16965/04

Preliminarus vertimas   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   UŽUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 16965/04)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. liepos 6 d.   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   Byloje Užukauskas prieš Lietuvą,   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant   kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Danutės Jočienės,   András Sajó,   Nona Tsotsoria,   Kristina Pardalos,   Guido Raimondi   ir skyriaus kanclerio pavaduotojo Stanley Naismith,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2010 m. birţelio 15 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis   Robertas Uţukauskas (pareiškėjas), kuris 2004 m. balandţio 28 d. Teismui   pateikė pareiškimą (Nr. 16965/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių   laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjui atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Girdziušas.   Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E.   Baltutytė.   3. Pareiškėjas teigė, kad bylos nagrinėjimas dėl jo išbraukimo iš   „operatyvinės įskaitos“ buvo neteisingas, nes joje nebuvo laikomasi   teisingumo ir šalių procesinės lygybės principų. Jis rėmėsi Konvencijos 6   straipsnio 1 dalimi.   4. 2006 m. gruodţio 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą   Vyriausybei. Teismas taip pat nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo   priimtinumo ir jo esmės (29 straipsnio 3 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   5. Pareiškėjas gimė 1972 m. ir gyvena Kaune.   6. 1999 metais pareiškėjui buvo suteiktas leidimas laikyti ir nešioti   ginklą.   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   7. 2002 m. liepos 17 d. leidimas buvo pratęstas.   8. 2002 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą   kitokios rūšies ginklui.   9. 2002 m. gruodţio 19 d. policijos pareigūnai nusprendė naujo leidimo   neišduoti, atsiţvelgdami į tai, kad 2002 m. gruodţio 13 d. pareiškėjas buvo   įrašytas į „policijos operatyvinę įskaitą“, t.y. duomenų bazę, kurioje   talpinama operatyvinės veiklos subjektų surinkta informacija (ţr. 17-19   punktus „Bylai reikšmingoje vidaus teisėje“ toliau).   10. 2003 m. balandţio 16 d. policijos pareigūnai pareiškėją raštu   informavo apie tai, kad leidimas laikyti ir nešioti pistoletą bei lygiavamzdį   šautuvą yra panaikintas. Pareiškėjui buvo pranešta, kad pagal Ginklų ir   šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį jis privalo priduoti šiuos ginklus   kompetentingoms institucijoms ir uţ tai jam bus atlyginta.   11. Pareiškėjas pradėjo teisminį procesą, pateikdamas skundą dėl jo   įrašymo į operatyvinę įskaitą.   12. 2003 m. rugsėjo 25 d. Kauno apygardos administracinis teismas   pareiškėjo skundo netenkino. Sprendimas buvo priimtas, remiantis policijos   pateikta įslaptinta medţiaga, kurią teisėjai nagrinėjo, neatskleisdami   pareiškėjui. Teismas nusprendė, kad, atsiţvelgiant į policijos turimą   informaciją apie pareiškėją, jo įrašymas į operatyvinę įskaitą buvo teisėtas ir   pagrįstas.   13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, kad jis negalėjo   susipaţinti su operatyvinės įskaitos duomenimis. Jis teigė, kad teismas   posėdţio metu neišnagrinėjo įslaptintų įrodymų ir neįvertino, ar dalis tos   informacijos negalėtų būti jam atskleista.   14. 2003 m. spalio 29 d. Vyriausiasis administracinis teismas sprendimą   paliko nepakeistą. Teismas nurodė, inter alia, kad ginčijami įrodymai buvo   įslaptinti kaip sudarantys valstybės paslaptį, ir nors teismas juos ištyrė,   pareiškėjui jie negalėjo būti atskleisti.   15. Vyriausybė nurodė, kad 2004 m. liepą, po to, kai pareiškėjui buvo   suteiktas naujas leidimas ginklui, jam buvo grąţinti jo ginklai.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   16. Konstitucijos 21 straipsnyje numatyta, kad ţmogaus orumą gina   įstatymas. 22 straipsnyje įtvirtinta, kad ţmogaus privatus gyvenimas   neliečiamas ir kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti   renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir   teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo ar   jos asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 23   straipsnyje numatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybės   teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta   tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   30 straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi   teisę kreiptis į teismą. 48 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas ţmogus gali   laisvai pasirinkti darbą bei verslą.   17. Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 10 dalis „operatyvinę   įskaitą“ apibrėţė kaip operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautų duomenų   apie asmenis, įvykius ar kitus objektus tvarkymo sistemą, kuri yra skirta   aprūpinti informacija operatyvinės veiklos subjektus. Įstatymo 9 straipsnis   numatė, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie   rengiamą ar padarytą sunkų nusikaltimą.   18. Bylai reikšmingu metu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17   straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti   ir turėti fizinis asmuo, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos. Pagal minėto   Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nepriekaištingos reputacijos   asmeniu nebuvo laikomas į operatyvinę įskaitą įrašytas asmuo. Įstatymo 38   straipsnis numatė, kad panaikinus leidimą laikyti ir nešioti ginklą, ginklas ir   šaudmenys paimami iš atitinkamo asmens ir realizuojami per Ginklų fondą   (Vyriausybės įstaiga) arba per įmones, turinčias teisę pardavinėti tokių rūšių   ginklus.   19. Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas   numato, kad asmuo, įrašytas į operatyvinę įskaitą, negali būti apsaugos   darbuotoju.   20. Bylai reikšmingos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos   numato:   straipsnis. Įrodymai   „1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą   nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas <...> konstatuoja, kad yra   aplinkybės, pagrindţiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios   aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. <...>   3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali   būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta   tvarka.“   21. Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje   byloje Nr. A10-786-02, kiek tai reikšminga šiai bylai, nurodė, kad:   „faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti   įrodymai administracinėje byloje kol jie nebus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka   (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 d.). Todėl, nesant kitų įrodymų,   remtis vien raštiška Valstybės saugumo departamento informacija, paţymėta slaptumo   ţymomis, teismui įstatyminio pagrindo nebuvo.“   22. 2007 m. liepos 15 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl   Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies bei Valstybės    2007 m. geguţės 15 d. (vert.past.)   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai,   kuriame nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindţiamas šalims   neţinoma vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Vyriausiasis   administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje byloje Nr. A822-   326/2009 patvirtino minėtus principus.   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   23. Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad procesas administraciniuose   teismuose buvo neteisingas, nes buvo paţeistas šalių procesinės lygybės   principas. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje, kiek yra   reikšminga, numatyta:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų ar jam   pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą   <...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas. <...>“   A. Priimtinumas   1. Šalių teiginiai   a) Vyriausybė   24. Vyriausybė tvirtino, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina   šioje byloje. Ji paaiškino, kad operatyvinės įskaitos įrašai yra naudojami tik   kaip priemonė, ypač nusikaltimų prevencijoje, o tam tikrais atvejais padeda   juos tiriant. Operatyvinėje įskaitoje buvo kaupiama informacija apie   asmenis, įvykius ar kitus objektus. Duomenys apie konkretų asmenį į   operatyvinę įskaitą galėjo būti įrašomi tik tada, kai jie buvo gauti atliekant   operatyvinį tyrimą kitų asmenų atţvilgiu. Tačiau tai, kad konkretaus asmens   atţvilgiu buvo atliekami tam tikri operatyviniai veiksmai, nereiškė, jog tas   asmuo buvo įtariamas nusikaltimo padarymu. Be to, vien tik asmens   įrašymas į operatyvinę įskaitą negali būti prilygintas įtariamojo teisiniam   statusui arba oficialiam pranešimui apie įtarimus, kad asmuo yra padaręs   nusikaltimą. Operatyvinė informacija buvo suprantama tik kaip tam tikra   pirminė informacija, todėl ji turėjo būti išslaptinama, jei valdţios institucijos   būtų norėjusios ją panaudoti kaip įrodymą baudţiamojoje byloje.   Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo byloje   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi nebuvo sprendţiamas   baudţiamojo kaltinimo klausimas.   25. Kita vertus, Vyriausybė įrodinėjo, kad skundų dėl pareiškėjo įrašymo   į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas administracine   tvarka negali būti laikomas civilinio pobūdţio teisių nustatymu.   Nagrinėjama byla susijusi su administraciniu ginču, konfliktu tarp   pareiškėjo ir viešo administravimo subjekto – policijos komisariato.   Pareiškėjas vidaus teismuose skundė veiksmus valstybės pareigūno,   atliekančio vieną iš pagrindinių valstybės funkcijų – valstybės saugumo   uţtikrinimą – ir šiuo konkrečiu atveju valstybės institucija neveikė kaip   privatus asmuo. Valstybė turėjo plačią veikimo laisvę, reguliuodama teisę   nešioti ginklą. Be to, administracinis sprendimas suteikti leidimą arba jį   panaikinti neturėjo tiesioginės įtakos asmens nuosavybės teisėms ar   teisėtiems interesams. Vyriausybės manymu, teisė nešioti ginklą negalėjo   būti prilyginta, pavyzdţiui, teisei uţsiimti tam tikra profesine veikla, ji taip   pat neturėjo įtakos asmens nuosavybei.   26. Dėl pastarojo aspekto Vyriausybė nurodė, kad negalima teigti, jog   veiksmai pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį, kai dėl   asmens įrašymo į operatyvinę įskaitą iš jo ar jos gali būti paimamas ginklas,   prilygtų asmens nuosavybės teises ribojantiems valstybės veiksmams.   Panaikinus leidimą nešioti ginklą, ginklas turėjo būti laikinai laikomas   policijoje, o po to parduodamas uţ pagrįstą kainą ir pinigai grąţinami   atitinkamam asmeniui. Todėl asmeniui būtų teisingai kompensuojama ir   nebūtų sprendţiamas joks jo ar jos civilinio pobūdţio teisių klausimas.   27. Dėl konkrečios pareiškėjo situacijos Vyriausybė nurodė, kad,   panaikinus pareiškėjui leidimą ginklui, jo ginklai buvo laikomi policijoje ir   nebuvo parduoti. 2004 m. liepą, kai pareiškėjui buvo išduotas naujas   leidimas laikyti ir nešioti ginklą, ginklai jam buvo grąţinti.   28. Remdamasi tuo kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo   skundai ratione materiae nepriimtini pagal Konvencijos 6 straipsnį. Kita   vertus, Vyriausybė nurodė, kad skundas buvo aiškiai nepagrįstas.   b) Pareiškėjas   29. Pareiškėjas teigė, kad nepaisant to, jog bylos nagrinėjimas vyko   vidaus administraciniuose teismuose, o ginčas buvo administracinio   pobūdţio, jis turėjo įtakos jo civilinėms teisėms. Po to, kai 2002 m.   gruodţio 13 d. informacija apie jį buvo įrašyta į operatyvinę įskaitą, policija   nusprendė panaikinti jam leidimą laikyti ir nešioti ginklą. Pagal Ginklų ir   šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį valstybės institucijos buvo   įpareigotos paimti iš jo ginklus. Iš to seka, kad įrašymas į operatyvinę   įskaitą buvo jo nuosavybės teises ribojantis veiksmas.   30. Kita vertus, pareiškėjas teigė, kad, vadovaujantis Konvencijos 6   straipsnio 1 dalimi, „baudţiamojo kaltinimo“ samprata neturi būti aiškinama   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   siaurai. O būtent, Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnis numatė, kad   operatyvinis tyrimas turi būti pradedamas, kai turima informacijos, jog yra   planuojamas ar padarytas sunkus nusikaltimas. Tokia Įstatymo formuluotė   sudarė įspūdį, kad operatyvinė įskaita buvo susijusi su įtarimais, kad asmuo   tam tikru mastu yra įsitraukęs į nusikalstamą veiklą. Šį įspūdį stiprino ir tai,   kad leidimas ginklui turėjo būti panaikinamas asmeniui, kurio atţvilgiu   buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Tokiu būdu valstybė išreiškė   nepasitikėjimą tokiais asmenimis. Todėl suprantama, kad tokiam asmeniui   buvo numatyta teisė ţinoti, kokie faktiniai duomenys leidţia manyti, kad jis   yra įsitraukęs į nusikalstamą veiklą.   31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas padarė išvadą, kad jo   skundas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį patenka į Teismo   kompetenciją ir civiliniu, ir baudţiamuoju tos nuostatos aspektu.   2. Teismas   a) Dėl 6 straipsnio 1 dalies taikymo   32. Visų pirma Teismas vertins, ar taikytina Konvencijos 6 straipsnio 1   dalis civilinio pobūdţio teisių ir pareigų aspektu. Teismas primena, kad   pagal jo praktikoje nustatytus principus (ţr. pvz., Kerojärvi v. Finland,   1995-07-19, § 32, Series A no. 322; Gülmez v. Turkey, no. 16330/02, § 28,   2008-05-20), pirmiausia turi būti nustatyta, ar buvo kilęs ginčas dėl „teisės“,   kuri bent ginčyjamais pagrindais yra pripaţįstama vidaus teisėje, nepaisant   to, ar ji taip pat yra ginama ir pagal Konvenciją. Ginčas turi būti tikras ir   rimtas, jis gali būti kilęs ne tik dėl teisės buvimo, bet ir dėl jos apimties ir   įgyvendinimo būdo, o proceso rezultatas turi tiesiogiai daryti įtaką ginčo   dalyku esančiai teisei.   33. Kas susiję su paminėtu pirmuoju kriterijumi, kad ginčas turi būti   susijęs su teise, kurios įtvirtinimą vidaus teisėje galima įrodinėti, reikia dar   priminti, kad 6 straipsnio 1 dalis negarantuoja, kad Susitariančiųjų Šalių   materialioji teisė turi numatyti tokių civilinio pobūdţio teisių konkretų   turinį: aiškindamas 6 straipsnio 1 dalį, Teismas negali sukurti materialiosios   teisės, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje (ţr. Fayed v. the   United Kingdom, 1994-09-21, § 65, Series A no. 294-B).   34. Nagrinėjant klausimą, ar šioje byloje buvo kilęs toks ginčas, Teismas   sutinka su Vyriausybės nuomone, kad valdţios institucijos turi plačią   nuoţiūros teisę nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti išduotas leidimas ginklui.   Vis dėlto, dėl toliau išdėstomų prieţasčių, Teismas daro išvadą, kad leidimo   panaikinimas ir vėlesnis teisminis bylos nagrinėjimas dėl pareiškėjo   įrašymo į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo, nors ir   administracinio proceso tvarka, turėjo įtakos pareiškėjo civilinėms teisėms.   35. Teismas primena, kad pareiškėjo leidimas ginklui buvo panaikintas,   nes buvo pradėta operatyvinės įskaitos byla, vedama policijos pareigūnų,   apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę visuomenei. Pareiškėjas   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   nesėkmingai siekė su teismo pagalba gauti šią informaciją iš policijos ir   ginčyti vidaus teismuose jos pagrįstumą. Sunku abejoti, kad tokia   informacija neturėjo įtakos pareiškėjo reputacijai, kuri yra saugoma pagal   Lietuvos teisę (ţr. 16 punktą pirmiau) ir patenka į Konvencijos 8 straipsnio   sritį (ţr. pvz., Fayed v. the United Kingdom, nurodyta pirmiau, § 67-68;   Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, § 70, ECHR 2004-VI).   36. Atsiţvelgdamas į savo praktiką, Teismas taip pat pastebi, kad tais   atvejais, kai informacija apie asmens gyvenimą, įskaitant, inter alia, ţinias   apie teistumą, yra sistemiškai renkama ir saugoma valstybės pareigūnų   turimose bylose, tokia informacija patenka į „privatų gyvenimą“ pagal   Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį (ţr. Rotaru v. Romania [GC], no. 28341/95,   §§ 43-44, ECHR 2000-V; Amann v. Switzerland [GC], no. 27798/95, §§ 65-   67,   ECHR   2000-II;   Leander   v.   Sweden,   1987-03-26,   § 48, Series A no. 116). Teismas taip pat paţymi, kad Lietuvos   Konstitucijos 22 straipsnis numato asmens privataus gyvenimo apsaugos   garantijas.   37. Teismas negali atmesti galimybės, nors ir teorinės, kad dėl pareiškėjo   įrašymo į operatyvinę įskaitą jam galėjo būti apribotos galimybės uţsiimti   tam tikromis profesijomis privačiame sektoriuje ar kitokiu būdu uţsidirbti   pragyvenimui, tokiu būdu darant įtaką jo privačiam gyvenimui (ţr. Sidabras   and Džiautas v. Lithuania, nos. 55480/00 and 59330/00,   §§ 47-50, ECHR 2004-VIII). Iš tiesų, kaip matyti pagal Lietuvos teisę (ţr.   punktą pirmiau), asmenys, kurių atţvilgiu yra atliekamas operatyvinis   tyrimas, negali uţsiimti tam tikromis profesijomis, pavyzdţiui, apsaugos   darbuotojo. Šiuo atţvilgiu Teismas paţymi Lietuvos Konstitucijos 48   straipsnį, kuriame numatyta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą   ar verslą.   38. Galiausiai, Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą apie tai,   kad, panaikinus leidimą ginklui, jis privalėjo priduoti turimus ginklus   valstybės institucijoms, kad ir uţ piniginį atlygį (ţr. 6 punktą pirmiau).   Maţai abejotina, kad tai yra susiję su kitos Lietuvos Konstitucijos 23   straipsnio ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio garantuojamos civilinio   pobūdţio teisės, t.y. teisės į nuosavybės apsaugą, apribojimu.   39. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad 6 straipsnio   dalis yra taikytina ginčijamam procesui civilinio pobūdţio teisių ir pareigų   aspektu. Todėl Vyriausybės prieštaravimas, kad pareiškėjo skundas yra   ratione materiae nepriimtinas, turi būti atmestas.   40. Atsiţvelgdamas į savo išvadą ankstesniame punkte, Teismas nemano,   kad yra būtina nustatyti, ar šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis   buvo taikytina procesui Lietuvos teismuose baudţiamojo kaltinimo aspektu.   b) Kitos pastabos   41. Teismas nustato, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal   Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Teismas toliau paţymi, kad jis nėra   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   nepriimtinas ir jokiais kitais pagrindais. Taigi jis turi būti paskelbtas   priimtinu.   B. Esmė   1. Šalių teiginiai   42. Vyriausybė tvirtino, kad jei Teismas nustatytų, jog Konvencijos 6   straipsnio 1 dalis taikytina šioje byloje, tai pareiškėjo teisė į teisingą bylos   nagrinėjimą buvo apribota proporcingai. Nors ir pripaţindama, kad teisingas   bylos nagrinėjimas turi būti rungtyniškas, Vyriausybė teigė, kad 6 straipsnio   dalies garantijos nėra absoliutaus pobūdţio ir teisė į atitinkamų įrodymų   turinio atskleidimą nėra absoliuti. Todėl buvo leistina apriboti teisę į   procesinį šalių lygiateisiškumą, jei tam tikros garantijos buvo ribojamos   proporcingai, siekiant teisėtų tikslų.   43. Vyriausybė teigė, kad dviejų instancijų teismai išnagrinėjo bylos   aplinkybes ir, remdamiesi visais surinktais įrodymais, įskaitant įslaptinta   informacija, priėmė motyvuotus sprendimus, nustatydami, kad informacija   apie pareiškėją buvo teisėtai įrašyta į operatyvinę įskaitą. Pareiškėjas turėjo   galimybę pateikti įrodymus, savo argumentus ir pastabas, dalyvauti   sprendimų priėmimo procese tiek, kiek buvo įmanoma neatskleidţiant jam   įslaptintos medţiagos, kurios slaptumą teismai siekė išlaikyti viešo intereso   labui. Vyriausybė pabrėţė, kad pareiškėjas nesiskundė dėl to, kad Lietuvos   teismai buvo šališki ar neobjektyvūs. Kas susiję su informacija, įrašyta   operatyvinėje įskaitoje, ji sudarė valstybės paslaptį. Interesas išsaugoti   valstybės paslaptis buvo pirmaeilis. Todėl buvo teisėta teisminio proceso   metu tokios informacijos neatskleisti pareiškėjui. Vis dėlto teisingos   pusiausvyros principas buvo išlaikytas, kadangi minėtas neatskleidimas   buvo pasirinktas, siekiant apsaugoti tinkamą teisingumo vykdymą bei   uţtikrinti esamus viešuosius poreikius bei Lietuvos visuomenės saugumą.   Valstybė turėjo teisėtą tikslą išsaugoti policijos taikomų baudţiamųjų bylų   tyrimo metodų slaptumą, tuo pačiu metu uţtikrindama galimybę teismams   patiems įvertinti visą reikšmingą medţiagą teisminio nagrinėjimo metu tam,   kad būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Apibendrinant, teisinga   pusiausvyra tarp visuomenės bendrųjų interesų ir teisingo teismo garantijų   pareiškėjui buvo išlaikyta, nes kompromisas, taikant šalių procesinio   lygiateisiškumo principą, buvo proporcingas siekiamiems tikslams.   44. Pareiškėjas teigė, kad draudimas jam susipaţinti su operatyvinės   įskaitos duomenimis buvo neproporcingas. Nors sutikdamas, kad tam   tikromis aplinkybėmis viešo intereso labui gali būti būtina neatskleisti   teisminio proceso dalyviui ir jo atstovui įrodymų, tačiau jis tvirtino, kad   teisėjo vienašališkas bylos nagrinėjimas (ţr. 12 punktą pirmiau) paţeidė   Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteikta jokių apsaugos   priemonių nuo teismo šališkumo ar klaidų, be to, jam nebuvo suteikta   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ   galimybė pateikti savo komentarų. Vidaus teismai savo sprendimus grindė   valstybės paslaptį sudarančia informacija; tačiau ta informacija buvo   vienintelis įrodymas prieš pareiškėją. Pareiškėjo manymu, operatyvinėje   įskaitoje įrašytų jam pareikštų kaltinimų nepagrįstumą dar labiau parodo tai,   kad praėjus kuriam laikui po bylinėjimosi Lietuvos institucijos išbraukė   pareiškėją iš operatyvinės įskaitos ir grąţino teisę laikyti ginklą.   2. Teismo vertinimas   45. Teismas primena, kad pagal jo praktiką, šalių procesinio   lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo   koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą   galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas   nepalankesnė nei priešingos šalies (ţr. tarp daugelio šaltinių, Kress v.   France [GC], no. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI). Iš esmės tai reiškia, kad   šalys turi turėti galimybę ţinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir   pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (ţr. Fretté v.   France, no. 36515/97, § 47, ECHR 2002-I).   46. Tačiau Teismas paţymi, kad teisė susipaţinti su reikšmingais   įrodymais nėra absoliuti. Kiekviename teismo procese gali būti   konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas ar būtinumas   apsaugoti liudytojus, kuriems kyla susidorojimo pavojus, arba policijos   taikomų nusikaltimų tyrimo metodų slaptumo išlaikymas, kurie turi įtakos   gynybos teisių apimčiai. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti   gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų uţtikrinamos kitų asmenų   fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Vis dėlto   pagal 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios   priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant uţtikrinti   asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais   susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių   institucijų taikomos procedūros (ţr., mutatis mutandis, Jasper v. the United   Kingdom [GC], no. 27052/95, § 52, 2000-02-16).   47. Tais atvejais, kai gynybai nepateikiami įrodymai dėl viešo intereso   apsaugos, ne šis Teismas privalo nuspręsti, ar toks neatskleidimas buvo   neišvengiamai būtinas, nes pagal bendrą taisyklę turimus įrodymus vertina   nacionaliniai teismai. Šiaip ar taip, daugeliu atvejų, įskaitant šį, kai   atitinkami įrodymai niekada nebuvo atskleisti, Teismui nėra galimybės   bandyti įvertinti pusiausvyros tarp viešo intereso neatskleisti ir kaltinamojo   teisės susipaţinti su medţiaga. Todėl jis turi kruopščiai ištirti sprendimų   priėmimo procesą tam, kad kiek įmanoma galėtų įsitikinti, kad procesas   atitiko rungtyniškumo bei šalių procesinės lygybės reikalavimus, taip pat,   kad buvo sudarytos tinkamos galimybės apsaugoti kaltinamojo interesus   (ibid., § 53). Atsiţvelgiant į šios bylos aplinkybes, t.y. pareiškėjas ginčijo,   kad buvo įsitraukęs į nusikalstamą veiklą, kuri buvo pagrindas įrašyti jį į   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ     operatyvinę įskaitą, Teismas mano, kad minėti principai taip pat galėjo būti   taikomi bylą nagrinėjant Lietuvos administraciniuose teismuose.   48. Grįţtant prie šios bylos, Teismas pastebi, kad Vyriausybė neginčijo   to, kad operatyvinės įskaitos duomenys, kuriais remiantis teismai priėmė   pareiškėjui nepalankius sprendimus, niekada jam nebuvo atskleisti. Teismas   nėra abejingas tikslams, kurių Lietuvos teisėsaugos institucijos siekė   operatyvine veikla. Taip pat Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei, kad   valstybės paslaptį sudarantys dokumentai gali būti pateikti susipaţinti tik   atitinkamą leidimą turintiems asmenims. Tačiau Teismas paţymi, kad   Lietuvos teisė ir teismų praktika nurodo, kad tokia informacija teisme negali   būti panaudota kaip įrodymas prieš asmenį, jei ji nėra išslaptinta, ir tai, kad   tokia informacija negali būti vienintelis įrodymas, kuriuo teismas grindţia   savo sprendimą (ţr. 20-22 punktus pirmiau).   49. Kaip matyti, nepateikti įrodymai šioje byloje buvo susiję su fakto   klausimu, kurį nagrinėjo Lietuvos teismai. Pareiškėjas skundėsi, kad jis   buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą be tinkamo pagrindo ir prašė teismų   įvertinti, ar operatyvinė byla jo atţvilgiu neturi būti panaikinta. Tam, kad   nuspręstų, ar pareiškėjas iš tiesų buvo įsitraukęs į kokią nors nusikalstamą   veiklą, teisėjai turėjo išnagrinėti daugelį aspektų, įskaitant operatyvinių   veiksmų pagrindą ir pareiškėjo įsitraukimo į įtariamą nusikaltimą pobūdį bei   mastą. Jei gynyba būtų galėjusi įtikinti teisėjus, kad policija veikė   nepagrįstai, tai reikštų, kad pareiškėją būtų reikėję išbraukti iš operatyvinės   įskaitos. Todėl operatyvinės įskaitos duomenys turėjo lemiamą reikšmę   pareiškėjo byloje (ţr., nors ir baudţiamoji byla, Lucà v. Italy, no. 33354/96,   § 40, ECHR 2001-II).   50. Dar svarbiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų sprendimų, operatyvinės   įskaitos duomenys buvo laikomi pagrindiniu pareiškėjo tariamai keliamos   grėsmės visuomenei įrodymu. Teismas paţymi, kad pareiškėjas daugelį   kartų prašė leisti jam susipaţinti su medţiaga arba bent su jos dalimi. Tačiau   vidaus institucijos – policija ir teismai – atmetė jo prašymus. Nepaisant to,   kad prieš atmesdami pareiškėjo skundus, Lietuvos teisėjai uţ uţdarų durų   pasitarimų kambaryje nagrinėjo operatyvinės įskaitos duomenis, pareiškėjui   jie pateikdavo tik savo išvadas. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės   suţinoti apie įrodymus jo nenaudai ir į juos atskirsti, o policija galėjo   veiksmingai naudotis šiomis teisėmis (ţr., mutatis mutandis, Gulijev v.   Lithuania, no. 10425/03, § 44, 2008-12-16).   51. Apibendrindamas Teismas nusprendţia, kad sprendimų priėmimo   procesas neatitiko rungtyniško proceso ir šalių procesinio lygiateisiškumo   reikalavimų ir nenumatė tinkamos pareiškėjo interesų apsaugos. Todėl šioje   byloje buvo paţeista 6 straipsnio 1 dalis.   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ     II. KONVENCIJOS 41 STRAIPNSIO TAIKYMAS   52. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios   Susitariančios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą,   tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Žala   53. Teigdamas, kad administracinių teismų sprendimai pakenkė jo   reputacijai, pareiškėjas reikalavo 35 000 litų, apytiksliai 10 135 eurų,   neturtinei ţalai atlyginti.   54. Vyriausybė nurodė, kad šie reikalavimai yra nepagrįsti ir per dideli.   55. Teismas mano, kad dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimo   pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę ţalą, kurios, vien konstatuojant   paţeidimą, negalima kompensuoti. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip   reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas šiuo pagrindu   priteisia pareiškėjui 3 500 eurų.   B. Kaštai ir išlaidos   56. Pareiškėjas reikalavo 4 455 litų, apytiksliai 1 290 eurų, patirtoms   teisinėms išlaidoms ir kaštams padengti. Šią sumą jis išskaidė į 300 litų uţ   bylinėjimosi vidaus teismuose kaštus, 975 litų uţ vertimo išlaidas ir 3 180   litų mokestį advokatui uţ jo paslaugas Lietuvos teismuose ir Teisme.   Pareiškėjas pateikė Teismui visą sumą padengiančias sąskaitas.   57. Vyriausybė ginčijo reikalavimą.   58. Pagal Teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų   atlyginimą tiek, kiek buvo įrodyta, kad jie buvo realiai patirti, būtini ir   pagrįsto dydţio. Atsiţvelgęs šioje byloje į pateiktus dokumentus ir į minėtus   kriterijus, Teismas priteisia pareiškėjui visą prašytą sumą.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   59. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti   skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant tris procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia pareiškimą priimtinu;   Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ     2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nustato   a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu   pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti   pareiškėjui šias sumas, kurios turi būti konvertuojamos į valstybės   atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:   i) 3 500 (trys tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinei ţalai atlyginti   bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai,   ii) 1 290 (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt) eurų   bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį,   kuris gali būti taikomas šiai sumai;   b) nuo minėto trijų mėnesio termino pasibaigimo iki sprendimo   įvykdymo per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės   būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio   banko skolinimo normą, pridedant tris procentus;   5. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. liepos 6 d. vadovaujantis   Teismo Reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.   Stanley Naismith   Kanclerio pavaduotojas   Françoise Tulkens   Pirmininkė