nusprendė perduoti Vyriausybei pareiškėjo skundus pagal   Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Teismas taip pat   nusprendė nagrinėti pareiškimo priimtinumo ir esmės klausimus kartu (29 straipsnio 3 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   4. Pareiškėjas yra gimęs 1943 m. ir gyvena Kauno rajone.   5. 1991 m. nenurodytą dieną buvę Noreikiškių apylinkėje esančios ţemės, buvusios Lietuvos ţemės   ūkio akademijos (LŢŪA) teritorijoje, savininkai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių jiems   atkūrimo.   6. 1992 m. kovo 13 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimu pareiškėjui buvo   suteiktas naudotis ţemės sklypas gyvenamo namo statybai. 1992 m. liepos 20 d. pareiškėjas   sumokėjo 2970 rublių uţ naudojamą ţemės sklypą.   7. 1992 m. spalio 13 d. įvyko Kauno rajono valdybos pasitarimas, kuriame dalyvavo pareiškėjas,   kaip LŢŪA atstovas, buvusių savininkų prieš nacionalizaciją, siekusių atkurti nuosavybės teises į   LŢŪA gyvenvietės teritorijai priskirtą ţemę, ir įvairių savivaldybės ir valstybės institucijų atstovai.   Buvo nuspręsta surengti kitą pasitarimą ir aptarti galimybę atkurti nuosavybės teises natūra į   Noreikiškių gyvenvietėje esančią ţemę bei pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikti   buvusiems savininkams po 0,3 ha ţemės sklypus gyvenamųjų namų statybai.   8. Nuo 1992 m. iki 1995 m. Vyriausybė priėmė kelis nutarimus, suteikusius teisę pareiškėjo   padėtyje esantiems asmenims įsigyti nuosavybės teise jų naudojamus ţemės sklypus.   9. 1995 m. balandţio 11 d. pareiškėjas ir Kauno rajono valdyba sudarė ţemės pirkimo-pardavimo   sutartį, kurioje buvo numatyta, kad 1992 m. liepos 20 d. pareiškėjas uţ ţemės sklypą yra sumokėjęs   29,70 Lietuvos litų. 1995 m. balandţio 14 d. ţemės sklypas buvo įregistruotas valstybiniame ţemės   registre pareiškėjo vardu, ir pagal Lietuvos įstatymus pareiškėjas tapo jo savininku.   10. 1995 m. birţelio 5 d. aštuonių fizinių asmenų grupė pareiškė civilinį ieškinį dėl ţemės pirkimo-   pardavimo sutarčių, tarp jų ir pareiškėjo, pripaţinimo negaliojančiomis. Ieškovai reikalavo atkurti   nuosavybės teises į ginčo ţemę, kurią LŢŪA suteikė gyvenamųjų namų statybai ir kuri buvo   Sovietų okupacinės valdţios nacionalizuota 1940 m. Ginče iš viso dalyvavo 129 atsakovai, tarp jų ir   pareiškėjas.   11. 1995 m. birţelio 27 d. Kauno apylinkės teismas priėmė nutartį areštuoti pareiškėjo ţemę. Vėliau   šią nutartį paliko galioti Kauno apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodę, kad   pareiškėjas ginčo ţemėje gali auginti tik vienmečius augalus. Be to, pareiškėjui buvo uţdrausta   vykdyti bet kokias statybas ţemėje, dėl kurios buvo bylinėjamasi teisme.   12. 1996 m. spalio 28 d. Kauno apylinkės teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.   13. 1998 m. vasario 5 d. Kauno apygardos teismas panaikino minėtą sprendimą, paţymėdamas, kad   ţemesnės instancijos teismas byloje netinkamai pranešė 38 atsakovams apie įvyksiantį teismo   posėdį. Byla buvo grąţinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.   14. 1999 m. vasario 26 d. Kauno apylinkės teismas vėl atmetė ieškinį.   15. Nenurodytą dieną byla buvo perduota Panevėţio apygardos teismui, kuris ją nagrinėjo   apeliacine tvarka.   16. 2000 m. kovo 14 d. Panevėţio apygardos teismas bylą sustabdė, nusprendęs kreiptis dėl   Vyriausybės nutarimų, kuriais remiantis ţemė buvo parduota pareiškėjui, konstitucingumo.   17. 2002 m. kovo 6 d. Kauno apskrities viršininko administracija pranešė pareiškėjui, kad nepaisant   teismo nustatyto draudimo vykdyti bet kokia veiklą ţemės sklype, „šiuo metu jame yra pasodinti   daugiamečiai sodiniai ir iškasta kūdra“. Pareiškėjo buvo paprašyta „nutraukti neteisėtus veiksmus“.   m. balandţio 12 d. pareiškėjas informavo vietos valdţios institucijas, kad „apie tai, kad mano   sklypui uţdėtas areštas, suţinojau iš Jūsų laiško. Kūdra, daugiamečiai sodiniai ir kiti darbai buvo   atlikti 1993 m., 1994 m., 1995 m. pirmame pusmetyje“.   18. 2002 m. geguţės 10 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo konstatavo, kad   ginčijami Vyriausybės nutarimai paţeidė buvusių ţemės savininkų, turėjusių teisę į nuosavybės   teisių atkūrimą, teises. Vyriausybės nutarimai buvo pripaţinti prieštaraujančiais Konstitucijos 23   straipsniui ir inter alia Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą   atstatymo tvarkos ir sąlygų (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto1   nuostatoms. Nutarime konstatuota, kad:   „<...> nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai   nustatant būtina atsiţvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus. Šie principai suponuoja ir tai,   kad okupacinės valdţios neteisėtai nacionalizuota ţemė, jeigu ji nėra būtina visuomenės poreikiams, įstatymo   nustatyta tvarka ir sąlygomis savininkams turi būti grąţinta natūra <...>.   <...> Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 649 ir Vyriausybės 1994 m. balandţio 19 d. nutarimu Nr. 294   nustačius, kad LŢŪA suteikta ţemė apima ir plotą, skirtą individualių gyvenamųjų namų statybai, taip pat   nustačius, kad individualių gyvenamųjų namų statybai skirtai ţemei išperkamos ţemės statusas suteiktas dėl to,   kad ši ţemė yra mokslo ir mokymo įstaigai paskirtoje teritorijoje, o Vyriausybės 1995 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.   leidus fiziniams asmenims įsigyti privatinėn nuosavybėn LŢŪA mokomajai gamybinei bazei paskirtoje   teritorijoje esančius ţemės sklypus, buvo paneigta savininkų teisė atkurti nuosavybės teises į ţemę susigrąţinant ją   natūra“.   19. Todėl Panevėţio apygardos teismas 2002 m. birţelio 28 d. panaikino Kauno apylinkės teismo   m. vasario 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą. Buvo paţymėta, kad Vyriausybės   nutarimai, kurių pagrindu pareiškėjas pasirašė ţemės pirkimo-pardavimo sutartį, buvo pripaţinti   antikonstituciniais. Atitinkamai administraciniai aktai, pagal kuriuos ţemė buvo parduota   pareiškėjui, buvo pripaţinti negaliojančiais. Teismas taip pat pastebėjo, kad: „atsakovai [tarp jų ir   pareiškėjas] praktiškai statybos darbų nepradėjo. Ne visi atsakovai jiems suteiktus ţemės sklypus   individualių namų statybai išsipirko ir ne visi pasirašę ţemės pirkimo-pardavimo sutartis jas   įregistravo“. Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.80 straipsniu ir nusprendė taikyti restituciją, pagal   kurią vietos valdţios institucijos buvo įpareigotos grąţinti pareiškėjui jo anksčiau uţ ginčijamą   ţemės sklypą sumokėtus 29,70 litus. Atsiţvelgdamas į tai, kad kai kurie iš atsakovų 1992 m. buvo   sumokėję uţ ţemės sklypus vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), teismas įpareigojo   grąţinti jiems šias sumas.   20. Atsakovai, tarp jų ir pareiškėjas, pateikė apeliacinį skundą dėl teisės klausimų. Jie inter alia   teigė, kad Panevėţio apygardos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant jų advokatui. Taip pat   atsakovai teigė, kad teismo sprendimo bus neįmanoma įvykdyti, nes jis numatė restituciją   „vienkartinėmis išmokomis“, kurios Lietuvoje nebeturėjo jokios piniginės vertės. Galiausiai, jie   tvirtino, kad pirkimo-pardavimo sutarčių pripaţinimas negaliojančiomis prieštaravo jų teisei į   privačios nuosavybės apsaugą ir gali prilygti reprivatizavimui.   21. 2003 m. sausio 31 d. Aukščiausiasis Teismas paliko sprendimą nepakeistą. Jis konstatavo, kad   ginčijamų teisės aktų pripaţinimas negaliojančiais buvo būtinas siekiant apsaugoti teisėtus prieš   nacionalizaciją buvusių savininkų interesus. Teismas pripaţino, kad „vienkartinės išmokos“ jau   nebeegzistavo kaip mokėjimo priemonė. Tačiau Aukščiausiasis Teismas paţymėjo, kad šios bylos   nagrinėjimo dalyku buvo ţemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripaţinimas negaliojančiomis, o   galimas kompensacijos nustatymas uţ prarastas vienkartines išmokas nebuvo jos nagrinėjimo   dalyku. Galiausiai teismas konstatavo, kad 2002 m. birţelio 19 d. pareiškėjo advokatei buvo   tinkamai pranešta apie apeliacinės instancijos teismo posėdį, kuris turėjo įvykti 2002 m. birţelio 27   d., ir kad ji prašė posėdį atidėti, atsiţvelgiant į tai, jog turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje tuo   pačiu metu. Tačiau Aukščiausiasis Teismas paţymėjo, kad pareiškėjo advokatė nepateikė jokių kito   teismo posėdţio įrodymų. Teismas nusprendė, kad, atsiţvelgiant į būtinumą uţtikrinti greitą procesą   Visame sprendimo tekste vietoje minėto Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto klaidingai nurodomas 15 punktas   (vert. past).   ir į didelį dalyvaujančių byloje asmenų skaičių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė   bylą nagrinėti advokatei nedalyvaujant.   22. Kauno apskrities viršininko pavaduotojo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu į ţemės sklypą LŢŪA   gyvenvietėje, kurį nuosavybės teise buvo įgijęs pareiškėjas, pagal pripaţintą negaliojančia 1995 m.   balandţio 11 d. ţemės pirkimo-pardavimo sutartį, buvo atkurtos nuosavybės teises buvusiam   savininkui.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   23. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta:   straipsnis   „Nuosavybė neliečiama.   Nuosavybės teises saugo įstatymai.   Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“   24. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, priimtas 1991 m. birţelio 18 d. ir daug kartų keistas,   numatė, kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė teikiama jų atkūrimui natūra. Valstybė pasiliko   teisę išpirkti nuosavybę iš buvusių savininkų atsiţvelgiant į susiklosčiusius visuomeninius   santykius. Konkrečiai Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas numatė, kad išperkama ţemė,   jeigu ji nustatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei   kitokioms mokslo reikmėms.   25. Vyriausybė 1993 m. rugpjūčio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 649 „Dėl Lietuvos ţemės ūkio   akademijos naudojamos ţemės statuso ir jos naudojimo zonavimo schemos patvirtinimo“. Jame   buvo nustatyta, kad, siekiant sudaryti šiai akademijai geresnes sąlygas spręsti mokslo, mokymo   bei socialinius klausimus, Vyriausybė nutarė suteikti valstybės išperkamos ţemės statusą LŢŪA   naudojamai ţemei, kurią LŢŪA administracija priskyrė naujai projektuojamiems gyvenamiesiems   namams.   26. Vyriausybė 1994 m. balandţio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 294, kuriuo iš dalies pakeistas   Vyriausybės nutarimas Nr. 649, ir nustatyta, kad dalis LŢŪA naudojamos ţemės paskirta   miestelyje projektuojamiems gyvenamiesiems namams. Vyriausybė 1995 m. kovo 9 d. priėmė   nutarimą Nr. 350, kuriuo nusprendė leisti fiziniams asmenims įsigyti privatinėn nuosavybėn   Lietuvos ţemės ūkio akademijai priskirtoje teritorijoje esančius ţemės sklypus, Kauno rajono   Noreikiškių apylinkės tarybos iki 1992 m. kovo 15 d. suteiktus šiems asmenims gyvenamiesiems   namams statyti.   27. 1994 m. geguţės 27 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo vidaus įstatymų dėl nuosavybės   teisių atkūrimo atitiktį Konstitucijai. Savo nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo,   kad po 1940 m. Sovietų valdţios nacionalizuota nuosavybė laikytina „de facto valstybės   kontroliuojama nuosavybe“. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad, esant galimybei,   nuosavybės teisės turi būti atkuriamos natūra. Toliau jis nurodė, kad išpirkus ţemę kaimo   gyvenvietėse pagal jų statybos projektus, atsiranda galimybė vėliau ją privatizuoti, t.y. ją galės   įsigyti kiti asmenys. Tai reikštų buvusių savininkų teisės susigrąţinti ţemę paţeidimą.   28. 1991 m. vasario 28 d. priimtas ir daug kartų keistas Valstybinio turto pirminio privatizavimo   įstatymas numatė, kad visiems Lietuvos Respublikos piliečiams pirminiam valstybinio turto   privatizavimui skiriamos valstybės vienkartinės išmokos, kurių dydis svyravo nuo 2000 iki 10000   rublių.   29. 1992 m. rugsėjo 16 d. Lito komitetas priėmė nutarimą Nr. 2, kuriuo rublis kaip valiutos   vienetas nuo 1992 m. spalio 1 d. buvo išimtas iš apyvartos. Vietoje rublio turėjo būti naudojama   nauja laikina valiuta, talonas, vieną valiutą į kitą perskaičiuojant santykiu 1 : 1.   30. Pagal Lito komiteto 1993 m. birţelio 14 d. nutarimą talonas buvo išimtas iš apyvartos ir   pakeistas nauja nuolatine valiuta – Lietuvos litu. Perskaičiavimo santykis buvo 100 talonų 1 litui.   31. Civilinis kodeksas, galiojantis nuo 2001 m. liepos 1 d., kiek tai reikšminga nagrinėjamai   bylai, nustato:   1.80 straipsnis. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas   „1. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.   2. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąţinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal   sandorį (restitucija), o kai negalima grąţinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai   nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.   <...>.“   4.97 straipsnis. Atsiskaitymai grąţinant daiktą iš neteisėto valdymo   „1. Savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal šio kodekso 4.95 straipsnį, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris ţinojo   arba turėjo ţinoti, kad jo valdymas neteisėtas   (nesąţiningo valdytojo), grąţinti arba atlyginti visas pajamas,   kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš neteisėto sąţiningo valdytojo - visas pajamas, kurias   šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis suţinojo ar turėjo suţinoti apie valdymo neteisėtumą arba suţinojo   apie civilinės bylos dėl daikto grąţinimo iškėlimą.   2. Neteisėtas nesąţiningas valdytojas savo ruoţtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto   būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.   3. Neteisėtas sąţiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto   būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.   4. Neteisėtas sąţiningas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytas dalis, kuriomis buvo pagerintas daiktas,   jeigu jos gali būti atskirtos nesuţalojant daikto. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas   kitaip, neteisėtas sąţiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerinimo padarytas išlaidas, bet ne   didesnes kaip daikto vertės padidėjimas.“   6.145 straipsnis. Restitucijos taikymo pagrindas   „1. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąţinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per   klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripaţintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės   negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.   <...>.“   6.146 straipsnis. Restitucijos būdas   „Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims.   Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.“   6.147 straipsnis. Piniginio ekvivalento apskaičiavimas   „1. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis   privalo grąţinti.“   6.150 straipsnis. Su turto prieţiūra susijusių išlaidų atlyginimas   „Grąţinti turtą privalančio asmens išlaidos, susijusios su grąţintino turto prieţiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal   šio kodekso ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąţiningą ir nesąţiningą turto valdymą.“   6.151 straipsnis. Vaisių ir pajamų grąţinimas   „1. Iš turto gauti vaisiai ir pajamos priklauso privalančiam grąţinti turtą asmeniui. Visos šio asmens turėtos   išlaidos vaisiams ir pajamoms gauti tenka pačiam asmeniui.   <...>.“   32. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Civilinio proceso kodekso 240 straipsnyje buvo nustatyta,   kad teismas gali, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva, sustabdyti bylą,   kada teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės   aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją. Pagal Kodekso 241 straipsnį byla   sustabdoma, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą.   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   33. Pareiškėjas teigė, kad proceso trukmė jo byloje neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko”   reikalavimo, nustatyto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kuris numato:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks asmuo turi   teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką ... išnagrinėtų <...> teismas.“   A. Priimtinumas   1. Šalių argumentai   34. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į vidaus teismus reikalaudamas atlyginti   ţalą dėl per ilgo civilinio proceso pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį. Remdamasi   Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat tvirtino, kad net ir   darant prielaidą, jog konkretus teisės gynimo būdas nebuvo numatytas jokiame įstatyme,   pareiškėjas galėjo reikalauti atlyginti ţalą remdamasis tiesiogiai Konstitucija. Atsiţvelgiant į tai,   kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tokio ieškinio nepareiškė, skundas dėl per ilgos proceso   trukmės turi būti atmestas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos   straipsnio 1 dalį. Vyriausybė taip pat teigė, kad ginčijamas civilinis procesas ratione temporis   nepatenka į Teismo kompetenciją. Galiausiai, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo skundas yra   aiškiai nepagrįstas.   35. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės argumentus.   2. Teismo vertinimas   36. Pirmiausia Teismas pastebi, kad jis neturi kompetencijos nagrinėti įvykius, įvykusius prieš   m. birţelio 20 d., t.y. dieną, kurią Lietuvos atţvilgiu įsigaliojo Konvencija. Atsiţvelgiant į tai,   kad dalis civilinio proceso vyko iki minėtos datos, ši pareiškimo dalis turi būti atmesta pagal 35   straipsnio 3 ir 4 dalis kaip ratione temporis nesuderinama su Konvencijos nuostatomis.   37. Dėl Vyriausybės argumento, susijusio su vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimu,   Teismas primena savo išvadą byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (No. 16013/02, 29-31 §§,   2009-01-20), kurioje jis nusprendė, kad reikalavimas dėl ţalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso   6.272 straipsnį neatitiko „veiksmingumo” reikalavimo šio pobūdţio kontekste. Teismas nemato   prieţasties nukrypti nuo esamos praktikos. Dėl to Teismas lieka neįtikintas, kad galimybė reikalauti   ţalos atlyginimo dėl pernelyg ilgo proceso pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį – nagrinėjamo   pareiškimo pateikimo metu – jau buvo įgavusi pakankamą teisinį aiškumą, kad būtų galima   reikalauti jos panaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį.   38. Esant tokioms aplinkybėms, Vyriausybės prieštaravimas dėl nepriimtinumo, remiantis   vidaus teisinių priemonių nepanaudojimu, turi būti atmestas.   39. Teismas taip pat paţymi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35 straipsnio   dalies poţiūriu. Jis taip pat paţymi, kad jis nėra nepriimtinas dėl kokių nors kitų pagrindų. Todėl   pareiškimas turi būti paskelbtas priimtinu.   B. Bylos esmė   1. Šalių argumentai   40. Vyriausybė teigė, kad bylos nagrinėjimas uţtruko dėl jos sudėtingumo, o ne dėl kokio nors   neveikimo, kuris galėtų būti priskirtas valstybei. Pirmiausia, byloje buvo daug dalyvaujančių   asmenų, kurie pateikė daug reikalavimų ir priešinių reikalavimų. Kai kurie byloje dalyvaujantys   asmenys jos nagrinėjimo metu buvo pakeisti kitais. Bylą sudarė 6 tomai (1852 puslapiai) ir ji buvo   sudėtinga teisiniu poţiūriu dėl restitucijos aspekto. Vyriausybė taip pat teigė, kad atsiţvelgiant į   proceso poveikį pareiškėjui, civilinis procesas negalėjo padaryti jam tokios ţalos, kad bylą   nagrinėję teismai būtų turėję pareigą išnagrinėti jo bylą skubos tvarka, kaip būna tam tikrų bylų   atveju.   41. Vyriausybė taip pat atkreipė Teismo dėmesį į tai, kad dalis proceso vyko Konstituciniame   Teisme, kuris bylas nagrinėja in corpore, ir yra vienintelė konstitucinę prieţiūrą vykdanti   institucija. Atsiţvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo kaip Konstitucijos saugotojo vaidmuo   nustatė jam ypatingą įpareigojimą kartais atsiţvelgti ir į kitas aplinkybes, tokias kaip bylos pobūdis   ir jos reikšmė politiniu ir socialiniu aspektu, o ne vien į chronologinį bylų eiliškumą, sprendţiant,   kurią bylą jis imsis nagrinėti, bylos nagrinėjimo trukmė šiame teisme atitiko „įmanomai   trumpiausio laiko“ reikalavimą. Galiausiai, Vyriausybė tvirtino, kad Lietuvoje Konstitucinis   Teismas nepriklauso bendrosios kompetencijos teismų sistemai ir nėra įgaliotas perţiūrėti jų   sprendimus. Kadangi Konstitucinis Teismas neturi teisės nagrinėti civilinių ar baudţiamųjų bylų, ar   individualių skundų dėl tariamų konstitucinių teisių paţeidimų, į proceso dalį, vykusią   Konstituciniame Teisme, neturėtų būti atsiţvelgiama vertinant civilinės bylos nagrinėjimo trukmės   pagrįstumą.   42. Atsiţvelgdama į tai, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1   dalyje įtvirtinta teisė į bylos nagrinėjimą „per įmanomai trumpiausią laiką“ nebuvo paţeista.   43. Pareiškėjas nesutiko, teigdamas, kad byla nebuvo pakankamai sudėtinga, jog atleistų   valstybę nuo jos pareigos gerbti „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą. Jis taip pat teigė, kad   prieš prasidedant teismo procesui jis buvo pradėjęs parengiamuosius savo namo statybos darbus   ginčijamame ţemės sklype ir dėl to proceso vilkinimas sukėlė jam didelį finansinį netikrumą ir   stresą.   2. Teismo vertinimas   (a) Dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo   44. Teismas atsiţvelgia į Vyriausybės argumentą, kad nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2002 m.   geguţės 10 d. civilinė byla buvo sustabdyta, kol nutarimą byloje priims Konstitucinis Teismas.   Tačiau šiuo poţiūriu Teismas pakartoja, kad procesas patenka į 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritį,   net jei jis vyksta konstituciniame teisme, kai jo rezultatas turi lemiamos reikšmės civilinėms teisėms   ir pareigoms (ţr. Pammel v. Germany, 1997-07-01, 53 §, Reports of Judgments and Decisions,   1997-IV).   45. Nagrinėjamoje byloje Teismas paţymi, kad pareiškėjas pirko ţemę iš valstybės ir kad vėliau   grupė asmenų iškėlė civilinę bylą, siekdami pripaţinti ţemės pirkimo-pardavimo sutartį   negaliojančia (ţr. 9 ir 10 punktus pirmiau). Taigi ginčas civiliniuose teismuose vyko dėl pareiškėjo   teisės į nuosavybę gynimo, kuri neabejotinai yra civilinė teisė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies   poţiūriu.   46. Vėlesnėje proceso stadijoje nagrinėjęs bylą Panevėţio apygardos teismas kreipėsi į   Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimų, kurių pagrindu pareiškėjas pirko ţemės sklypą (ţr.   punktą pirmiau) atitikties Konstitucijai ir, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 240   straipsniu, bylą sustabdė.   47. Todėl nagrinėjamoje byloje procesas Konstituciniame Teisme buvo glaudţiai susijęs su   procesais civiliniuose teismuose; jo sprendimas ne tik turėjo lemiamą reikšmę pareiškėjo civilinei   teisei, tačiau taip pat, atsiţvelgiant į tai, kad procese buvo sprendţiamas konstitucingumo   klausimas, Panevėţio apygardos teismas privalėjo laukti Konstitucinio Teismo sprendimo ir tik   tuomet galėjo priimti savo sprendimą. Darytina išvada, kad 6 straipsnio 1 dalis taip pat yra taikoma   tai proceso daliai, kuri vyko Konstituciniame Teisme.   (b) Dėl atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai   (i) Dėl laikotarpio, kuris turi būti įvertintas   48. Teismas pirmiausia paţymi, kad nors civilinis procesas prasidėjo 1995 m. birţelio 6 d.,   laikotarpis, patenkantis į Teismo jurisdikciją prasidėjo tik 1995 m. birţelio 20 d., t.y. tą dieną, kai   Lietuvai įsigaliojo Konvencija, ir truko iki 2003 m. sausio 31 d., kai Aukščiausiasis Teismas byloje   priėmė galutinį sprendimą. Taigi iš viso procesas truko apie 7 metus ir 8 mėnesius.   (ii) Taikytini kriterijai   49. Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad 6 straipsnio 1 dalis nustato Susitariančiosioms Šalims   pareigą organizuoti savo teismų sistemas taip, kad jų teismai laikytųsi visų minėto straipsnio   reikalavimų, taip pat ir pareigos išnagrinėti bylas „per įmanomai trumpiausią laiką“. Nors ši pareiga   negali būti vienodai aiškinama konstitucinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo atţvilgiu,   būtent Strasbūro teismas yra paskutinė instancija, kuri tikrina, ar jo buvo laikomasi, atsiţvelgdamas   į kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes ir jo praktikoje nustatytus kriterijus (ţr. Klein v. Germany,   No. 33379/96, 42 §, 2000-07-27, ir šiame sprendime cituotą Teismo praktiką).   50. Teismas taip pat pakartoja, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas   atsiţvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir susijusių   institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (ţr., tarp daugelio kitų bylų, Frydlender v. France   [GC], no. 30979/96, § 43, ECHR 2000-VII).   51. Teismas sutinka su Vyriausybės nuomone, kad pareiškėjo byla buvo iš tikrųjų sudėtinga,   pirmiausia dėl byloje dalyvaujančių asmenų skaičiaus, atliktų įstatymų pakeitimų bei restitucijos ir   konstitucingumo aspektų joje. Tačiau tai negali pateisinti visos pakankamai ilgos proceso trukmės.   52. Vertindamas šios bylos faktus, Teismas nenustatė įrodymų, patvirtinančių, kad kurioje nors   proceso stadijoje pareiškėjas sukėlė delsimus ar kitaip būtų trukdęs tinkamam bylos nagrinėjimui.   Tačiau vertindamas valdţios institucijų elgesį Teismas negali neatsiţvelgti į tai, kad dėl Kauno   apylinkės teismo netinkamo šaukimų įteikimo 38 atsakovams byla buvo grąţinta nagrinėti iš naujo,   dėl ko civilinis procesas uţtruko daugiau nei dvejus metus (ţr. 12-14 punktus pirmiau). Dėl   Vyriausybės argumento, susijusio su dideliu Konstitucinio Teismo darbo krūviu paţymėtina, kad   bendro pobūdţio didelis darbo krūvis nepateisina nepagrįsto delsimo ir kad kiti socialiniai   veiksniai, kuriais rėmėsi Vyriausybė, nagrinėjamoje byloje turėjo tik antraeilę reikšmę (ţr. Pitra v.   Croatia, No. 41075/02, 23 §, 2005-06-16). Todėl Vyriausybės argumentas šiuo poţiūriu yra   atmestinas.   53. Atsiţvelgiant į visas bylos aplinkybes, Teismas daro išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1   dalyje nustatytas „įmanomai trumpiausias laikas” buvo viršytas ir todėl ši nuostata buvo paţeista.   II. DĖL KONVENCIJOS 1 PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   54. Pareiškėjas skundėsi dėl jo ţemės pirkimo-pardavimo sutarties pripaţinimo negaliojančia. Jis   taip pat tvirtino, kad teismų jam priteista kompensacija uţ minėtą ţemę buvo juokinga. Pareiškėjas   teigė, kad buvo paţeistas 1 Protokolo 1 straipsnis, kuris numato:   „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo   nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei   vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.   Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai   reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsiţvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų   mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“   A. Šalių argumentai   55. Pirmiausia Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas niekada neturėjo „nuosavybės“ į ginčijamą   ţemės sklypą, nes sudarydamas pripaţintą negaliojančia 1995 m. balandţio 11 d. ţemės pirkimo-   pardavimo sutartį jis neveikė bona fide ir todėl negali naudotis Konvencijos 1 Protokolo 1   straipsnio apsauga. Konkrečiai 1992 m. spalio 13 d. pareiškėjas, būdamas LŢŪA prorektoriumi ir   veikdamas jos vardu, dalyvavo pasitarime, kuriame taip pat dalyvavo ir vietos valdţios, ir iki   nacionalizacijos buvusių ţemės savininkų atstovai, ir kuris buvo surengtas siekiant išspręsti tolesnę   LŢŪA gyvenvietės plėtrą ir nuosavybės teisių į ţemę atkūrimo klausimą (ţr. 7 punktą pirmiau).   Taigi pareiškėjas gerai ţinojo, kad į ţemę, paskirtą LŢŪA darbuotojams individualių namų statybai,   buvo reikalaujama atkurti nuosavybės teises. Pripaţindami ţemės pirkimo-pardavimo sutartis, tarp   jų ir pareiškėjo, negaliojančiomis vidaus teismai siekė apginti buvusių savininkų teises, kurios buvo   paneigtos.   56. Dėl valiutos, kuria pareiškėjas sumokėjo uţ ţemės sklypą, Vyriausybė pastebėjo, kad 1992   m. liepos 20 d. pareiškėjas sumokėjo uţ naudojamą ţemę 2970 rublių sumą, ir kad tuo metu ši   valiuta buvo teisėta atsiskaitymo priemonė. Atsiţvelgiant į tai, kad 1995 m. balandţio 11 d. ţemės   pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu oficiali Respublikos valiuta buvo Lietuvos litas,   sutartyje nustatyta, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 29,70 litų sumą (dėl įstatymų, reglamentuojančių   piniginius vienetus, pakeitimų ţr. 29 ir 30 punktus pirmiau). Vėliau Panevėţio apygardos teismas   pripaţino pareiškėjo nuosavybės teisę į ţemę negaliojančia ir priteisė jam grąţinti minėtą 29,70 litų   sumą. Net ir darant prielaidą, kad dėl valiutos nuvertėjimo, infliacijos ir kitų ekonominių veiksnių   rublių perkamoji galia 1992 m. būtų buvusi didesnė nei 29,70 litų 2002 metais, pareiškėjas   nepatyrė esminių nuostolių nagrinėjamu atveju. Todėl Vyriausybė laikė, kad pareiškėjui tekusi   našta iš jo pareikalavus grąţinti nuosavybę nebuvo pernelyg didelė ir kad priemonės, kuriomis buvo   siekiama apsaugoti buvusių savininkų teises į nuosavybę, nebuvo neproporcingos, atsiţvelgiant į   visuomenės interesus.   57. Vyriausybės paţymėjo, kad nors didţioji dalis atsakovų civilinėje byloje uţ ţemę, kurią jie   įgijo, sumokėjo „vienkartinėmis išmokomis“, kai kurie, taip pat ir pareiškėjas, uţ sklypus sumokėjo   rubliais. Apeliaciniame skunde dėl teisės klausimų atsakovai tvirtino, kad būtų neįmanoma įvykdyti   apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nes kompensacija uţ negaliojančius investicinius čekius   buvo nurodyta neegzistuojančia valiuta – „vienkartinėmis išmokomis“. Tačiau Aukščiausiasis   Teismas savo 2003 m. sausio 31 d. nutartyje konstatavo, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku nebuvo   galimas kompensacijos nustatymas uţ prarastas vienkartines išmokas. Dėl kitų atsakovų, tarp jų ir   pareiškėjo, kurie uţ savo sklypus sumokėjo rubliais, Vyriausybė tvirtino, kad jie savo   reikalavimuose nebuvo nurodę, jog teismo priteista kompensacija buvo nepakankama.   Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad ši pareiškimo dalis turi būti   pripaţinta nepriimtina ir atmesta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   58. Pareiškėjas su Vyriausybe nesutiko ir tvirtino, kad pastaroji negali remtis jos pačios priimtų   teisės aktų defektais, kaip pagrindu atimant iš jo nuosavybės teises. Jis taip pat teigė, kad įgijo   nuosavybę kaip sąţiningas įgijėjas. Dėl nuostolių, kuriuos jis tariamai patyrė, pareiškėjas manė, kad   po to, kai vietos valdţios institucijos jam suteikė ţemės sklypą, jis jame pradėjo parengiamuosius   namo statybos darbus ir dėl ţemės pirkimo-pardavimo sutarties pripaţinimo negaliojančia patyrė   laiko, darbo ir piniginius nuostolius, kuriuos tuo poţiūriu buvo investavęs. Neteisinga, kad   vienintelė kompensacija, kurią jis galėjo gauti, buvo grąţinimas kainos, kurią jis buvo sumokėjęs uţ   ţemę 1992 m., kai Lietuvoje 2970 rublių perkamoji galia buvo daug didesnė nei jų ekvivalento –   29,70 litų – 2002 m. Be to, ţemės kainos Lietuvoje 1992 m. buvo daug ţemesnės nei šiuo metu.   B. Priimtinumas   1. Ar buvo įsikišimas   59. Teismas paţymi, kad 1995 m. balandţio 11 d., t.y. iki 1996 m. geguţės 24 d., kai Lietuvai   įsigaliojo Konvencijos 1 Protokolas, pareiškėjas nusipirko ginčijamą ţemės sklypą ir, net ir   sutinkant, jog tuo metu nuosavybei egzistavo tam tikri suvarţymai, tapo jo savininku (ţr. 9 ir 11   punktus pirmiau). Teismas taip pat pastebi, kad iš pareiškėjo nuosavybė buvo atimta po   Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo atitinkamai 2002 m. geguţės 10 d. ir 2003 m. sausio   d. sprendimų. Šių sprendimų pagrindu pareiškėjo nuosavybės teisė į ginčijamą ţemės sklypą   buvo pripaţinta negaliojančia.   60. Todėl Teismas konstatuoja, kad buvo nuosavybės atėmimas Konvencijos 1 Protokolo 1   straipsnio antrojo sakinio poţiūriu. Toks nuosavybės atėmimas turi būti teisėtas, būtinas   visuomenės interesais ir juo turi būti siekiama teisingos pusiausvyros tarp visuomenės bendrojo   intereso reikmių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų (ţr. Gashi prieš Kroatiją, Nr.   32457/05, 28 §, 2007 m. gruodţio 13 d.).   2. Ar įsikišimas buvo nustatytas įstatymu   61. Neginčytina, kad iš pareiškėjo nuosavybė buvo atimta dėl Parlamento priimto ir teismų   taikyto Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo. Pagal šį įstatymą, kaip jį aiškino ir taikė vidaus   teismai, valdţios institucijos leido pripaţinti jo teisę į nuosavybę, įgytą 1995 m., negaliojančia, kad   būtų patenkinti reikalavimai atkurti nuosavybės teises tų asmenų, iš kurių ta nuosavybė buvo   nusavinta 1940 m. Be to, kompensacijos uţ tą nuosavybę klausimą reglamentavo Lietuvos civilinė   teisė. Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad pareiškėjo teisė į nuosavybę buvo pripaţinta negaliojančia   remiantis vidaus įstatymais.   3. Teisėtas tikslas ir proporcingumas   62. Toliau Teismas privalo nustatyti, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra tarp visuomenės   bendrų interesų ir asmens pagrindinių teisių (ţr. Pressos Compania Naviera S.A. and Others v.   Belgium, 1995-11-20, 38 §, Series A Nr. 332).   63. Teismas primena, kad jis jau yra nagrinėjęs pirkimo-pardavimo sutarčių pripaţinimo   negaliojančiomis klausimą, kai pareiškėjai pagal jas buvo įsigiję komunistinio reţimo metu   nacionalizuotą nuosavybę (ţr. Panikian v. Bulgaria, No. 29583/96, 1997-07-10 Commission   decision; Pincová and Pinc v. the Czech Republic, No. 36548/97, ECHR 2002-VIII; Bečvář and   Bečvářová v. the Czech Republic, No. 58358/00, 2004-12-14; Mohylová v. the Czech Republic   (dec.), No. 75115/01, 2005-09-06; ir Velikovi and Others v. Bulgaria, No. 43278/98, 45437/99,   48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, 2007-03-15). Šiose bylose   Teismas ir Komisija turėjo įvertinti sudėtingas situacijas, kurios visos buvo susijusios su teisės   aktais, priimtais atitinkamose valstybėse siekiant atitaisyti neteisingumą, įvykdytą prieš   dešimtmečius ir paveldėtą iš komunistinio reţimo.   64. Šiuo poţiūriu Teismas pakartoja, kad nacionalinės institucijos, gerai ţinodamos apie savo   visuomenę ir jos poreikius, iš esmės geba geriau nei tarptautinis teisėjas įvertinti, kas yra „būtina   visuomenės interesams“. Todėl pagal Konvencijos nustatytą apsaugos sistemą pirminį vertinimą dėl   viešo intereso problemos, sąlygojančios priemones, kuriomis gali būti trukdoma naudotis   nuosavybės teisėmis, buvimo turi atlikti nacionalinės institucijos. Jei įstatymų leidėjas nusprendė   priimti įstatymus, kuriuos jis mano esant būtinus dėl bendro intereso, galimas alternatyvių   sprendimų buvimas savaime nedaro ginčijamų teisės aktų nepateisinamais. Atitinkamai valstybės   turi tam tikrą vertinimo laisvę šioje srityje (ţr. Malama v. Greece, No. 43622/98, 46 §, ECHR 2001-     II). Ne Teismas turi vertinti, ar teisės aktai pateikė geriausią sprendimą, jei valdţios institucijos   neperţengia tos laisvės ribų (ţr., mutatis mutandis, Mellacher and Others v. Austria, 1989-12-19,   §, Series A Nr. 169).   65. Teismas sutinka, kad bendras nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų tikslas –sumaţinti tam   tikrus nuosavybės teisių paţeidimus, kuriuos padarė komunistinis reţimas – yra teisėtas tikslas ir   priemonė, ginanti teisinių sandorių teisėtumą bei sauganti šalies socioekonominį vystymąsi (ţr.   Pincová and Pinc v. the Czech Republic, cituotą pirmiau, 58 §), arba, kaip buvo šiuo atveju,   uţtikrinanti buvusių savininkų teises. Esant tokioms aplinkybėms, ir atsiţvelgiant į valstybės   vertinimo laisvę, Teismas sutinka, kad pareiškėjo patirtas nuosavybės atėmimas atitiko ne tik   pirminių ginčijamos ţemės savininkų interesus, bet ir bendrus visos visuomenės interesus (ţr.   Bečvář and Bečvářová v. the Czech Republic, cituotą pirmiau, 67 §).   66. Šalys pateikė daug argumentų dėl teismų pareiškėjui priteistos kompensacijos dydţio po to,   kai teismai jo nuosavybės teisę į ţemės sklypą pripaţino negaliojančia. Šiuo poţiūriu Teismas   pakartoja, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, iš principo turi gauti kompensaciją, iš esmės   prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų maţesnės   kompensacijos nei visa rinkos kaina (ţr. Pressos Compania Naviera S.A. and Others, cituotą   pirmiau, 38 § ir The Holy Monasteries v. Greece, 1994-12-09, 70-71 punktus, Series A Nr. 301-A).   Taigi 1 Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensavimą bet kokiomis   aplinkybėmis (ţr. Broniowski v. Poland [GC], No. 31443/96, 182 §, ECHR 2004-V).   67. Net ir sutikdamas su bendro nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų tikslo teisėtumu, tuo pat   metu Teismas mano, kad yra būtina uţtikrinti, jog praeities neteisingumo atitaisymas nesukurtų   naujų paţeidimų. Šiuo poţiūriu teisės aktai turi numatyti galimybę atsiţvelgti į konkrečias   kiekvienos bylos aplinkybes, kad sąţiningiems nuosavybės įgijėjams netektų atsakomybės našta,   kuri teisėtai turi tekti valstybei, prieš tai konfiskavusiai ginčo nuosavybę (ţr. Pincová and Pinc,   cituotą pirmiau, 58 §).   68. Grįţtant prie nagrinėjamos bylos, Teismas atsiţvelgia į Vyriausybės argumentą, kad   pareiškėjas nusipirko prieš tai nacionalizuotą ţemės sklypą palankiomis sąlygomis, ir,   pasinaudodamas savo, kaip LŢŪA prorektoriaus, privilegijuota padėtimi. Pripaţįstant, kad   pareiškėjas galėjo ţinoti, jog bylai reikšmingu laikotarpiu dėl jo ketinamo įsigyti ţemės sklypo   buvo tam tikrų problemų (ţr. 7 punktą pirmiau), Teismas nesutinka su Vyriausybės argumentu, kad   jis tą sklypą pirko kaip nesąţiningas įgijėjas. Teismas pabrėţia savo ankstesnę praktiką tuo   poţiūriu, kad vidaus teismai turi nustatyti, remdamiesi civilinės bylos šalių jiems pateiktais   įrodymais, ar konkrečiu atveju buvo, ar ne neteisėtas pasipelnymas. Kai vidaus teismai nėra padarę   tokios išvados, Vyriausybė atsakovė Teisme negali remtis kitomis prielaidomis. Toks poţiūris   prieštarautų iš Konvencijos kylančiam teisės viršenybės principui (ţr. Velikovi and Others v.   Bulgaria, No. 43278/98, 45437/99, 48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01   ir 194/02, 2007-03-15). Nagrinėjamoje byloje vidaus teismai tokio piktnaudţiavimo padėtimi   nenustatė.   69. Dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekusios naštos Teismas pabrėţia, kad jis neturi spręsti,   kokiu pagrindu vidaus teismai turėjo nustatyti mokėtinos kompensacijos dydį; jis negali veikti uţ   Lietuvos institucijas nustatant, į kuriuos metus atsiţvelgiant turėjo būti įvertinta ţemė (ţr., mutatis   mutandis, Malama, cituotą pirmiau, 51 § ir Pincová and Pinc, cituotą pirmiau, 60 §). Vietoje to,   Teismas pastebi, kad 2003 m. pareiškėjui buvo grąţinta jo sumokėta kaina uţ ţemę, nustatyta 1992   m. Nėra abejonių, kad per tam tikrą laiką pareiškėjo sumokėta suma nuvertėjo. Taip pat Teismas   negali nepaţymėti, kad ţemės vertė, kokia ji buvo 1992 m., negali būti pagrįstai prilyginta jos vertei   praėjus 11 metų.   70. Tačiau Teismas paţymi, kad pareiškėjas ţemės pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė 1995 m.   balandţio 11 d. ir po 3 dienų įregistravo savo teisę į nuosavybę valstybiniame ţemės registre, taip   tapdamas jos savininku. Teismas negali neatsiţvelgti ir į tą faktą, kad jau 1995 m. birţelio 5 d. buvę   savininkai, kurių nuosavybė buvo nacionalizuota komunistiniu laikotarpiu, iškėlė civilinę bylą.     Darytina išvada, kad laikotarpis, kai pareiškėjas galėjo pagrįstai laikyti save neginčijamu ţemės   savininku, buvo pakankamai trumpas (ţr., priešingą atvejį, Panikian v. Bulgaria, cituotą pirmiau).   Dar daugiau, jau 1995 m. birţelio 27 d. Kauno apylinkės teismas pareiškėjo ţemei uţdėjo areštą,   leisdamas jam auginti tik vienmečius augalus ir tuo pačiu drausdamas vykdyti bet kokią ilgalaikę   ţemės ūkio ar statybų veiklą toje ţemėje, kol buvo nagrinėjama byla. Šiuo poţiūriu Teismas   paţymi, kad tam tikra veikla sklype buvo vykdoma – pasodinti daugiamečiai augalai ir iškasta   kūdra (ţr. 17 punktą pirmiau). Teismas nesiims spekuliuoti, ar tie veiksmai buvo atlikti tuo metu,   kai Kauno apylinkės teismas buvo nustatęs laikinąją apsaugos priemonę, ar draudimui pasibaigus.   Teismas tik gali paţymėti, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į ţemę buvo pripaţinta negaliojančia   m. ir kad tuo laikotarpiu jam nebuvo draudţiama naudotis ţemės sklypu ir kūdra, taip pat ir   augalų vaisiais, kurių pagal Civilinio kodekso 6.151 straipsnio 1 dalį, jis neturėjo grąţinti teisėtiems   ţemės savininkams.   71. Praeityje Teismas jau yra nagrinėjęs bylas dėl būstų, kuriuose pareiškėjai buvo gyvenę   daugelį dešimtmečių ir iš kurių jie vėliau privalėjo išsikelti dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Dėl   sprendimų atkurti nuosavybės teises tie pareiškėjai negalėjo nusipirkti kito gyvenamojo būsto, todėl   buvo palikti neapibrėţtoje ir iš tikrųjų sudėtingoje padėtyje. Tai buvo vienas iš motyvų,   paskatinusių Teismą pripaţinti, kad buvo paţeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis (ţr.   Pincová and Pinc, cituotą pirmiau, 61-64 punktus). Tačiau šie motyvai netaikytini nagrinėjamoje   byloje, kurioje nuosavybės teisių atkūrimo procesu pirmiausia buvo siekiama apginti buvusių   savininkų teises (ţr. 18 punktą pirmiau). Dar daugiau, pareiškėjas turėjo kitą būstą, ginčo ţemės   sklype nepastatė namo, be to, vidaus teismai jam buvo įsakmiai uţdraudę tai daryti, kol nagrinėjama   byla. Darytina išvada, kad dėl galimybės turėti stogą virš galvos pareiškėjas nebuvo ypatingai   paţeidţiamas ir todėl jam neteko pernelyg didelė našta, kuri neatitiktų teisingos pusiausvyros, kuri   turi būti išlaikyta tarp bendrojo intereso reikalavimų iš vienos pusės ir teisės į nuosavybės apsaugą   iš kitos.   72. Galiausiai, Teismas ypatingai pabrėţia tą faktą, kad pareiškėjas niekada nesikreipė į vidaus   teismus dėl netinkamo kompensacijos dydţio uţ ţemės sklypą, kuris iš jo buvo atimtas. Kaip   paţymėjo Aukščiausiasis Teismas savo 2003 m. sausio 31 d. nutartyje, civilinės bylos nagrinėjimo   dalykas buvo tik ţemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripaţinimas negaliojančiomis (ţr. 21 punktą   pirmiau). Iš tiesų kai kurie atsakovai byloje skundėsi, jog jie neturės jokios naudos iš „vienkartinių   išmokų“. Tačiau, kaip matyti iš Teismui pateiktos bylos medţiagos, pareiškėjas uţ ţemę sumokėjo   rubliais, o teismai restituciją nurodė įvykdyti litais, kurie yra Lietuvos valiuta nuo 1993 m. Taip pat   Teismas paţymi, kad pagal Civilinio kodekso 4.79 straipsnio 3 ir 4 dalis pareiškėjas galėjo   reikalauti kompensacijos iš asmenų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į ţemę, uţ jo patirtas   ţemės prieţiūros ar pagerinimo išlaidas. Tačiau Teismas neturi duomenų, kad pareiškėjas kada nors   būtų tokius ieškinius pareiškęs.   73. Kaip konstatuota pirmiau (ţr. 63 punktą), Teismas, atsiţvelgdamas į Nuosavybės teisių   atkūrimo įstatymu siekiamus teisėtus tikslus ir į ypatingus sunkumus, kylančius reglamentuojant   nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą nuosavybę po dešimtmečius trukusio totalitarinio   reţimo, nelaiko neproporcingu kiekvieno pusiausvyros neišlaikymo tarp atitinkamo visuomenės   intereso ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo padarinių konkrečiam asmeniui. Turi būti perţengta   tam tikra sunkumo „riba“, kad Teismas galėtų pripaţinti, jog buvo paţeistos pareiškėjo teisės pagal   Protokolo 1 straipsnį (ţr. Velikovi and Others, cituotą pirmiau, 234 §).   74. Atsiţvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, Teismas nemano, kad tokia sunkumo   riba buvo pasiekta. Darytina išvada, kad ši pareiškimo dalis yra aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35   straipsnio 3 dalies poţiūriu ir turi būti atmesta pagal 35 straipsnio 4 dalį.     III. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   75. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimo, teigdamas, kad   teismai neteisingai taikė vidaus procesinę ir materialinę teisę nagrinėdami jo ieškinius dėl ginčo   ţemės grąţinimo. Taip pat pareiškėjas teigė, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą   nedalyvaujant jo advokatei.   76. Dėl tariamai neteisingo vidaus teisės taikymo Teismas mano, kad jis neturi veikti kaip   apeliacinės instancijos teismas ar, kaip kartais sakoma, ketvirtos instancijos teismas, vidaus teismų   priimtų sprendimų atţvilgiu. Aiškinti ir taikyti atitinkamas procesinės ir materialinės teisės   nuostatas yra vidaus teismų uţduotis (ţr., tarp daugelio kitų sprendimų Baumann v. Austria, No.   76809/01, 49 §, 2004-10-07). Tačiau Teismas paţymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai pateikė   išsamius argumentus dėl kiekvieno pareiškėjo keliamo prieštaravimo, paaiškino jų nustatytas   faktines aplinkybes ir pateikė vidaus teisės aiškinimą.   77. Teismas taip pat nėra įtikintas pareiškėjo argumento, kad buvo paţeistos jo gynybos teisės,   nes jo advokatė negalėjo jam atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Reikia turėti omenyje, kad   m. birţelio 19 d. pareiškėjo advokatė jau ţinojo, jog apeliacinės instancijos teismo posėdis   įvyks 2002 m. birţelio 27 d. Ji pateikė Panevėţio apygardos teismui prašymą atidėti bylos   nagrinėjimą, nes tuo metu turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje; tačiau, kaip pastebėjo   Aukščiausiasis Teismas, ji nepateikė jokių su tuo susijusių įrodymų (ţr. 21 punktą pirmiau).   Teismas nemato prieţasties, dėl kurios turėtų nukrypti nuo Aukščiausiojo Teismo išvadų, kurios yra   pagrįstos tiesioginiu bylos aplinkybių ţinojimu. Taigi pareiškėjo skundai, kad buvo paţeista   Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, negali būti nagrinėjami ir turi būti atmesti kaip aiškiai nepagrįsti   pagal jos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   IV. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   78. Konvencijos 41 straipsnis numato:   “jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies   įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai   šaliai teisingą atlyginimą.”   A. Ţala   79. Pareiškėjas siekė gauti 180 000 litų (apie 52174 eurų) turtinei ţalai, ir 100 000 litų (apie 28   eurų) neturtinei ţalai atlyginti.   80. Vyriausybė manė, jog šie reikalavimai yra nepagrįsti ir pernelyg dideli.   81. Teismas negali nustatyti jokio prieţastinio ryšio tarp konstatuoto paţeidimo ir reikalaujamos   turtinės ţalos, todėl šį reikalavimą atmeta. Tačiau Teismas mano, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą   neturtinę ţalą dėl nustatyto paţeidimo. Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia jam   eurų neturtinei ţalai atlyginti.   B. Kaštai ir išlaidos   82. Pareiškėjas taip pat reikalavo 3000 litų (apie 869 eurų) bylinėjimosi Teisme kaštams ir   išlaidoms padengti. Jis pateikė Teismui sutartį su savo advokatu, pagal kurią minėta suma buvo   sumokėta 2 įmokomis: 600 litų jau buvo sumokėta uţ pareiškėjo pastabų parengimą, o likę 2400   litų turėjo būti sumokėti Teismui priėmus sprendimą.   83. Vyriausybė ginčijo šį reikalavimą kaip pernelyg didelį.   84. Atsiţvelgiant į Teismo praktiką, kaštai ir išlaidos priteisiami tik tuo atveju, jei nustatoma,   jog jie buvo realiai patirti, būtini ir protingo dydţio. Nagrinėjamoje byloje, atsiţvelgdamas į turimus     dokumentus ir pirmiau minėtus kriterijus, Teismas mano esant protinga priteisti pareiškėjui visą   reikalaujamą sumą.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   85. Teismas mano, kad palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju turi būti skaičiuojamos   pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia priimtinu skundą dėl pernelyg ilgo proceso, o likusią pareiškimo dalį nepriimtina;   2. Nustato, jog buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nustato, kad:   (a) atsakovė Valstybė per tris mėnesius nuo dienos, kai Teismo sprendimas taps galutinis pagal   Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti pareiškėjui šias sumas, keičiant jas į nacionalinę   valiutą pagal mokėjimo dienos kursą:   (i) 2500 eurų (du tūkstančius penkis šimtus eurų) ir bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas   minėtai sumai, neturtinei ţalai atlyginti,   (ii) 869 eurų (aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis eurus) ir bet kokį mokestį, kuris gali būti   taikomas pareiškėjui, kaštams ir išlaidoms padengti;   (b) nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti mokamos   paprastosios palūkanos nuo pirmiau nurodytų sumų pagal ribinę Europos Centrinio Banko   skolinimo normą per visą uţdelstą laiką, pridedant 3 procentus;   4. Atmeta likusius pareiškėjo skundus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir pagal Teismo reglamento 77 taisyklės 2 bei 3 dalis paskelbta raštu 2009   m. liepos 7 d.   Françoise Elens-Passos   Françoise Tulkens   Kanclerio pavaduotoja   Pirmininkė   14