302/05

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA NORKŪNAS prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 302/05)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. sausio 20 d.   Šis sprendimas taps galutiniu Konvencijos 44 straipsnio 2 dalyje išdėstytomis aplinkybėmis. Jame   gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.   Byloje Norkūnas prieš Lietuvą,   Europos ţmogaus teisių teismas (Antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Vladimiro Zagrebelsky,   Danutės Jočienės,   Dragoljub Popović,   András Sajó,   Işıl Karakaş,   ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. gruodţio 16 d.   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Viktoras Norkūnas   (pareiškėjas), kuris Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 302/05) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių   laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   3.2006 m. gruodţio 5 d. Teismas nusprendė pareiškimą perduoti Vyriausybei. Taip pat buvo   nutarta iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir dėl jo esmės (29 straipsnio 3 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   m. gruodţio 22 d. pareiškėjui, kuris buvo banko darbuotojas, buvo pareikšti kaltinimai dėl   sukčiavimo ir klastojimo. Buvo įtariama, kad jis kartu su kitais keturiais kaltinamaisiais neteisėtai   išdavė kelias banko paskolas.   m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pripaţino pareiškėją kaltu dėl   sukčiavimo. Taip pat buvo nustatyta, kad dėl jam pareikšto kaltinimo klastojimu yra suėjęs   patraukimo baudţiamojon atsakomybėn senaties terminas.   m. vasario 12 d. Vilniaus apygardos teismas nuosprendį paliko nepakeistą.   m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjo kasacinį skundą atmetė.   4. Pareiškėjas gimė 1966 m. ir gyvena Vilniuje.   5. 1995 m. birţelio 23 d. iškelta baudţiamoji byla dėl galimo komercinio banko „Aurabankas“   turto iššvaistymo.   6. 1996 m. sausio 5 d. bankas pareiškė civilinį ieškinį pareiškėjui dėl skolos grąţinimo. Ieškinys   buvo prijungtas kaip nagrinėtinas baudţiamojoje byloje.   7. 1997 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo apklaustas kaip liudytojas pirmiau minėtoje   baudţiamojoje byloje.   8. 1997 m. sausio 20 d. ikiteisminio tyrimo institucijos nutarė areštuoti pareiškėjo banko   sąskaitas. 1997 m. vasario 4 d. nutarta areštuoti pareiškėjo butą Vilniuje, o 1997 m. vasario 5 d. – jo   automobilį.   9. 1999 m. gruodţio 17 d. pareiškėjas buvo dar kartą apklaustas kaip liudytojas pirmiau   minėtoje baudţiamojoje byloje.   10. 2000 m. kovo 31 d. pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl sukčiavimo stambiu mastu   pasisavinant pinigus pagal suklastotas valiutos keitimo sutartis. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo   apklaustas kaip kaltinamasis ir jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasiţadėjimas   neišvykti.   11. 2000 m. gruodţio 1 d. patvirtinus kaltinamąją išvadą byla buvo perduota teisminiam   nagrinėjimui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Pagal teismingumo taisykles pareiškėjo   baudţiamoji byla buvo perduota Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. Pareiškėjas teisėjo 2000 m.   gruodţio 12 d. nutarimi buvo atiduotas teismui.   12. Nuo 2001 sausio 22 d. iki 2002 m. birţelio 28 d. bylos nagrinėjimas buvo atidedamas 13   kartų, atsiţvelgiant į tai, kad teismo posėdţius neatvykdavo kai kurie liudytojai ar teisiamieji arba   dėl kai kurių byloje dalyvaujančių asmenų ligos.   13. Nenustatytą dieną vieno iš teisiamųjų J. P. advokatas paprašė teismą skirti medicininę   ekspertizę, siekiant nustatyti, ar J. P. galėtų atlikti laisvės atėmimo bausmę, jeigu būtų ja nuteistas.   m. birţelio 28 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nutarė skirti medicininę ekspertizę tam   tikslui.   14. 2002 m. rugsėjo 12 d. Teismo medicinos instituto darbuotojai informavo Vilniaus miesto 2   apylinkės teismą, kad dėl didelio darbo krūvio ir ekspertų trūkumo atlikti ekspertizę byloje uţims   daugiau laiko. Bylą nagrinėjantis teismas buvo informuotas, kad ekspertizę yra planuojama uţbaigti   iki 2002 m. spalio 21 d. Teismas bylos nagrinėjimą atidėjo iki 2002 m. lapkričio 5 d.   15. Iš 18 teismo posėdţių, įvykusių nuo 2002 m. lapkričio 5 d. iki 2003 m. spalio 10 d., 3 buvo   atidėti dėl to, kad neatvyko pareiškėjas (du kartus dėl medicininių prieţasčių), kiti byloje   dalyvaujantys asmenys buvo atvykę. Likusieji teismo posėdţiai buvo atidėti dėl kitų teisiamųjų ir jų   gynėjų neatvykimo.   16. 2003 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pareiškėją pripaţino kaltu ir   nuteisė uţ sukčiavimą. Taip pat buvo nustatyta, kad yra suėjusi patraukimo baudţiamojon   atsakomybėn senatis dėl kaltinimo klastojimu. Pareiškėjas buvo nuteistas 1 metams laisvės   atėmimo. Teismas taip pat patenkino banko civilinį ieškinį.   17. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. vasario 12 d. paliko nuosprendį nepakeistą.   18. Aukščiausiasis Teismas 2004 m. liepos 15 d. atmetė pareiškėjo kasacinį skundą.   II. BYLAI REIKŠMINGA NACIONALINĖ TEISĖ IR PRAKTIKA   19. Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta:   “Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi teisę kreiptis į teismą.”   20. Iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiame Civiliniame kodekse buvo nustatyta:   „483 straipsnis. Bendrieji atsakomybės uţ ţalos padarymą pagrindai   Ţalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui ... turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai,   išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus.   Padariusis ţalą asmuo atleidţiamas nuo jos atlyginimo, jeigu įrodo, kad ţala padaryta ne dėl jo kaltės.   Ţala, padaryta teisėtais veiksmais, turi būti atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais ... “   21. Naujojo Civilinio kodekso (kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.) 6.272 straipsnio 1 dalyje   numatoma teisė pareikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės ţalos, atsiradusios dėl ikiteisminio   tyrimo pareigūnų ar teismo neteisėtų veiksmų baudţiamojoje byloje, atlyginimo. Nuostata numato   ţalos atlyginimą uţ neteisėtą nuteisimą, neteisėtą sulaikymą ar suėmimą, neteisėtą procesinės   prievartos priemonių pritaikymą ar neteisėto administracinės nuobaudos paskyrimą. Vadovaujantis   nacionalinių teismų dabartine praktika, ši nuostata taip pat leidţia reikalauti ţalos atlyginimo dėl per   ilgos baudţiamojo proceso trukmės.   22. 2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas nustato:   “…asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais   padarytos ţalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas ţalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas,   o teismai, pagal savo kompetenciją sprendţiantys tokias bylas, turi … įgaliojimus atitinkamą ţalos   atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją … bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter   alia protingumo principu ir kt.”   23. Bylai reikšmingas 2003 m. geguţės 1 d. įsigaliojusio Baudţiamojo kodekso straipsnis   nustato:   „182 straipsnis. Sukčiavimas   2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę ...   baudţiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.“   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   24. Pareiškėjas skundėsi, kad baudţiamosios bylos nagrinėjimo trukmė paţeidė Konvencijos 6   straipsnio 1 dalyje numatytą “įmanomai trumpiausio laiko” reikalavimą, kuris, kiek tai reikšminga   bylai, numato:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens ... jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas,   toks asmuo turi teisę, kad bylą ... per įmanomai trumpiausią laiką ... išnagrinėtų ... teismas...“   A. Priimtinumas   25. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas turėjo pareikšti civilinį ieškinį dėl ţalos atlyginimo   bendrosios kompetencijos teisme pagal Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 483   straipsnį. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat   tvirtino, kad net ir preziumuojant, jog konkretus teisės gynimo būdas nebuvo numatytas jokiame   įstatyme, pareiškėjas galėjo reikalauti atlyginti ţalą tiesiogiai remdamasis Konstitucija ar   bendraisiais teisės principais.   26. Toliau Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į vidaus teismus dėl ţalos   atlyginimo uţ per ilgą baudţiamojo proceso trukmę pagal Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001   m. liepos 1 d., 6.272 straipsnį. Šiuo poţiūriu Vyriausybė pateikė Aukščiausiojo Teismo 2007 m.   vasario 6 d. nutartį, kuria asmeniui buvo priteistas ţalos atlyginimas pagal šią nuostatą uţ pernelyg   ilgą baudţiamojo proceso, prasidėjusio 1998 m. ir nutraukto 2004 m., trukmę. Atsiţvelgiant į tai,   kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tokio ieškinio nepareiškė, jo skundas dėl bylos nagrinėjimo   trukmės turi būti atmestas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos   straipsnio 1 ir 4 dalis.   27. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės argumentus, teigdamas, kad nebuvo tinkamos priemonės,   kurią jis būtų turėjęs panaudoti dėl jo skundo pagal Konvenciją dėl per ilgos bylos nagrinėjimo   trukmės.   28. Teismas kartoja, kad Teismo skundų sistema yra tik papildanti nacionalines ţmogaus teisių   apsaugos sistemas. Šis subsidiarus pobūdis yra atspindėtas Konvencijos 13 straipsnyje ir 35   straipsnio 1 dalyje. 35 straipsnio 1 dalies taisyklė yra grindţiama 13 straipsnyje įtvirtinta prielaida   (su kuria ji yra glaudţiai susijusi), kad egzistuoja veiksminga vidaus teisinės gynybos priemonė,   kuri būtų asmeniui prieinama dėl tariamų jo Konvencijoje garantuojamų teisių paţeidimų.   Nepaisant to, vienintelės priemonės, kurios turi būti panaudotos pagal Konvencijos 35 straipsnio 1   dalį, yra tos, kurios susijusios su galimais paţeidimais ir tuo pat metu yra prieinamos ir   pakankamos. Šių priemonių egzistavimas turi būti pakankamai aiškus ne tik teoriškai, bet ir   praktiškai (ţr. Baškienė prieš Lietuvą, Nr. 11529/04, §§ 63-64, 2007 m. liepos 24 d.).   29. Dėl Vyriausybės argumento, kad pareiškėjas galėjo pareikšti ieškinį remdamasis iki 2001 m.   liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 483 straipsniu ir bendraisiais teisės bei Konstitucijos   principais, Teismas nusprendė, kad jam nepateikta patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokią   priemonę būtų galima pagrįstai laikyti perspektyvia, ypač iki Konstitucinio Teismo 2006 m.   rugpjūčio 19 d. nutarimo priėmimo (ţr. Gečas prieš Lietuvą, Nr. 418/04, § 51, 2007 m. liepos 17 d.   ir, mutatis mutandis, Četvertakas prieš Lietuvą, Nr. 16013/02, § 30, 2009 m. sausio 20 d., dar   neįsigaliojęs).   30. Teismas taip pat paţymi, kad panašiomis aplinkybėmis jis jau yra nusprendęs, jog galimybė   reikalauti ţalos atlyginimo dėl pernelyg ilgo proceso pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį šio   pareiškimo pateikimo metu nebuvo įgavusi pakankamo teisinio aiškumo, kad būtų galima reikalauti   jos panaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį (ţr. Gečas prieš Lietuvą, Nr. 418/04, §§ 45-   50). Teismas nemato jokios prieţasties nukrypti nuo šios išvados nagrinėjamoje byloje. Teismas   toliau pastebi, kad kaip tinkamu vidaus teismų praktikos pavyzdţiu dėl Civilinio kodekso 6.272   straipsnio Vyriausybė rėmėsi Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartimi. Tačiau   nagrinėjamos aplinkybės šioje byloje yra įvykusios gerokai anksčiau – baudţiamosios bylos   nagrinėjimas truko nuo 1997 m. iki 2004 m. (ţr. 36 paragrafą toliau), o pareiškimas Teismui buvo   pateiktas 2004 m. gruodţio 14 d. Todėl nėra poţymių, kad tokia priemonė pareiškėjui buvo   prieinama bylai reikšmingu laikotarpiu. Darytina išvada, kad ši pareiškimo dalis negali būti atmesta   dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.   31. Toliau Teismas paţymi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas, vadovaujantis Konvencijos   straipsnio 3 dalimi. Taip pat jis nėra nepriimtinas dėl kokio nors kito pagrindo. Taigi pareiškimas   turi būti paskelbtas priimtinu.   B. Bylos esmė   32. Vyriausybė teigė, kad nutartys areštuoti turtą praktikoje niekada nebuvo įvykdytos. Todėl   pareiškėjo padėtis neigiamai buvo paveikta tik nuo 2000 m. kovo 31 d., kai jam buvo pareikšti   kaltinimai, jis buvo apklaustas kaip kaltinamasis ir jam buvo paskirta kardomoji priemonė –   rašytinis pasiţadėjimas neišvykti. Taigi Vyriausybė tvirtino, kad laikotarpis, kuris turi būti   įvertintas, prasidėjo 2000 m. kovo 31 d.   33. Toliau Vyriausybė teigė, kad atsiţvelgiant į tai, kad padaryti nusikaltimai buvo ekonominio-   finansinio pobūdţio ir į kaltinamųjų skaičių, byla buvo sudėtinga. Vyriausybės manymu,   pareiškėjas neįtakojo bylos vilkinimo ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto Vyriausybė manė, kad iki   pareiškėjui pradedant atlikti jam paskirtą bausmę - 2004 m. liepos 7 d., jo padėtis nebuvo   neproporcingai apsunkintanes vienintelė jam paskirta kardomoji priemonė buvo rašytinis   pasiţadėjimas neišvykti. Dėl teisminio bylos nagrinėjimo Vyriausybė teigė, kad nebuvo jokio bylos   vilkinimo, priskirtino teismams. Teismo posėdţiai buvo atidėti 26 kartus dėl kitų teisiamųjų, jų   gynėjų ir liudytojų neatvykimo į teismą. Toliau ji paţymėjo, kad bylos nagrinėjimą pirmosios   instancijos teisme apsunkino tai, kad vienas iš teisiamųjų sirgo psichine liga ir dėl to buvo būtina   daug kartų bylą atidėti. Iš to, kas išdėstyta, Vyriausybė padarė išvadą, kad teisė į bylos   išnagrinėjimą per “įmanomai trumpiausią laiką”, suteikta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, nebuvo   paţeista.   34. Pareiškėjas nesutiko, teigdamas, kad byla nebuvo sudėtinga ir kad valdţios institucijų   pastangos šaukiant teisiamuosius ir liudytojus nebuvo pakankamos, kad atleistų valstybę nuo jos   įsipareigojimo gerbti įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą. Jo bylos nagrinėjimo trukmė buvo   pernelyg ilga.   35. Teismas pakartoja, kad baudţiamosiose bylose “įmanomai trumpaisias laikas”, numatytas 6   straipsnio 1 dalyje, prasideda nuo tada, kai asmeniui pareiškiamas “baudţiamasis kaltinimas”; tai   gali įvykti ir prieš bylos perdavimą teismui. “Kaltinimas” gali būti apibrėţiamas kaip komtetentingų   institucijų oficialus pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis yra padaręs nusikalstamą veiką, pagal   šį apibrėţimą taip pat turi būti atliekamas testas, ar įtariamojo padėtis buvo paveikta iš esmės (ţr.   Eckle prieš Vokietiją, 1982 m. liepos 15 d., 73 §, Series A Nr. 51).   36. Teismas primena, kad 1997 m. sausio 16 d. pareiškėjas buvo apklaustas kaip liudytojas   baudţiamojoje byloje dėl galimo komercinio banko turto iššvaistymo. 1997 m. sausio 20 d.   ikiteisminio tyrimo institucijos priėmė nutarimą areštuoti pareiškėjo banko sąskaitas. Byloje nėra   duomenų apie tai, kad pirmiau minėtas nutarimas ar vėlesni nutarimai areštuori pareiškėjo butą ir   automobilį nebuvo įgyvendinti praktiškai. Dėl šios prieţasties Teismas mano, kad 1997 m. sausio 20   d. pareiškėjo padėtis jau buvo paveikta buvo paveikta tiek, kad tai prilygo “kaltinimui” Konvencijos   straipsnio 1 dalies poţiūriu, ir kad laikotarpis, kuris turi būti įvertintas, prasidėjo tą dieną (ţr.   Šleževičius prieš Lietuvą, Nr. 55479/00, 26 §, 2001 m. lapkričio 13 d.). Baudţiamasis procesas   baigėsi Aukščiausiajam teismui priėmus 2004 m. birţelio 15 d. nutartį. Taigi jis truko beveik 7   metus ir 5 mėnesius (7 metus, 4 mėnesius ir 26 dienas) trijų instancijų teismuose.   37. Teismas proceso trukmės pagrįstumą vertins atsiţvelgdamas į konkrečias bylos   aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, konkrečiai į bylos sudėtingumą ir   pareiškėjo bei valdţios institucijų elgesį tiriant bylą. Galiausiai bus atsiţvelgta ir į tai, kas byloje   grėsė pareiškėjui (ţr. tarp daugelio kitų bylų Philis prieš Graikiją (Nr. 2), 1997 m. birţelio 27 d., 35   §, Reports of Judgments and Decisions 1997-IV, ir Portington prieš Graikiją, 1998 m. rugsėjo 23 d.,   §, Reports 1998-VI).   38. Teismas bylose, kuriose keliami panašūs klausimai į nagrinėjamame šiame pareiškime,   daţnai yra nustatęs Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimus (ţr. Mattoccia prieš Italiją, Nr.   23969/94, 75-81 §§, ECHR 2000-IX, ir Kangasluoma prieš Suomiją, Nr. 48339/99, 29-36 §§, 2004   m. sausio 20 d.).   39. Taikydamas šiuos principus nagrinėjamoje byloje, Teismas mano, kad procesas gali būti   laikomas sudėtingu, atsiţvelgiant, inter alia, į byloje dalyvaujančių asmenų skaičių, vieno iš   teisiamųjų ligą, taip pat į pareiškėjo padarytų nusikaltimų finansinį pobūdį. Be to, kai kurie   vilkinimai byloje negali būti priskirti vien valdţios institucijoms, atsiţvelgiant į tai, kad kai kurie   byloje dalyvaujantys asmenys neatvykdavo į teismo posėdţius ir buvo būtina skirti medicininę   ekspertizę (ţr. 12-15 paragrafus pirmiau).   40. Nepaisant to, vertindamas valdţios institucijų elgesį, Teismas paţymi, kad nuo pareiškėjo   banko sąskaitų ir turto areštavimo iki kaltinimų jam pareiškimo praėjo treji metai (ţr. 8 ir 10   paragrafus pirmiau). Teismas taip pat pastebi, kad ikiteisminis tyrimas ir procesas pirmosios   instancijos teisme truko beveik 6 metus ir 9 mėnesius. Kaip teigė Vyriausybė, joks ţymus bylos   vilkinimas nepriskirtinas pačiam pareiškėjui ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat nelaikytina, kad   pareiškėjas b9tū prisidėjęs prie baudţiamojo proceso trukmės nagrinėjant bylą teisme (ţr. 15   paragrafą pirmiau). Teismas taip pat atsiţvelgia į tai, kad ekspertai ilgiau nei 4 mėnesius uţtruko   pateikdami medicininės ekspertizės aktą dėl darbuotojų trūkumo (ţr. 13-14 paragrafus pirmiau).   41. To, kas išdėstyta pirmiau, pakanka, kad Teismas galėtų padaryti išvadą, jog bendra   ginčijamo baudţiamojo proceso trukmė viršijo „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą. Taigi   buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KITŲ TARIAMŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   42. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jis buvo įkalintas dėl skolos. Jis rėmėsi 4 Protokolo 1   straipsniu, kuriame nustatyta:   „Niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės   prievolės.“   43. Teismas pakartoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas buvo nuteistas dėl sukčiavimo,   kuris pagal vidaus teisę yra laikomas nusikalstama veika, uţ ką jis ir buvo įkalintas. Darytina   išvada, kad pareiškėjo skundas nėra susijęs su įkalinimu dėl to, kad jis neįstengė įvykdyti kokios   nors sutartinės prievolės. Vis dėlto Vadinasi, šis skundas yra nesuderinamas ratione materiae   Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies poţiūriu ir turi būti atmestas pagal jos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   44. Konvencijos 41 straipsnis numato:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios   Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti   nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Ţala   45. Pareiškėjas reikalavo 40 000 eurų turtinės ţalos uţ tai, kad dėl Konvencijos paţeidimų   neteko darbo. Jis taip pat reikalavo 10 000 eurų neturtinės ţalos.   46. Vyriausybė laikė šiuos reikalavimus nepagrįstais.   47. Teismas mano, kad tarp nustatyto paţeidimo pagal 6 straipsnį ir nurodytos turtinės ţalos   nėra prieţastinio ryšio (ţr. Simonavičius prieš Lietuvą, Nr. 37415/02, 51 §, 2006 m. birţelio 27 d.).   Taigi nėra pagrindo priteisti pareiškėjui kokią nors sumą pagal šį punktą.   48. Tačiau Teismas mano, kad pareiškėjas dėl pernelyg ilgos jo baudţiamojo proceso trukmės   patyrė tam tikros neturtinės ţalos, kurią nepakankamai atlygina paţeidimo pripaţinimas (loc. cit. 52   §). Vadovaudamasis teisingumo pagrindais, Teismas pagal šį punktą pareiškėjui priteisia 2000 eurų.   B. Kaštai ir išlaidos   49. Pareiškėjas taip pat reikalavo 6500 litų (apie 1880 eurų) bylinėjimo išlaidoms ir kaštams   vidaus teismuose ir Teisme padengti. Pagrįsdamas šį savo reikalavimą, pareiškėjas pateikė   mokėjimo dokumentus 2500 litų (apie 725 eurų) sumai, kuri buvo sumokėta uţ jo teisinį   atstovavimą.   50. Vyriausybė ginčijo šios reikalavimus kaip nepagrįstus.   51. Pagal Teismo praktiką pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų atlyginimą tik tuo atveju, jei   įrodo, kad jie buvo realiai patirti, būtini ir protingo dydţio. Šioje byloje Teismas, atsiţelgdamas į   jam pateiktus dokumentus ir pirmiau minėtus kriterijus, mano esant protinga priteisti pareiškėjui   eurų sumą pagal šį punktą.   C. Palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju   52. Teismas mano, kad palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju turi būti skaičiuojamos   pagal ribinę Europos Centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 proc.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia pareiškėjo skundą dėl per ilgos baudţiamojo proceso trukmės priimtinu, o likusią   pareiškimo dalį – nepriimtina;   2. Nusprendžia, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nusprendžia   (a) kad atsakovė valstybė per tris mėnesius nuo datos, kai šis sprendimas taps galutiniu pagal   Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti pareiškėjui šias sumas, kurios turi būti   konvertuojamos į atsakovės valstybės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:   (i) 2000 (du tūkstančius) eurų ir bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas neturtinei ţalai atlyginti,   ir   (ii) 725 (septynis šimtus dvidešimt penkis) eurus kaštams ir išlaidoms padengti ir bet kokį mokestį,   kuris gali būti taikomas šiam pareiškėjui;   (b) kad uţ visą uţdelstą laiką, pasibaigus anksčiau minėtam trijų mėnesių terminui ir iki sprendimo   įvykdymo dienos, nuo anksčiau minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal   ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant 3 proc;   4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2009 m. sausio 20 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77   straipsnio 2 ir 3 dalimis.   Sally Dollé   Françoise Tulkens   Pirmininkė   Kanclerė   8