17997/04

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA NAUGŢEMYS PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 17997/04)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. liepos 16 d.   Byloje Naugţemys prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius) posėdţiaujant kolegijai,   sudarytai iš:   pirmininkės F. TULKENS,   teisėjų I. C. BARRETO   V. ZAGREBELSKY,   D. JOČIENĖS,   D. POPOVIĆ,   A. SAJÓ,   N. TSOTSORIA   ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2009 m. birţelio 23 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1.   Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis   Antanas Naugţemys (pareiškėjas), kuris 2004 m. geguţės 9 d. Teismui pateikė   Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje   pareiškimą (Nr. 17997/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos   konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2.   Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė   E. Baltutytė.   3.   m. geguţės 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei.   Taip pat buvo nutarta spręsti pareiškimo priimtinumo ir esmės klausimus kartu (29   straipsnio 3 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   4.   5.   Pareiškėjas gimė 1948 m. ir gyvena Kaune.   m. lapkričio 28 pareiškėjas pateikė civilinį ieškinį, reikalaudamas   panaikinti kelis 1987 m. sudarytus sandorius, pagal kuriuos trečiasis asmuo Z.D.   įgijo namą bei kitus nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėjas teigė, kad būtent jis   buvo tikrasis pirkėjas, o Z.D. veikė tik formaliai. Kiti šeši asmenys buvo atsakovai   civilinėje byloje.   6.   7.   Z.D. pateikė priešieškinį.   Atsiţvelgdamas į tam tikrus įrodymus, kad praeityje pareiškėjas sirgo   šizofrenija, 1997 m. balandţio 30 d. teismas skyrė psichiatrinę ekspertizę tam, kad   būtų nustatyta, ar pareiškėjas dėl savo psichinės būklės gali dalyvauti bylos   nagrinėjime.   8.   m. rugsėjo 15 d. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba informavo   teismą apie tai, kad pareiškėjas neatvyko atlikti ekspertizės. Ekspertizė buvo   padaryta 1997 m. spalio 14 d.   9.   m. gruodţio 23 d. Pasvalio apylinkės teismas atmetė pareiškėjo   ieškinį kaip nepagrįstą.   10.   m. geguţės 20 d. Panevėţio apygardos teismas panaikino ankstesnio   teismo nutartį ir grąţino bylą nagrinėti de novo. Nustatyta, kad pirmosios   instancijos teismas neišnagrinėjo kai kurių šalių reikalavimų.   11.   12.   m. vasario 1 d. Kėdainių apylinkės teismas vėl atmetė ieškinį.   Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Jis taip pat reikalavo, kad Kėdainių   apylinkės teismas atleistų nuo pareigos sumokėti ţyminį mokestį. 1999 m. vasario   d. minėtas teismas patenkino jo prašymą.   13.   pareiškėjas buvo atleistas nuo ţyminio mokesčio sumokėjimo.   14. 1999 m. geguţės 25 d. Panevėţio apygardos teismas atmetė pareiškėjo   apeliacinį skundą dėl bylos esmės ir paliko nepakeistą 1999 m. vasario 1 d. nutartį.   15. 2000 m. vasario 10 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesnių   m. kovo 9 d. Panevėţio apygardos teismas panaikino nutartį, kuria   instancijų teismų sprendimus, motyvuodamas tuo, kad jie nenustatė visų bylai   Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje   reikšmingų aplinkybių. Byla grąţinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos   teisme.   16.   m. lapkričio 27 d. Kėdainių apylinkės teismas visa apimtimi   patenkino pareiškėjo ieškinį.   17.   m. sausio 16 d. Panevėţio apygardos teismas pirmosios instancijos   teismo nutartį paliko nepakeistą.   18.   m. birţelio 20 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesnių   instancijų teismų sprendimus ir grąţino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios   instancijos teisme. Nustatyta, kad ţemesnių instancijų teismai ir vėl nenustatė bei   neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nors tai padaryti Aukščiausiasis   Teismas buvo nurodęs 2000 m. vasario 10 d. nutartyje.   19.   m. rugpjūčio 14 d. Panevėţio miesto apylinkės teismas atmetė   pareiškėjo skundus.   20.   m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Tačiau   Panevėţio miesto apylinkės teismas nusprendė grąţinti nenagrinėtą apeliacinį   skundą pareiškėjui dėl ţyminio mokesčio nesumokėjimo. Pareiškėjo skundas dėl   minėtos nutarties buvo atmestas 2002 m. spalio 1 d. Buvo nustatyta, kad   pareiškėjas buvo ir vis dar yra turtingas ţmogus, atsiţvelgiant į tai, kad turi daug   nekilnojamojo turto. Todėl nebuvo pagrindo jį atleisti nuo ţyminio mokesčio.   21.   m. vasario 14 d. Panevėţio apygardos teismas paliko nepakeistą 2002   m. rugpjūčio 14 d. sprendimą.   22.   m. lapkričio 11 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį   skundą.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   23.   Civilinio kodekso 6.246 straipsnyje numatyta, kad civilinė atsakomybė   atsiranda neįvykdţius įstatymuose nustatytos pareigos arba paţeidus bendro   pobūdţio pareigą elgtis atidţiai ir rūpestingai. Kitos reikšmingos vidaus teisės   nuostatos, susijusios su vidaus priemonėmis dėl per ilgos civilinio proceso   trukmės, pateikiamos sprendime byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (no.   16013/02, §§ 21-22, 2009-01-20).   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   24.   Pareiškėjas skundėsi, kad bylos nagrinėjimo trukmė neatitiko „įmanomai   trumpiausio laiko“ reikalavimo, įtvirtinto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje,   kurioje numatyta:   Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks   asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...> teismas.“   A. Priimtinumas   1. Šalių argumentai   25.   Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas nepanaudojo visų veiksmingų vidaus   teisinės gynybos priemonių, kadangi nesikreipė į vidaus teismus su prašymu   priteisti dėl civilinio proceso trukmės patirtos ţalos atlyginimą pagal Civilinio   kodekso 6.246 ir 6.272 straipsnius. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m.   rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat teigė, jog net tariant, kad   atitinkamas ţalos atlyginimas nebuvo nurodytas jokiame teisės akte, pareiškėjas   galėjo reikalauti ţalos atlyginimo tiesiogiai remdamasis Konstitucija. Be to,   atsiţvelgiant į tai, kad Konvencija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir turi   viršenybę prieš Lietuvos įstatymus, pareiškėjas galėjo ja remtis vidaus teismuose,   skųsdamasis dėl neteisėto valstybės institucijų neveikimo ir reikalaudamas ţalos   atlygimo. Galiausiai, Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad civilinės bylos   nagrinėjimo trukmė atitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą, todėl   skundas yra aiškiai nepagrįstas.   26.   Pareiškėjas ginčijo šiuos teiginius.   2. Teismas   27.   Pasisakydamas dėl Vyriausybės argumentų dėl vidaus priemonių   panaudojimo, Teismas remiasi savo išvada, padaryta byloje Baškienė prieš Lietuvą   (no. 11529/04, §§ 68–72, 2007-07-24), kurioje jis nusprendė, kad tokio pobūdţio   aplinkybėmis ieškinys dėl ţalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį   neatitinka „veiksmingumo“ kriterijaus. Teismas šiuo atţvilgiu nemato prieţasčių   nukrypti nuo savo esamos praktikos. Teismas lieka neįtikintas, jog galimybė   reikalauti ţalos atlyginimo uţ pernelyg ilgą proceso trukmę pagal Civilinio   kodekso 6.272 straipsnį pareiškimo pateikimo metu jau buvo įgijusi pakankamą   teisinį tikrumą, kad būtų privaloma ja pasinaudoti pagal Konvencijos 35 straipsnio   dalį.   28.   Be to, nors Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas galėjo pareikšti ieškinį   remdamasis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu ar Konstitucija, ji nepateikė jokių   įrodymų, kad parodytų, jog tokia priemonė galėjo pagrįstai būti sėkminga, ypač iki   Konstituciniam Teismui priimant 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Vyriausybė   Teismui nepateikė ir jokių praktikos pavyzdţių, patvirtinančių, kad pareiškėjas   būtų galėjęs veiksmingai remtis Konvencija vidaus teismuose.   29.   Todėl Vyriausybės prieštaravimas turi būti atmestas.   Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje   30.   Teismas mano, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35   straipsnio 3 dalies poţiūriu. Teismas paţymi, kad jis nėra nepriimtinas jokiais   kitais pagrindais, todėl privalo būti pripaţintas priimtinu.   B. Esmė   1. Šalių argumentai   31.   Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas, tinkamai nesielgdamas, pats prisidėjo   prie bylos nagrinėjimo trukmės. Būtent, daug kartų pareiškėjas ir jo advokatas,   remdamiesi įvairiais pagrindais, prašė teismo atidėti posėdţius. Be to, pareiškėjas,   kaip buvo nustatyta, neprisistatė teismo psichiatrijos komisijai, kad būtų ištirta jo   psichinė būsena, o nesutikdamas mokėti ţyminio mokesčio, klaidino teismus dėl   savo turtinės padėties.   32.   Pareiškėjas nesutiko su Vyriausybės pozicija.   2. Teismas   33.   Dėl vertintino laikotarpio Teismas pirmiausia pastebi, kad civilinė byla   buvo pradėta 1995 m. lapkričio 28 d., o baigėsi 2003 m. lapkričio 11 d., kai   Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį. Taigi procesas tęsėsi beveik 8 metus   trijose teismų instancijose.   34.   Teismas pakartoja, kad bylos nagrinėjimo trukmės pagrįstumas turi būti   vertinamas atsiţvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje   suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą, pareiškėjo bei kompetentingų   institucijų elgesį ir į proceso poveikį pareiškėjui (tarp daugelio šaltinių, ţr.   Frydlender v. France [GC], no. 30979/96, § 43, ECHR 2000-VII).   35.   Teismas daţnai nustatydavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimus   bylose, kuriose buvo keliami panašūs klausimai, kaip ir šiame pareiškime (tarp   daugelio šaltinių, ţr. pirmiau minėtą Frydlender; Pachman and Mates v. the Czech   Republic, no. 14881/02, §§ 28-24, 2006-04-04; Csösz v. Hungary, no. 34418/04,   § 29, 2008-01-29).   36.   Grįţdamas prie nagrinėjamos bylos, Teismas paţymi, kad bylos   nagrinėjime dalyvavo daug šalių ir tai tam tikra apimtimi lėmė jos sudėtingumą.   Nors ir pritardamas Vyriausybės argumentams, jog iš dalies pareiškėjas pats   prisidėjo prie proceso trukmės (ţr. pirmiau §§ 7-8 ir 20), Teismas negali   nepastebėti, kad bylos nagrinėjimą labai vilkino valdţios institucijų padarytos   klaidos arba neveiklumas. Ypač, kai 1998 m. geguţės 20 d. Panevėţio apygardos   teismas bylą grąţino nagrinėti iš naujo, nes ţemesnės instancijos teismas   neišnagrinėjo šalių kai kurių reikalavimų (ţr. pirmiau § 10). Be to, kadangi   ţemesnių instancijų teismai nenustatė ir neįvertino visų bylos aplinkybių,   Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje   Aukščiausiasis Teismas turėjo du kartus grąţinti bylą nagrinėti pirmosios   instancijos teisme (ţr. pirmiau §§ 15 ir 18).   37.   Atsiţvelgdamas į visą jam pateiktą bylos medţiagą ir į nusistovėjusią   praktiką šiuo klausimu, Teismas mano, kad šioje byloje civilio proceso trukmė   buvo per ilga ir neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo.   Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   38.   skundėsi, kad teismai buvo šališki ir nepaisė bylai reikšmingų aplinkybių.   39. Šiuo klausimu Teismas primena, jog jis nenagrinėja vidaus teismų priimtų   Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas taip pat   sprendimų apeliacine tvarka ir tai, kad pagal bendrą taisyklę būtent šie teismai   vertina jiems pateiktus įrodymus. Pagal Konvenciją Teismo uţduotis yra nustatyti,   ar bylos nagrinėjimas kaip visuma buvo teisingas (tarp daugelio šaltinių, ţr.   García Ruiz v. Spain [GC], no. 30544/96, §§ 28-29, ECHR 1999-1).   Atsiţvelgdamas į pareiškėjo pateiktą medţiagą, Teismas pastebi, kad civilinio   proceso metu pareiškėjas galėjo pateikti visus savo interesų gynybai būtinus   argumentus ir teisminės institucijos į juos tinkamai atsiţvelgė. Jo skundus trijų   instancijų teismai išnagrinėjo ir atmetė kaip nepagrįstus. Vidaus teismų priimti   sprendimai nėra nepagrįsti ar savavališki. Todėl ši pareiškimo dalis pagal   Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta.   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   40.   Konvencijos 41 straipsnis nustato:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukščiausios   Susitariančios šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus   Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Ţala   41.   Pareiškėjas reikalavo 100 000 litų (apie 28 960 eurų) turtinės ir neturtinės   ţalos atlyginimui.   42.   Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir pernelyg   didelius.   43.   Teismas negali nustatyti prieţastinio ryšio tarp nustatyto paţeidimo ir   reikalaujamos turtinės ţalos. Dėl to šį reikalavimą Teismas atmeta. Tačiau   Teismas priteisia pareiškėjui 1 500 eurų neturtinės ţalos atlyginimui.   Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje   B. Kaštai ir išlaidos   44. Pareiškėjas neprašė padengti bylinėjimosi kaštų ir išlaidų, todėl Teismas   nepriteisia jų atlyginimo.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   45.   Teismas mano, kad nevykdant įsipareigojimų palūkanos turi būti   skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3   procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia skundą dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priimtinu, o kitą pareiškimo   dalį nepriimtina;   2. Nusprendžia, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nusprendžia,   a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai šis sprendimas taps galutinis pagal   Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė privalo sumokėti pareiškėjui   500 eurų neturtinei ţalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas   šiai sumai, kuri turi būti konvertuota į valstybės atsakovės valiutą pagal   sprendimo įvykdymo dieną taikomą kursą;   b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo   dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės būti mokamos   paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant 3 procentus   4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2009 m. liepos 16 d., vadovaujantis Teismo   reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.   S. DOLLÉ   F. TULKENS   Kanclerė   Pirmininkė   7