16013/02

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   ČETVERTAKAS IR KITI prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 16013/02)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. sausio 20 d.   Byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą,   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Vladimiro Zagrebelsky,   Danutės Jočienės,   Dragoljub Popović,   András Sajó,   Işil Karakaş   ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. sausio 16 d.   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Andrius Četvertakas   (pareiškėjas), kuris 2002 m. kovo 14 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 16013/02) pagal Ţmogaus   teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį. 2003 m. rugsėjo 26 d.   Ona-Danguolė Četvertakienė ir Viktor Četvertak, kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai,   prisijungė prie pareiškimo.   2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   3. 2006 m. lapkričio 5 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Vadovaudamasis   Konvencijos 29 straipsnio 3 dalimi, Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo   esmės.   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   4. Pirmasis pareiškėjas, Andrius Četvertakas, gimė 1973 m. Antroji pareiškėja, Ona-Danguolė   Četvertakienė, gimė 1941 m. Trečiasis pareiškėjas, Viktor Četvertak, gimė 1943 m. Pareiškėjai   gyvena Vilniuje. Antroji ir trečiasis pareiškėjai yra pirmojo pareiškėjo tėvai.   5. 1993 m. pirmasis pareiškėjas įsigijo dalį pastato su rūsiu ir sandėliu bei ţemės sklypą greta   pastato. Turto pardavėja, R.R., šį turtą buvo įsigijusi iš vietos valdţios institucijų.   6. 1994 m. pirmojo pareiškėjo kaimynas, A.K., tame pačiame pastate nusipirko kitą butą.   Privatizavimo sutartis, sudaryta su vietos valdţios institucijomis, numatė, kad A.K. taip pat įgijo   dalį sandėlio ir rūsio.   7. 1994 m. liepos 18 d. A.K. pateikė ieškinį reikalaudamas pripaţinti negaliojančiais sprendimus,   kuriais remiantis pirmajam pareiškėjui buvo parduodas greta pastato esantis ţemės sklypas.   8. Nenustatytą dieną šalys pateikė naujus papildomus reikalavimus dėl sandėlio nuosavybės.   9. 1995 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas iš dalies patenkino A.K. ieškinį ir   įpareigojo vietos valdţios institucijas iš naujo nustatyti ginčijamo ţemės sklypo ribas.   10. 1995 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino sprendimą ir grąţino bylą nagrinėti   iš naujo. Buvo nustatyta, kad ţemesnės instancijos teismas nusprendė dėl reikalavimų, kurių šalys   nekėlė, ir neįvertino, ar nebuvo paţeistos A.K. teisės. Be to, vietos valdţios institucijos taip pat   turėjo būti pakviestos dalyvauti procese kaip trečioji šalis.   11. 1996 m. sausio 12 d. A.K. pateikė keletą papildomų reikalavimų. Pareiškėjas pateikė naują   priešieškinį, reikalaudamas atlyginti neturtinę ţalą.   12. 1997 m. balandţio 4 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas atmetė A.K ieškinį, iš dalies   patenkindamas pirmojo pareiškėjo reikalavimus. Teismas pripaţino negaliojančia sutartį, pagal   kurią A.K. įsigijo pusę sandėlio.   13. 1998 m. geguţės 11 d. Vilniaus apygardos teismas dėl įvairių procesinių paţeidimų panaikino   sprendimą, t.y. dėl neišspręsto mokėtino ţyminio mokesčio dydţio klausimo. Taip pat paţymėta,   kad ţemesnės instancijos teismas neišreikalavo tam tikrų įrodymų ir todėl nenustatė atitinkamų   faktų, susijusių su ginčijama nuosavybe. Taip pat nebuvo nustatyta, ar R.R. teisėtai įgijo ţemės   sklypą iš vietos valdţios institucijų. Byla buvo perduota Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui   nagrinėti iš naujo.   14. 2000 m. nenustatytą dieną A.K. pareiškė keletą naujų reikalavimų. Jis reikalavo, inter alia,   įpareigoti pirmąjį pareiškėją netrukdyti jam naudotis pastato rūsiu. 2000 m. geguţės 18 d. pirmasis   pareiškėjas pateikė priešieškinį.   15. 2000 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas patenkino A.K. ieškinį. Buvo   nustatyta, kad R.R. neteisėtai įgijo didesnį nei turėjo teisę ţemės sklypą, taip paţeisdama A.K.   teises. Kadangi R.R. neturėjo teisės parduoti šio ţemės sklypo pirmajam pareiškėjui, teismas   pripaţino negaliojančia sutartį, sudarytą tarp pirmojo pareiškėjo ir R.R. bei pritaikė visišką   restituciją. Pirmajam pareiškėjui nurodyta netrukdyti A.K. naudotis rūsiu. Pirmojo pareiškėjo   priešiniai reikalavimai dėl sandėlio buvo atmesti kaip nepagrįsti. Vietos valdţios institucijos ir   pirmasis pareiškėjas padavė apeliacinius skundus.   16. 2001 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimą paliko nepakeistą.   17. 2001 m. rugsėjo 5 d. pirmasis pareiškėjas padavė kasacinį skundą, prašydamas Aukščiausiojo   Teismo panaikinti ţemesnių instancijų teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą neperduodant   bylos nagrinėti iš naujo.   18. 2001 m. spalio 10 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pirmojo pareiškėjo kasacinį skundą ir   paliko ţemesnių instancijų teismų sprendimus nepakeistus.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   19. Konstitucijos 30 straipsnis numato:   „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi teisę kreiptis į teismą.”   20. Civilinis kodeksas, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d., numatė:   straipsnis. Bendrieji atsakomybės uţ ţalos padarymą pagrindai   „Ţalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui <...> turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai,   išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus <...>.”   „Padariusis ţalą asmuo atleidţiamas nuo jos atlyginimo, jeigu įrodo, kad ţala padaryta ne dėl jo kaltės.”   „Ţala, padaryta teisėtais veiksmais, turi būti atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais <...>.”   21. Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalys numato,   kad:   „2. Ţalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė   visiškai, jeigu ţala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.   3. Be turtinės ţalos, atlyginama ir neturtinė ţala.”   22. Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota, kad:   „<...> asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų   veiksmais padarytos ţalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas ţalos atlyginimo atvejis jokiame   įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendţiantys tokias bylas, turi <...>   įgaliojimus atitinkamą ţalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją <...> bendruosius   teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.“   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   23. Pareiškėjai skundėsi, kad civilinio proceso trukmė neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje   numatyto „įmanomai trumpiausio laiko” reikalavimo, kuris, kiek tai reikšminga bylai, numato:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks   asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...> teismas.“   24. Vyriausybė ginčijo šį argumentą.   A. Priimtinumas   1. Šalių pareiškimai   25. Vyriausybė teigė, kad antrasis ir trečiasis pareiškėjai negali būti laikomi aukomis dėl jokio   Konvencijos paţeidimo, nes civilinis procesas, kuriame dalyvavo pirmasis pareiškėjas, jiems   neturėjo įtakos.   26. Vyriausybė taip pat tvirtino, kad pirmasis pareiškėjas nepanaudojo visų veiksmingų vidaus   teisinės gynybos priemonių ir nesikreipė į vidaus teismus reikalaudamas atlyginti ţalą uţ per ilgą   civilinį procesą pagal Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 483 straipsnį ir Civilinio   kodekso, įsigaliojusio po nurodytos datos, 6.272 straipsnį. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m.   rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat tvirtino, kad net ir preziumuojant, jog konkretus   teisės gynimo būdas nebuvo numatytas jokiame įstatyme, pareiškėjas galėjo reikalauti atlyginti ţalą   tiesiogiai remdamasis Konstitucija ar bendraisiais teisės principais.   27. Pirmasis pareiškėjas ginčijo šiuos teiginius.   2. Teismas   28. Teismas sutinka su Vyriausybės prieštaravimu, kad antrasis ir trečiasis pareiškėjai, kurie nebuvo   minėto civilinio proceso šalys, negali būti laikomi Konvencijos paţeidimo aukomis 34 straipsnio   poţiūriu. Todėl jų skundai pagal 6 straipsnio 1 dalį turi būti atmesti pagal Konvencijos 35 straipsnio   ir 4 dalis kaip neatitinkantys ratione personae.   29. Dėl Vyriausybės pareiškimo apie vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimą, Teismas   primena savo išvadą byloje Baškienė prieš Lietuvą (no. 11529/04, §§ 68-72, 2007-07-24), kurioje   jis nusprendė, kad reikalavimas dėl ţalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį   neatitiko „veiksmingumo” reikalavimo tokio pobūdţio kontekste. Teismas nemato prieţasties   nukrypti nuo esamos praktikos. Teismo neįtikina, kad galimybė reikalauti ţalos atlyginimo dėl   pernelyg ilgos proceso trukmės pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį šio pareiškimo pateikimo   metu buvo įgijusi pakankamą teisinį tikrumą, kad būtų privaloma ją panaudoti pagal Konvencijos   straipsnio 1 dalį.   30. Galiausiai, nors Vyriausybė teigė, kad pirmasis pareiškėjas galėjo pareikšti ieškinį remdamasis   iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 483 straipsniu ir bendraisiais teisės principais   bei Konstitucija, Teismas nusprendė, kad ji nepateikė įrodymų, parodančių, jog tokia priemonė   tikrai galėjo būti sėkminga, ypač iki Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo.   31. Darytina išvada, kad Vyriausybės prieštaravimai turi būti atmesti.   32. Teismas mano, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas remiantis Konvencijos 35 straipsnio 3   dalimi. Jis taip pat paţymi, kad skundas nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Todėl   pareiškimas turi būti paskelbtas priimtinu.   B. Esmė   33. Kas yra susiję su laikotarpiu, kuris turi būti įvertintas, Teismas pirmiausia pastebi, kad civilinis   procesas buvo pradėtas 1994 m. liepos 18 d. Tačiau laikotarpis, į kurį turi būti atsiţvelgiama,   prasidėjo tik 1995 m. birţelio 20 d., kai Lietuvoje įsigaliojo individualios peticijos teisė. Jis baigėsi   m. spalio 10 d., Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį. Taigi procesas truko beveik šešerius   metus ir keturis mėnesius trijose teismo instancijose.   34. Teismas pakartoja, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į bylos   aplinkybes, remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir atitinkamų institucijų elgesio   ir proceso įtakos pareiškėjui (tarp daugelio kitų bylų, ţr. Frydlender v. France [GC], no. 30979/96,   § 43, ECHR 2000-VII).   35. Teismas bylose, kuriose keliami panašūs klausimai į nagrinėjamus šiame pareiškime, daţnai yra   nustatęs Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimus (ţr. Ožek v. Slovenia, no. 1423/02, §§ 17-19,   - 04 - 13).   36. Nagrinėdamas šią bylą, Teismas paţymi, kad procese dalyvavo daug šalių, todėl jis tam tikru   poţiūriu buvo sudėtingas. Tačiau Teismas nustatė, kad ţymius proceso vilkinimo laikotarpius   nulėmė vidaus institucijų klaidos ar inertiškumas. Pirmiausia, 1995 m. lapkričio 7 d. Vilniaus   apygardos teismas grąţino bylą nagrinėti iš naujo dėl daugelio pirmosios instancijos teismo   padarytų paţeidimų (ţr. 10 punktą pirmiau). Vilniaus apygardos teismas paţymėjo, kad ţemesnės   instancijos teismas nenagrinėjo, ar nebuvo paţeistos A.K. teisės, nusprendė dėl reikalavimų, kurių   šalys nekėlė ir neįtraukė vietos valdţios institucijų į procesą trečiąja šalimi.   37. Be to, Vilniaus apygardos teismas 1998 m. geguţės 11 d. panaikino pirmosios instancijos   teismo sprendimą antrą kartą dėl įvairių procesinių klaidų ir dėl to, kad ţemesnės instancijos   teismas nenustatė tam tikrų faktų ir neišreikalavo tam tikrų įrodymų, kurie nebuvo išnagrinėti   teisme (ţr. 13 punktą pirmiau). Byla buvo dar kartą grąţinta nagrinėti iš naujo.   38. Atsiţvelgiant į visą Teismui pateiktą medţiagą ir į Teismo praktiką nagrinėjamu klausimu,   Teismas mano, kad šioje byloje civilinio proceso trukmė buvo per ilga ir neatitiko „įmanomai   trumpiausio laiko” reikalavimo.   Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   39. Pirmasis pareiškėjas taip pat tvirtino, kad ţemės pirkimo-pardavimo sutarties pripaţinimas   negaliojančia prilygo Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio paţeidimui. Teismas sutinka, kad   pirmajam pareiškėjui buvo trukdoma naudotis nuosavybės teisėmis. Vis dėlto, pripaţindami   negaliojančia ţemės pirkimo-pardavimo sutartį, teismai siekė apginti teisėtas kaimyno A.K. teises.   Be to, teismas pritaikė visišką restituciją (ţr. 15 punktą pirmiau). Vadinasi, ši pareiškimo dalis turi   būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   40. Pirmasis pareiškėjas taip pat skundėsi pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kad teismai buvo   nesąţiningi ir neteisingai įvertino įrodymus byloje.   41. Šiuo atţvilgiu Teismas pakartoja, kad jis nėra apeliacinis teismas nacionalinių teismų   sprendimams ir kad pagal bendrą taisyklę pastarieji turi įvertinti jiems pateiktus įrodymus. Pagal   Konvenciją Teismo uţduotis yra nustatyti, ar procesas, jį vertinant kaip visumą, buvo teisingas (tarp   daugelio kitų bylų, ţr. García Ruiz v. Spain [GC], no. 30544/96, §§ 28-29, ECHR 1999-I).   Atsiţvelgdamas į pirmojo pareiškėjo pateiktą medţiagą, Teismas paţymi, kad civilinio proceso   metu pareiškėjas turėjo galimybę pateikti visus jo interesų gynybai reikalingus argumentus, ir kad   teisminės institucijos į juos tinkamai atsiţvelgė. Jo reikalavimai buvo išnagrinėti trijose teismo   instancijose ir atmesti kaip nepagrįsti pagal vidaus teisę. Nacionalinių teismų sprendimai neatrodo   nepagrįsti ar savavališki. Todėl ši pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta,   vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis.   42. Pirmasis pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo teisės buvo paţeistos pagal Konvencijos 8, 13 ir   straipsnius, kurie atitinkamai garantuoja teisę į būsto neliečiamybę, teisę į veiksmingą teisinės   gynybos priemonę ir diskriminacijos uţdraudimą.   43. Atsiţvelgdamas į visą turimą medţiagą bei klausimus, kurie savo apimtimi patenka į Teismo   kompetenciją, Teismas mano, kad ši byla neatskleidţia jokių pirmiau minėtų Konvencijos nuostatų   paţeidimų. Vadinasi, šie skundai yra nepriimtini pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį kaip aiškiai   nepagrįsti ir turi būti atmesti vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 4 dalimi.   44. Remdamiesi Konvencijos 1 straipsniu, antrasis ir trečiasis pareiškėjai skundėsi, kad   nacionaliniai teismai buvo neteisingi. Tačiau Teismas primena, kad, be to, jog ši nuostata būdama   pamatinio pobūdţio negali būti atskiro paţeidimo dalyku, jis jau anksčiau nusprendė, kad šie   pareiškėjai negali būti laikomi jokio Konvencijos paţeidimo aukomis (ţr. 28 punktą).   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   45. Konvencijos 41 straipsnis numato:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios   Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti   nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Ţala   46. Pirmasis pareiškėjas reikalavo 585 000 litų (apie 169 428 eurų) turtinei ţalai ir 1 205 000 litų   (apie 348 992 eurų) neturtinei ţalai atlyginti.   47. Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir per didelius.   48. Teismas neįţvelgia jokio prieţastinio ryšio tarp paţeidimo ir reikalaujamos turtinės ţalos, todėl   atmeta šį reikalavimą. Tačiau Teismas priteisia pirmajam pareiškėjui 1000 eurų neturtinei ţalai   atlyginimą.   B. Kaštai ir išlaidos   49. Pirmasis pareiškėjas reikalavo 1464 litų (apie 423 eurų) kadastrinių duomenų patikros ir ţemės   sklypo įvertinimo išlaidoms, taip pat 393 litų (apie 113 eurų) vertimo išlaidoms padengti.   50. Vyriausybė tvirtino, kad šis reikalavimas dėl išlaidų nėra susijęs su tariamu įmanomai   trumpiausio laiko reikalavimo paţeidimu ir todėl turi būti atmestas.   51. Pagal Teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų atlyginimą tiek, kiek buvo įrodyta,   kad jie buvo realiai patirti, būtini ir pagrįsto dydţio, siekiant atitaisyti Konvencijos paţeidimą, dėl   kurio vėliau kreiptasi į Teismą. Šioje byloje Teismas nustatė, kad 423 eurų suma nėra susijusi su   nustatytu pirmojo pareiškėjo teisės į „bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką”   paţeidimu. Todėl Teismas pareiškėjui priteisia tik 113 eurų vertimo išlaidoms padengti.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   52. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę   Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia pirmojo pareiškėjo skundą dėl per ilgos proceso trukmės priimtinu, o likusią pareiškimo   dalį – nepriimtina;   2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nustato   (a) kad per tris mėnesius nuo datos, kai šis sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44   straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui toliau išvardintas sumas, kurios turi   būti konvertuotos į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:   (i) 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei ţalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti   taikomas, ir   (ii) 113 eurų (vieną šimtą trylika eurų) kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį, kuris   gali būti taikomas šiam pareiškėjui;   (b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo per įsipareigojimų   nevykdymo laiką nuo pirmiau minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę   Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus;   3. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2009 m. sausio 20 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77   taisyklės 2 ir 3 dalimis.   S. DOOLÉ   Kanclerė   F. TULKENS   Pirmininkė   6