14414/03

Preliminarus vertimas   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   JUCIUS IR JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 14414/03)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. lapkričio 25 d.   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   Byloje Jucius ir Juciuvienė prieš Lietuvą,   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant   kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Vladimiro Zagrebelsky,   Danutės Jočienės,   Dragoljub Popović,   Nona Tsotsoria,   Işil Karakaş   ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. lapkričio 4 d.   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos   piliečiai Marijus Jucius ir Gertrūda Juciuvienė (pareiškėjai), kurie 2003 m.   balandţio 7 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 14414/03) pagal Ţmogaus   teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjams atstovavo Tryškiuose praktikuojantis teisininkas A.   Jokšas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo   jos atstovė Elvyra Baltutytė.   3. Pareiškėjai skundėsi, kad, inter alia, buvo paţeista jų teisė į šeimos   gyvenimą, nes nacionaliniai teismai dviejų jų dukterėčių našlaičių nuolatinę   globą iš pradţių paskyrė seneliams. Jie taip pat skundėsi dėl kai kurių bylos   apeliacinio proceso aspektų.   4. 2005 m. liepos 1 d. Teismas nusprendė perduoti Vyriausybei   pareiškėjų skundus pagal Konvencijos 6 ir 8 straipsnius. Teismas taip pat   nutarė taikyti Konvencijos 29 straipsnio 3 dalį ir iš karto spręsti dėl   pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   5. Pirmasis pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1966 m.   Antroji pareiškėja – jo ţmona – yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi   m. Jie kartu gyvena Maţeikiuose, turi du vaikus.   6. 1996 m. balandį mirė pirmojo pareiškėjo sesuo SJ ir jos partneris DŠ   (vyresnis). Pareiškėjai buvo paskirti mirusios poros dukterų – ketverių metų   RŠ ir šešių mėnesių DŠ – laikinais globėjais.   7. 1999 metais nenurodytą dieną seneliai iš tėvo pusės SŠ ir VŠ kreipėsi   į teismą, prašydami įvaikinti RŠ ir DŠ. Pareiškėjai pateikė priešieškinį dėl   įvaikinimo. 1999 m. gruodţio 22 d. Maţeikių rajono apylinkės teismas   senelių ieškinį patenkino ir pripaţino juos RŠ ir DŠ įtėviais. 2000 m. kovo   d. Šiaulių apygardos teismas minėtą sprendimą paliko nepakeistą. 2000   m. birţelio 14 d. Aukščiausiasis Teismas ţemesnių teismų sprendimus   panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.   8. 2001 m. liepos 17 d. Maţeikių rajono apylinkės teismas iš dalies   patenkino SŠ ir VŠ ieškinį ir pripaţino DŠ (tuo metu dvejų metų amţiaus)   jų įdukra. Tačiau RŠ (tuo metų šešerių metų amţiaus) teismas pripaţino   pareiškėjų įdukra. Pareiškėjams ir seneliams teismas nurodė sudaryti RŠ ir   DŠ sąlygas netrukdomai bendrauti su pareiškėjais bei seneliais.   9. 2002 m. kovo 8 d. Šiaulių apygardos teismas panaikino minėtą   sprendimą ir abu ieškinius dėl įvaikinimo atmetė. Teismo nuomone, ginčas   tarp abiejų porų galėjo būti išspręstas nesprendţiant įvaikinimo klausimo, o   nustatant nuolatinę globą.   10. 2002 m. rugpjūčio 28 d. Maţeikių rajono apylinkės teismas SŠ ir VŠ   paskyrė abiejų mergaičių nuolatiniais globėjais. Teismas priėmė tokį   sprendimą, remdamasis tuo, kad senelių finansinės bei buitinės gyvenimo   sąlygos geresnės nei pareiškėjų, be to, kad SŠ ir VŠ buvo artimesni   mergaičių kraujo giminaičiai. Paţymėdamas RŠ maţametystę (tuo metu jai   buvo septyneri metai) ir jos „emocinį nestabilumą“ bendraujant su   pareigūnais, teismas atmetė jos aiškų norą gyventi su „mama“ ir „tėte“   (pareiškėjais). Maţeikių rajono apylinkės teismas pastebėjo, kad vaiko noras   nebūtinai sutampa su jo interesais, todėl teismas nesivadovavo RŠ   nuomone. Teismas atkreipė dėmesį į vaiko teisių apsaugos institucijos   prašymą mergaičių globą nustatyti pareiškėjams, kuriuos mergaitės suvokė   kaip savo „natūralią šeimą“ ir kurie rūpinosi mergaitėmis nuo pat jų tėvų   mirties. Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad mergaitės yra maţametės,   galinčios adaptuotis. Kadangi RŠ keletą metų gyveno su pareiškėjais,   neprisimindama senelių šeimos, todėl ji negalėjo nuspręsti, kur jai bus   geriau.   11. Pareiškėjai ir vaiko teisių apsaugos institucija pateikė atskiruosius   skundus. 2002 m. lapkričio 4 d. Šiaulių apygardos teismas rašytinio proceso   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   tvarka, neišklausęs šalių, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko   nepakeistą.   12. Pareiškėjai ir vaiko teisių apsaugos institucija pateikė kasacinius   skundus. 2002 m. lapkričio 8 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas sustabdė   Maţeikių rajono apylinkės teismo nutarties vykdymą iki bus išnagrinėtas   kasacinis skundas. 2003 m. vasario 12 d. Aukščiausiasis Teismas nutarė,   kad pareiškimai dėl vaiko globos nustatymo jam neteismingi, ir kasacinį   procesą nutraukė.   13. 2003 m. kovo 21 d., kai antstolis bandė įvykdyti teismo nutartį, RŠ   atsisakė išvykti iš pareiškėjų namų pas senelius. DŠ buvo paimta pas   senelius.   14. Nenurodytą dieną generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą,   pateikė prašymą atnaujinti procesą. Telšių rajono apylinkės teismas civilinę   bylą atnaujino ir 2004 m. spalio 8 d. pakeitė Maţeikių rajono apylinkės   teismo 2002 m. spalio 8 d. nutartį. Nuolatinę RŠ globą teismas paskyrė   pareiškėjams, gyvenantiems Maţeikiuose, o nuolatinę DŠ globą –   seneliams, gyvenantiems Klaipėdoje. Nuspręsdamas išskirti seseris, teismas   paţymėjo RŠ norą gyventi su pareiškėjais ir DŠ norą gyventi su seneliais.   Teismas taip pat pastebėjo, kad nuo 2003 m. kovo mėn. mergaitės gyvena   atskirai ir yra pripratusios prie dabartinės aplinkos.   15. Seneliai pateikė atskirąjį skundą Šiaulių apygardos teismui, kuris   m. lapkričio 22 d. ţemesnės instancijos teismo nutartį paliko   nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos   teismas pagrįstai atsiţvelgė į kiekvieno vaiko interesus ir nelaikė jų   neperskiriamu vienetu. Teismas paţymėjo, kad kiekvienam iš vaikų reikia   sudaryti tik jam vienam pačias tinkamiausias, geriausias, jo interesams   optimalias sąlygas. Todėl teismas nutarė, kad seserų neišskyrimo principas   buvo pateisinamai atmestas. Teismas taip pat nutarė, jog vaiko globos   šeimoje principas irgi nebuvo paţeistas. Teismas paţymėjo, kad globėjų   parinkimui svarbu ne tik kraujo giminystė, bet ir asmenų, kuriuos vaikas   nurodo kaip artimiausius, parinkimas.   16. 2005 m. birţelio 6 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinę nutartį,   kuria Šiaulių apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Sutikdamas su   ţemesnės instancijos teismais, jis pastebėjo, kad pirminėje byloje Maţeikių   rajono apylinkės teismas, neatsiţvelgdamas pirmiausia į RŠ norus, padarė   klaidą. Aukščiausiasis Teismas taip pat paţymėjo, kad iš byloje esančių   įrodymų matyti, jog tarp abiejų globėjų šeimų yra kilęs konfliktas. Teismas   paţymėjo, kad turi būti sudarytos tinkamos sąlygos mergaitėms bendrauti   tarpusavyje, pirmenybę teikiant vaikų, o ne jų globėjų interesams, o šią   pareigą privalo įgyvendinti valstybės institucijos.   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ   17. Klausimus, susijusius su vaiko globa, reglamentuoja Civilinis   kodeksas, kurio reikšmingi straipsniai nustato:   3.164 straipsnis. Nepilnamečio vaiko dalyvavimas uţtikrinant jo teises   „1. Kai sprendţiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis   suformuluoti savo paţiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per   atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsiţvelgta, jei tai neprieštarauja   paties vaiko interesams. Sprendţiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar   įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsiţvelgiama išskirtinai. <...>“   3.248 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uţdaviniai   „1. Vaiko globos (rūpybos) tikslas – uţtikrinti vaiko auklėjimą ir prieţiūrą   aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.   2. Vaiko globos (rūpybos) uţdaviniai:   1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų   jo teises ir teisėtus interesus;   2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amţių, sveikatą ir   išsivystymą;   3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.“   3.249 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai   „1. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai:   1) vaiko interesų pirmumas;   2) pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu   tai atitinka vaiko interesus;   3) vaiko globa (rūpyba) šeimoje;   4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus atvejus, kai tai paţeidţia vaiko interesus.   2. Nustatant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui,   galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo   nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.“   3.257 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas   „Vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko:   1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; <...>“   3.268 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) parinkimo tvarka   „1. Vaiko globėjas (rūpintojas) parenkamas atsiţvelgiant į jo asmenines savybes,   sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju (rūpintoju), jo santykius su netekusiu tėvų   globos vaiku bei vaiko interesus. <...>“   18. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kiek reikšminga, nustato:   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   straipsnis. Bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos   „Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomenės   institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:   1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsiţvelgiama į teisėtus vaiko interesus; <...>   5) nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių   pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos; <...>“   straipsnis. Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ar juos atstojančiais   asmenimis   „1. Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais.   2. Išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų   (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei   nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendţiu) ir kai toks   išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai,   būtina pasirūpinti jo prieţiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).   <...>“   19. Bylai reikšmingu metu galiojusio Civilinio proceso kodekso 31222 ir   31223 straipsniuose buvo numatyta, kad byla dėl vaiko nuolatinės globos   nustatymo nagrinėjama teismo posėdyje, kuriame vaikas gali išreikšti savo   nuomonę. Pagal 347 kodekso straipsnį pirmosios instancijos teismo nutartis   (nutarimus) byloje dalyvaujantys asmenys galėjo apskųsti atskiruoju   skundu. 349 straipsnis numatė, kad minėtus skundus apeliacinės instancijos   teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal 334 ir 3501 kodekso   straipsnius apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę tirti įrodymus de   novo, taip pat tirti įrodymus, kuriuos jau ištyrė pirmosios instancijos   teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas galėjo spręsti tiek teisės, tiek   fakto klausimus.   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   20. Pareiškėjai teigė, kad buvo paţeista jų teisė į šeimos gyvenimo   gerbimą, nes dviejų jų našlaičių dukterėčių, su kuriomis pareiškėjai gyveno   trejus metus, globą teismai iš pradţių paskyrė mergaičių seneliams iš tėvo   pusės. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad globos nustatymo byla vidaus   teismuose tęsėsi beveik ketverius metus, todėl paţeidė „įmanomai   trumpiausio laiko“ reikalavimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Jie   taip pat teigė buvus Konvencijos 4 Protokolo 2 straipsnio paţeidimą, nes   mergaitės iš pradţių negalėjo pasirinkti gyvenamosios vietos.   21. Teismas laiko, kad visi nurodyti skundai iš esmės susiję su tariamu   teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, numatytos Konvencijos 8 straipsnyje,   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   paţeidimu, kurį Teismas ir nagrinės šioje byloje. Konvencijos 8 straipsnis,   kiek reikšminga, numato:   „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo <...> šeimos gyvenimas <...>   2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus   įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje <...> kitų   asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“   A. Šalių teiginiai   1. Vyriausybė   22. Pirmiausia Vyriausybė teigė, kad, atsiţvelgiant į mergaičių   maţametystę, kai jos apsigyveno su pareiškėjų šeima, negalima   vienareikšmiškai teigti, kad tarp mergaičių ir pareiškėjų buvo tvirtas ryšys,   pakankamas konstatuoti, kad tai buvo „šeimos gyvenimas“ pagal   Konvencijos 8 straipsnį. Todėl nuolatinę abiejų vaikų globą iš pradţių   nustačius SŠ ir VŠ valstybė neapribojo pareiškėjų teisių.   23. Vyriausybė taip pat teigė, kad pareiškimas yra nepriimtinas kaip   aiškiai nepagrįstas. Ji tvirtino, jog nuo to laiko, kai pareiškėjai pateikė   Teismui savo pareiškimą, bylos aplinkybės labai pasikeitė: atnaujinus   procesą mergaitėms, atsiţvelgiant į jų norus, buvo paskirti skirtingi globėjai,   o valdţios institucijos įpareigotos uţtikrinti tinkamą seserų bendravimą   tarpusavyje. Atsiţvelgdama į nurodytas aplinkybes, Vyriausybė padarė   išvadą, kad valstybė nepaţeidė pareiškėjų teisės į šeimos gyvenimo   gerbimą.   2. Pareiškėjai   24. Pareiškėjai tvirtino, kad pirminiai vidaus teismų sprendimai dėl RŠ ir   DŠ globos nustatymo jų seneliams iš tėvo pusės buvo nepagrįsti. Jie teigė,   kad teismai tokias išvadas padarė neatsiţvelgdami į faktą, kad RŠ ir DŠ su   pareiškėjais gyveno didţiąją savo gyvenimo dalį ir laikė juos savo tikraisiais   tėvais, o pareiškėjų vaikus – tikru broliu ir seserimi. Pareiškėjai tvirtino, kad   bylą nagrinėjant Maţeikių rajono apylinkės teisme RŠ, kurios gebėjimą   objektyviai suprasti situaciją patvirtino vaiko teisių apsaugos institucija,   pareiškė aiškų norą likti su pareiškėjais. Todėl teismas galėjo numatyti   būsimas sprendimo vykdymo problemas. Vis dėlto teismas ignoravo   mergaitės norus bei nacionalinius teisės aktus, kuriuose numatyta, kad   nagrinėjant bylą dėl vaiko globos nustatymo ypatingas dėmesys turi būti   skiriamas vaiko norams bei brolių ir seserų neišskyrimo principui.   25. Pareiškėjai taip pat pastebėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2002   m. lapkričio 4 d. jų skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, neišklausęs   šalių, nors sprendė ne tik teisės, bet ir fakto klausimus. Šiaulių apygardos   teismo sprendimas buvo lemiamas, nes 2003 m. vasario 12 d.   Aukščiausiasis Teismas kasacinio skundo nenagrinėjo. Pareiškėjai tvirtino,   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   jog pasirodė neįmanoma įvykdyti Šiaulių apygardos teismo nutarties dėl RŠ   nuolatinės globos nustatymo seneliams, ir tai buvo pagrindinė prieţastis,   kodėl vidaus teismai turėjo atnaujinti procesą bei pakeisti pradinį   sprendimą. Taigi globos klausimai buvo išspręsti de facto, o teismai vėliau   tik įformino susidariusią situaciją.   26. Pareiškėjai teigė, kad Teismas dėl jų skundų turėtų spręsti tik pagal   pradinius nacionalinių teismų sprendimus, priimtus iki skundo padavimo   Teismui. Pareiškėjai pastebėjo, kad po proceso atnaujinimo teismai tik iš   dalies patenkino jų reikalavimus. Vis dėlto pareiškėjai paţymėjo, kad   galutinių teismo nutarčių išskirti seseris atnaujintame procese jie neskundė   ir neskųs dėl moralinės ţalos, kurią dėl procesų jau patyrė RŠ.   B. Priimtinumas   27. Teismas primena, kad pagal jo praktiką „šeimos gyvenimo“ buvimas   iš esmės yra fakto klausimas, kuris priklauso nuo to, ar tarp asmenų tikrai   egzistuoja artimi ryšiai (ţr. K. and T. v. Finland [GC], no. 25702/94, § 150,   ECHR 2001-VII). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai gyveno su RŠ ir DŠ   nuo jų tėvų mirties 1999 m. balandţio mėn. iki 2003 m. vasario mėn., kai   abiejų mergaičių nuolatinė globa buvo paskirta seneliams. Teismas pastebi,   kad iš pradţių, minėtu laikotarpiu, pareiškėjai buvo paskirti laikinais   globėjais ir ėmėsi teisinių priemonių įvaikinti mergaites. Tokiu būdu   matomas aiškus ketinimas ir toliau gyventi kartu. Teismas taip pat   atsiţvelgia į faktą, kad RŠ atsisakė išvykti iš pareiškėjų namų, kai antstolis   bandė įvykdyti teismo nutartį išsiųsti ją pas senelius (ţr. 13 punktą pirmiau).   Esant tokioms aplinkybėms, Teismas negali nepripaţinti, kad valdţios   institucijų įsikišimo momentu tarp pareiškėjų ir mergaičių egzistavo tikras   „šeimos gyvenimas“ Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies poţiūriu.   Į atnaujintą procesą Teismas atsiţvelgs tiek, kiek tai reikalinga   sprendţiant, ar buvo paţeistas 8 straipsnis pradiniame civiliniame procese,   dėl kurio skundėsi pareiškėjai.   28. Atsiţvelgdamas į šalių argumentus, Teismas konstatuoja, kad   pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas. Kadangi nėra pagrindų pareiškimą   atmesti, Teismas nusprendţia, kad pareiškimas turi būti paskelbtas   priimtinu.   C. Esmė   29. Neabejotina, kad Maţeikių rajono apylinkės teismo 2002 m.   rugpjūčio 28 d. nutartis ir Šiaulių apygardos teismo 2002 m. lapkričio 4 d.   nutartis, dėl kurių DŠ apsigyveno su seneliais, ir dėl to pareiškėjai buvo   nušalinti nuo jos auklėjimo, suardė pareiškėjų ir DŠ ryšius. Be to, iki   Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birţelio 6 d. nutarties pareiškėjų ryšį su RŠ   trikdė netikrumas.   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   Teismo nuomone, tokia situacija prilygo pareiškėjų teisės į šeimos   gyvenimo gerbimą, numatytos Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, ribojimui.   30. Teismas primena, kad, nors Konvencijos 8 straipsnis aiškiai   nenustato kokių nors procesinių reikalavimų, tačiau sprendimų priėmimo   procesas, lemiantis minėtą ribojimą, turi būti teisingas ir uţtikrinti tinkamą   pagarbą Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamiems interesams (ţr.   McMichael v. the United Kingdom, 1995-02-24, Series A no. 307-B, § 87).   Taigi pirmiausia Teismas turi nustatyti, ar, atsiţvelgiant į konkrečias bylos   aplinkybes, o ypač į rimtą priimamų sprendimų pobūdį, pareiškėjai buvo   pakankamai įtraukti į visą sprendimų priėmimo procesą, kad būtų uţtikrinta   tinkama jų interesų apsauga. Jeigu ne, jų šeimos gyvenimas nebuvo   gerbiamas, nes ribojimas negalėtų būti laikomas „būtinu“ Konvencijos 8   straipsnio poţiūriu (ţr., mutatis mutandis, W. v. the United Kingdom, 1987-   07-08, Series A no. 121, p. 29, § 64).   31. Teismas paţymi, kad nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos   teismas pareiškėjų apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.   Teismas yra pripaţinęs, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teisme   byla buvo nagrinėjama viešai, antro viešo nagrinėjimo apeliacine instancija   nebuvimas, atsiţvelgiant į tam tikrus bylos ypatumus, gali būti   pateisinamas. Taigi skundo atrankos procesas bei procesas, kuriame   nagrinėjami tik teisės, bet ne fakto klausimai, gali būti suderinami su 6   straipsnio reikalavimais (34 punktas toliau), nors apeliantui ir nebuvo   suteikta galimybė būti asmeniškai išklausytam apeliacinio ar kasacinio   teismo (ţr. Helmers v. Sweden, 1991-10-29, Series A no. 212-A, § 36). Vis   dėlto Teismas pastebi, kad Šiaulių apygardos teismas iš esmės sprendė fakto   klausimą, kam nustatyti nuolatinę našlaičių mergaičių globą - pareiškėjams   ar seneliams (ţr., a contrario, Valová, Slezák and Slezák v. Slovakia,   no. 44925/98, 2004-06-01, §§ 61-69). Taigi procesas turėjo lemiamos   reikšmės pareiškėjams, jame buvo vertinamos pareiškėjų asmeninės   savybės, taip pat mergaičių motyvai bei norai. Teismo nuomone, tai buvo   fakto klausimas, kuris negalėjo būti tinkamai išspręstas remiantis bylos   medţiaga. Esant tokioms aplinkybėms, kai minėtas įvertinimas turėjo tokią   svarbią reikšmę, o jo rezultatas galėjo padaryti didelės ţalos pareiškėjams,   siekiant geriausiai apsaugoti našlaičių vaikų interesus ateityje, proceso   teisingumas iš esmės reikalavo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą   nagrinėtų viešame posėdyje ir suteiktų galimybę pareiškėjams bei   mergaitėms būti išklausytoms ir kitaip dalyvauti.   32. Teismas taip pat primena, kad efektyvus šeimos gyvenimo gerbimas   reikalauja, kad būsimi tėvų ir vaikų santykiai nebūtų nulemti vien tik laiko   tėkmės (ţr. W. v. the United Kingdom, 1987-07-08, Series A no. 121, p. 29,   § 65). Tačiau taip atsitiko nagrinėjamoje byloje. Byla buvo atnaujinta dėl to,   kad RŠ priešinosi Maţeikių rajono apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos   teismo nutarčių, kuriomis jos nuolatinė globa buvo paskirta SŠ ir VŠ,   įvykdymui. Tokiu būdu teismai buvo paskatinti pakeisti minėtus sprendimus   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ   ir iš dalies patenkinti pareiškėjų reikalavimus, nustatant jiems RŠ globą (ţr.   15-17 punktus pirmiau). Be to, Aukščiausiasis Teismas pripaţino, kad   ţemesnės instancijos teismai klaidingai pritaikė vidaus teisę (ţr. 16 punktą   pirmiau). Galiausiai Teismas paţymi Aukščiausiojo Teismo poziciją, kad   turėtų būti uţtikrintos tinkamos sąlygos abiems mergaitėms bendrauti   tarpusavyje. Šią pareigą turi įgyvendinti valstybės institucijos.   33. Atsiţvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad   pradiniame sprendimų priėmimo procese, kuriuo buvo nustatyta RŠ ir DŠ   globa ir bendravimo tvarka, pareiškėjų interesai nebuvo tinkamai apsaugoti   pagal Konvencijos 8 straipsnį. Todėl minėta nuostata buvo paţeista.   II. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   34. Pareiškėjai taip pat skundėsi pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį dėl   to, kad apeliacinė byla Šiaulių apygardos teisme buvo išnagrinėta rašytinio   proceso tvarka. Minėta nuostata, kiek reikšminga, nustato:   „Kai sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...>   klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <...> išnagrinėtų <...> teismas. <...>“   35. Vyriausybė teigė, kad skundas yra aiškiai nepagrįstas.   36. Teismas paţymi, kad šis skundas glaudţiai susijęs su skundu pagal   Konvencijos 8 straipsnį. Todėl jis taip pat turi būti paskelbtas priimtinu. Vis   dėlto šio elemento esmė buvo detaliai išnagrinėta ir nustatytas teisės į   šeimos gyvenimo gerbimą paţeidimas (30-33 punktai). Taigi Teismas   konstatuoja, kad šio klausimo nebereikia atskirai nagrinėti pagal 6 straipsnio   dalį.   III. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   37. Galiausiai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjai dar   skundėsi, kad Šiaulių apygardos teismas buvo šališkas. Pagal Konvencijos   straipsnį jie taip pat skundėsi, kad neturėjo veiksmingos teisinės gynybos   priemonės, nes teismai ignoravo jų prašymą skirti ekspertizę kai kuriems   fakto klausimams byloje nustatyti.   38. Teismas išnagrinėjo likusius pareiškėjų pateiktus skundus. Tačiau,   atsiţvelgdamas į visą turimą medţiagą, Teismas konstatuoja, kad skundai   neatskleidţia kokio nors Konvencijoje ar jos protokoluose nustatytų teisių ir   laisvių paţeidimo. Taigi ši pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip aiškiai   nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ     IV. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   39. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios   Susitariančiosios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą   ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Ţala   40. Pareiškėjai reikalavo 100 000 Lietuvos litų (apytiksliai 28 962 eurų)   neturtinei ţalai atlyginti.   41. Vyriausybė šį reikalavimą ginčijo kaip nepagrįstą ir pernelyg didelį.   42. Teismas mano, jog galima laikyti, kad pareiškėjai patyrė tam tikrą   neturtinę ţalą dėl jų teisių paţeidimo, kurios vien Teismo paţeidimo   konstatavimas negali kompensuoti. Nepaisant to, reikalaujama suma yra   pernelyg didelė. Vertiondamas teisingum pagrindais, kaip reikalaujama   pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas priteisia pareiškėjams bendrai   000 eurų.   B. Kaštai ir išlaidos   43. Pareiškėjai taip pat reikalavo priteisti 1 000 litų (apytiksliai 289 eurų)   kaštams ir išlaidoms, kuriuos patyrė nacionaliniuose teismuose, atlyginti.   Tačiau pareiškėjai neišsaugojo jokių dokumentų, patvirtinančių jų išlaidas.   44. Vyriausybė su reikalavimu nesutiko, laikė jį nepagrįstu.   45. Nesant pagrindţiančių dokumentų, Teismas atmeta pareiškėjų   reikalavimą.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   46. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti   skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant tris procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia skundus dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir apeliacinės   instancijos teismo proceso rašytinio pobūdţio priimtinais, o likusią   pareiškimo dalį nepriimtina;   2. Nustato, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis;   Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ     3. Nustato, kad nebūtina pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį atskirai   nagrinėti skundo dėl apeliacinės instancijos teismo proceso rašytinio   pobūdţio;   4. Nustato, kad:   a) per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal   Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti   pareiškėjams bendrai 5 000 (penkis tūkstančius) eurų neturtinei ţalai   atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šioms sumoms,   kurios turi būti konvertuojamos į valstybės atsakovės valiutą pagal   sprendimo įvykdymo dienos kursą;   b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo   įvykdymo, nuo pirmiau minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios   palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant tris procentus;   5. Atmeta kitus pareiškėjų reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. lapkričio 25 d.   vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.   Sally Dollé   Kanclerė   Françoise Tulkens   Pirmininkė