35601/04

Preliminarus vertimas   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   POCIUS prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 35601/04)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. liepos 6 d.   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   Byloje Pocius prieš Lietuvą,   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant   kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Danutės Jočienės,   András Sajó,   Nona Tsotsoria,   Kristina Pardalos,   Guido Raimondi   ir skyriaus kanclerio pavaduotojo Stanley Naismith,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2010 m. birţelio 15 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis   Vidas Pocius (pareiškėjas), kuris 2004 m. rugsėjo 16 d. Teismui pateikė   pareiškimą (Nr. 35601/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių   apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjui atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas E.   Liutkevičius. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos   atstovė E. Baltutytė.   3. Pareiškėjas teigė, kad bylos nagrinėjimas dėl jo išbraukimo iš   „operatyvinės įskaitos“ buvo neteisingas, nes nebuvo laikomasi teisingumo   ir šalių procesinės lygybės principų. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1   dalimi.   4. 2006 m. gruodţio 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą   Vyriausybei. Teismas taip pat nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo   priimtinumo ir jo esmės (29 straipsnio 3 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   5. Pareiškėjas gimė 1962 m. ir gyvena Kaune.   6. 2002 m. geguţės 28 d. raštu Kauno miesto vyriausiasis policijos   komisariatas pranešė pareiškėjui, kad jam yra panaikintas leidimas laikyti ir   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   nešioti šaunamąjį ginklą savigynai bei medţioklinį šautuvą, kadangi nuo   m. balandţio 19 d. pareiškėjas buvo įrašytas į policijos operatyvinę   įskaitą, t.y. duomenų bazę, kurioje talpinama operatyvinės veiklos subjektų   surinkta informacija (ţr. 24-26 punktus „Bylai reikšmingoje vidaus teisėje“   toliau). Pareiškėjui buvo pranešta, kad jis privalo priduoti šaunamuosius   ginklus kompetentingoms institucijoms ir uţ tai jam bus atlyginta.   7. 2002 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas pateikė skundą Kauno miesto   apylinkės teismui, prašydamas, kad teismas įpareigotų išbraukti jį iš   operatyvinės įskaitos. Pareiškėjas teigė, kad apie įrašymą jis suţinojo tik iš   pirmiau minėto policijos rašto.   8. 2002 m. spalio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismas netenkino   pareiškėjo skundo, nuspręsdamas, kad savo skundus jis privalėjo pateikti   administraciniams teismams.   9. Pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos teismui1, nurodydamas,   kad jis niekada nebuvo informuotas apie įtraukimo į operatyvinę įskaitą   prieţastis ir reikalavo jį išbraukti iš įskaitos. Pareiškėjas taip pat prašė, kad   teismas įpareigotų policijos pareigūnus pateikti jam visą rašytinę medţiagą   dėl jo įrašymo į operatyvinę įskaitą.   10. 2002 m. spalio 21 d. Kauno apygardos administracinis teismas   nusprendė, jog būtina nustatyti, kuriam teismui – bendrosios kompetencijos   ar administraciniam – yra teisminga pareiškėjo byla.   11. 2002 m. spalio 29 d. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas   iškėlė baudţiamąją bylą dėl vagystės bendrininkaujant (Baudţiamojo   kodekso 271 straipsnio 3 dalis). 2002 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui buvo   pareikšti kaltinimai ir paskirtas namų areštas.   12. 2002 m. lapkričio 26 d. speciali teisėjų kolegija ginčams dėl   teismingumo spręsti, sudaryta iš Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo   administracinio teismo teisėjų, nusprendė, kad pareiškėjo byla teisminga   administraciniams teismams.   13. 2003 m. kovo 27 d. pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl kitų   asmenų padaryto nusikaltimo slėpimo (Baudţiamojo kodekso 295   straipsnis). Tyrėjai įtarė, kad 2002 m. spalį ir lapkritį pareiškėjas padėjo   paslėpti pavogtus automobilius įmonės, kurioje jis dirbo direktoriumi,   patalpose. Savo pareiškime pareiškėjas nurodė, kad tai buvo ne nauji   kaltinimai, o perkvalifikuoti ankstesni kaltinimai dėl vagystės padarymo (ţr.   punktą pirmiau).   14. 2003 m. geguţės 27 d. Kauno miesto apylinkės teismas panaikino   pareiškėjo namų areštą.   15. 2003 m. geguţės 29 d. Kauno apygardos administracinis teismas   patenkino pareiškėjo skundą ir nurodė, kad jo įrašymas į operatyvinę įskaitą   paţeidė nekaltumo prezumpcijos ir teisinės valstybės principus. Patikrinęs   policijos pateiktą slaptą medţiagą, teismas nerado įrodymų apie pareiškėjo   Kauno apygardos administraciniam teismui (vert.past.).   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   dalyvavimą kokioje nors nusikalstamoje veikloje. Teismas taip pat   paţymėjo, jog pareiškėjo atţvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis   nuosprendis. Priešingai, teismui pateiktos gamtosauginių institucijų bei   visuomeninių organizacijų charakteristikos liudijo apie pareiškėjo   geranoriškumą ir principingumą saugant gamtą. Dėl minėtų prieţasčių   teismas nurodė Kauno policijos pareigūnams panaikinti pareiškėjo įrašymą į   operatyvinę įskaitą.   16. 2003 m. birţelio 12 d. Kauno miesto vyriausiasis policijos   komisariatas pateikė apeliacinį skundą, ginčydamas, kad, įrašydami   pareiškėją į operatyvinę įskaitą, policijos pareigūnai laikėsi nustatytos   tvarkos. Apeliaciniame skunde buvo pastebėta, kad Kauno apygardos   administraciniam teismui buvo pateikta medţiaga ir teisėjai turėjo galimybę   su ta informacija susipaţinti. Galiausiai, policija nurodė, kad buvo tiriama   baudţiamoji byla dėl vagystės, kurioje pareiškėjas buvo vienas iš   kaltinamųjų.   17. 2003 m. liepos 23 d. Vyriausiasis administracinis teismas panaikino   ţemesnės instancijos teismo sprendimą ir grąţino bylą nagrinėti iš naujo.   Buvo paţymėta, kad ţemesnės instancijos teismas padarė teisės taikymo   klaidų ir neištyrė tam tikrų reikšmingų įrodymų. Apeliacinės instancijos   teismas pabrėţė, kad, priimdamas sprendimą, ţemesnės instancijos teismas   privalėjo įvertinti visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir konstatuoti,   kurios aplinkybės yra nustatytos, o kurios ne. Būtent, ţemesnės instancijos   teismas tinkamai neįvertino aplinkybės apie baudţiamosios bylos dėl   vagystės iškėlimą bei pareiškėjo procesinės padėties joje. Vyriausiasis   administracinis teismas paţymėjo, kad buvo būtina įvertinti visas   aplinkybes, reikšmingas nagrinėjant ginčą dėl pareiškėjo įrašymo į   operatyvinę įskaitą.   18. 2003 m. gruodţio 1 d. Kauno apygardos administracinis teismas   atmetė pareiškėjo skundą. Teismas pripaţino, jog asmens įrašymas į   operatyvinę įskaitą gali jam turėti įvairių neigiamų pasekmių, pavyzdţiui,   jis gali prarasti leidimą ginklui ar susidurti su apribojimais pretenduoti į tam   tikras pareigas. Tačiau, išnagrinėjęs „rašytinius įrodymus“ byloje, taip pat   teisėjų pasitarimų kambaryje išnagrinėjęs operatyvinę informaciją apie   pareiškėją, teismas paţymėjo, kad pareiškėjas į operatyvinę įskaitą buvo   įrašytas teisėtai ir pagrįstai. Nors teismas pripaţino, kad pareiškėjas neturėjo   galimybės susipaţinti su operatyvine byla, tačiau pabrėţė, kad pareiškėjui   buvo sudaryta galimybė įrodinėti reikalavimo pagrįstumą, teikiant įrodymus   pačiam ar prašant teismo išreikalauti atitinkamą medţiagą, nesant galimybės   jos gauti pačiam. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių   skundą dėl įrašymo į operatyvinę įskaitą neteisėtumo pagrindţiančių   įrodymų.   19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, atkreipdamas dėmesį į   ţemesnės instancijos teismo pastebėjimą, jog jo įrašymas į operatyvinę   įskaitą galėjo sukelti jam neigiamų pasekmių. Pareiškėjas taip pat nurodė,   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   jog jis buvo gamtos apsaugos inspektorius ir tai, kad ne kartą buvo uţpultas   brakonierių. Todėl, jei iš jo būtų paimti ginklai, jam būtų per daug   pavojinga tęsti šią veiklą. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad ginklas jam buvo   reikalingas atokioje ir nesaugioje vietovėje gyvenančios šeimos apsaugai,   taip pat ir darbui, kadangi retkarčiais jis perveţdavo dideles pinigų sumas iš   įmonės seifo į banką.   20. Pareiškėjas ginčijo, kad jis neturėjo galimybės susipaţinti su   informacija, kuri tapo jo įrašymo į operatyvinę įskaitą pagrindu. Išskyrus   prielaidas, jam nebuvo atskleista jokių prieţasčių. Remdamasis minėtais   argumentais, pareiškėjas teigė, kad jo gynybos teisės buvo paţeistos ir, kad   įrašymas į operatyvinę įskaitą turi būti panaikintas.   21. 2004 m. kovo 24 d. Vyriausiasis administracinis teismas,   palaikydamas ţemesnio teismo argumentus, atmetė pareiškėjo apeliacinį   skundą. Teismas paţymėjo, kad „byloje esantys įrodymai ir atsakovo   pateikta operatyvinė informacija [kuri, remiantis Valstybės ir tarnybos   paslapčių įstatymu, negalėjo būti atskleista gynybai] leidţia daryti išvadą,   kad pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai įrašytas į operatyvinę įskaitą“.   22. 2004 m. birţelio 28 d. ikiteisminis tyrimas dėl vagystės pareiškėjo   atţvilgiu buvo nutrauktas suėjus senaties terminui2.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   23. Konstitucijos 21 straipsnyje numatyta, kad ţmogaus orumą gina   įstatymas. 22 straipsnyje įtvirtinta, kad ţmogaus privatus gyvenimas   neliečiamas ir kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti   renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir   teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo ar   jos asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 23   straipsnyje numatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybės   teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta   tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos   straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi   teisę kreiptis į teismą. 48 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas ţmogus gali   laisvai pasirinkti darbą bei verslą.   24. Operatyvinės veiklos įstatymo (galiojusio iki 2002 m. birţelio 28 d.)   straipsnio 1 dalis „operatyvinę veiklą“ apibrėţė kaip valstybės įgaliotų   institucijų teisinę ţvalgybinio ir kontrţvalgybinio pobūdţio kovos su   nusikalstamumu formą. Pagal 2 straipsnio 8 dalį „operatyvinė įskaita“ yra   operatyvinės veiklos procese gautos informacijos apie asmenis, įvykius ar   Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės   (vert.past.).   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   kitus objektus sistema, skirta operatyvinės veiklos subjektų informaciniam   aprūpinimui.   25. Pagal Įstatymo 4 straipsnį buvo numatyta, kad operatyvinių veiksmų   pagrindas yra pirminė informacija apie rengiamą arba padarytą valstybinį ar   kitą sunkų nusikaltimą, nusikaltimą rengusį arba padariusį asmenį, asmens   priklausymą nusikalstamam susivienijimui, taip pat kitų valstybių   specialiųjų tarnybų veiklą.   26. Įstatymo 13 straipsnis numatė:   straipsnis. Informacijos panaudojimas   „1. Operatyviniais veiksmais gauta informacija gali būti atskleista teismo   procese, iš anksto gavus generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro   pavaduotojo leidimą. Operatyviniais veiksmais gautą informaciją draudţiama   panaudoti ne tiems tikslams, kuriems pasiekti jie buvo taikomi.   2. Operatyviniais veiksmais gauta informacija Lietuvos Respublikos   baudţiamojo proceso kodekso nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota kaip   įrodymai baudţiamojoje byloje.   3. Jeigu teismo procese atskleidţiama specialia technika gauta informacija   apie asmenį, asmuo turi teisę apskųsti ir neigti ją, remdamasis tuo, kad informacija   buvo gauta neteisėtai. Šiuo atveju teismas turi teisę atskleisti motyvuoto teikimo   sankcijai gauti [pradėti operatyvinę veiklą] ištraukas, kurios įrodo sankcijos   teisėtumą.“   27. Bylai reikšmingu metu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17   straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti   ir turėti fizinis asmuo, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos. Pagal minėto   Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nepriekaištingos reputacijos   asmeniu nebuvo laikomas į operatyvinę įskaitą įrašytas asmuo. Įstatymo 383   straipsnis numatė, kad panaikinus leidimą laikyti ir nešioti ginklą, ginklas ir   šaudmenys paimami iš atitinkamo asmens ir realizuojami per Ginklų fondą   (Vyriausybės įstaiga) arba per įmones, turinčias teisę pardavinėti tokių rūšių   ginklus.   28. Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas   numato, kad asmuo, įrašytas į operatyvinę įskaitą, negali dirbti apsaugos   darbuotoju.   29. Bylai reikšmingos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos   numato:   straipsnis. Įrodymai   „1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą   nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas <...> konstatuoja, kad yra   41 straipsnis. (vert.past.).   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   aplinkybės, pagrindţiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios   aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. <...>   3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali   būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta   tvarka.“   30. Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje   byloje Nr. A10-786-02, kiek tai reikšminga šiai bylai, nurodė, kad:   „faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti   įrodymai administracinėje byloje kol jie nebus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka   (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 d.). Todėl, nesant kitų įrodymų,   remtis vien raštiška Valstybės saugumo departamento informacija, paţymėta slaptumo   ţymomis, teismui įstatyminio pagrindo nebuvo.“   31. 2007 m. liepos 15 d.4 Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl   Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies bei Valstybės   ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai,   kuriame nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindţiamas šalims   neţinoma, vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Vyriausiasis   administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje byloje Nr. A822-   326/2009 patvirtino minėtus principus.   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   32. Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad procesas administraciniuose   teismuose buvo neteisingas, nes buvo paţeistas šalių procesinės lygybės   principas. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje, kiek yra   reikšminga, numatyta:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų ar jam   pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą   <...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas. <...>“   2007 m. geguţės 15 d. (vert.past.).   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   A. Priimtinumas   1. Šalių teiginiai   a) Vyriausybė   33. Vyriausybė tvirtino, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina   šioje byloje. Ji paaiškino, kad operatyvinės įskaitos įrašai yra naudojami tik   kaip priemonė, ypač nusikaltimų prevencijoje, o tam tikrais atvejais padeda   juos tiriant. Operatyvinėje įskaitoje buvo kaupiama informacija apie   asmenis, įvykius ar kitus objektus. Duomenys apie konkretų asmenį į   operatyvinę įskaitą galėjo būti įrašomi tik tada, kai jie buvo gauti atliekant   operatyvinį tyrimą kitų asmenų atţvilgiu. Tačiau tai, kad konkretaus asmens   atţvilgiu buvo atliekami tam tikri operatyviniai veiksmai, nereiškė, jog tas   asmuo buvo įtariamas nusikaltimo padarymu. Be to, vien tik asmens   įrašymas į operatyvinę įskaitą negali būti prilygintas įtariamojo teisiniam   statusui arba oficialiam pranešimui apie įtarimus, kad asmuo yra padaręs   nusikaltimą. Operatyvinė informacija buvo suprantama tik kaip tam tikra   pirminė informacija, todėl ji turėjo būti išslaptinama, jei valdţios institucijos   būtų norėjusios ją panaudoti kaip įrodymą baudţiamojoje byloje.   Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo byloje   Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi nebuvo sprendţiamas   baudţiamojo kaltinimo klausimas.   34. Kita vertus, Vyriausybė įrodinėjo, kad skundų dėl pareiškėjo įrašymo   į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas administracine   tvarka negali būti laikomas civilinio pobūdţio teisių nustatymu.   Nagrinėjama byla susijusi su administraciniu ginču, konfliktu tarp   pareiškėjo ir viešo administravimo subjekto – policijos komisariato.   Pareiškėjas vidaus teismuose skundė veiksmus valstybės pareigūno,   atliekančio vieną iš pagrindinių valstybės funkcijų – valstybės saugumo   uţtikrinimą – ir šiuo konkrečiu atveju valstybės institucija neveikė kaip   privatus asmuo. Valstybė turėjo plačią veikimo laisvę, reguliuodama teisę   nešioti ginklą. Be to, administracinis sprendimas suteikti leidimą arba jį   panaikinti neturėjo tiesioginės įtakos asmens nuosavybės teisėms ar   teisėtiems interesams. Vyriausybės manymu, teisė nešioti ginklą negalėjo   būti prilyginta, pavyzdţiui, teisei uţsiimti tam tikra profesine veikla, ji taip   pat neturėjo įtakos asmens nuosavybei.   35. Dėl pastarojo aspekto Vyriausybė nurodė, kad negalima teigti, jog   veiksmai pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį, kai dėl   asmens įrašymo į operatyvinę įskaitą iš jo ar jos gali būti paimamas ginklas,   prilygtų asmens nuosavybės teises ribojantiems valstybės veiksmams.   Panaikinus leidimą nešioti ginklą, ginklas turėjo būti laikinai laikomas   policijoje, o po to parduodamas uţ pagrįstą kainą ir pinigai grąţinami   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   atitinkamam asmeniui. Todėl asmeniui būtų teisingai kompensuojama ir   nebūtų sprendţiamas joks jo ar jos civilinio pobūdţio teisių klausimas.   36. Remdamasi tuo kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo   skundai ratione materiae nepriimtini pagal Konvencijos 6 straipsnį. Kita   vertus, Vyriausybė nurodė, kad skundas buvo aiškiai nepagrįstas.   b) Pareiškėjas   37. Pareiškėjas aiškiai nenurodė, ar Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis   taikytina jo byloje. Tačiau jis tvirtino, kad dėl jo įrašymo į operatyvinę   įskaitą jis buvo labai paţemintas ir emociškai sukrėstas. Jis taip pat   įrodinėjo, kad dėl viešo įtarimo, jog yra susijęs su tariama neįvardinta   nusikalstama veikla, nors tuo pat metu jam nebuvo pateikta informacija apie   tokių įtarimų pagrindą ar sudaryta galimybė apginti savo gerą vardą, buvo   ţymiai apribotos jo galimybės bendrauti su kitais ir siekti darbo. Pareiškėjas   taip pat paţymėjo, kad 2002 m. geguţės 8 d.5 policija paragino priduoti jo   ginklus. Pareiškėjo manymu, leidimo laikyti ginklus, jo teisėtai įgytą   nuosavybę, panaikinimas ir priverstinis jų paėmimas parduoti kitiems   asmenims gali būti prilyginamas savininko teisių apribojimams.   2. Teismas   a) Dėl 6 straipsnio 1 dalies taikymo   38. Visų pirma Teismas vertins, ar taikytina Konvencijos 6 straipsnio 1   dalis civilinio pobūdţio teisių ir pareigų aspektu. Teismas primena, kad   pagal jo praktikoje nustatytus principus (ţr. pvz., Kerojärvi v. Finland,   1995-07-19, § 32, Series A no. 322; Gülmez v. Turkey, no. 16330/02, § 28,   2008-05-20), pirmiausia turi būti nustatyta, ar buvo kilęs ginčas dėl „teisės“,   kuri bent ginčijamais pagrindais yra pripaţįstama vidaus teisėje, nepaisant   to, ar ji taip pat yra ginama ir pagal Konvenciją. Ginčas turi būti tikras ir   rimtas, jis gali būti kilęs ne tik dėl teisės buvimo, bet ir dėl jos apimties ir   įgyvendinimo būdo, o proceso rezultatas turi tiesiogiai daryti įtaką ginčo   dalyku esančiai teisei.   39. Kas susiję su paminėtu pirmuoju kriterijumi, kad ginčas turi būti   susijęs su teise, kurios įtvirtinimą vidaus teisėje galima įrodinėti, reikia dar   priminti, kad 6 straipsnio 1 dalis negarantuoja, kad Susitariančiųjų Šalių   materialioji teisė turi numatyti tokių civilinio pobūdţio teisių konkretų   turinį: aiškindamas 6 straipsnio 1 dalį, Teismas negali sukurti materialiosios   teisės, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje (ţr. Fayed v. the   United Kingdom, 1994-09-21, § 65, Series A no. 294-B).   40. Nagrinėjant klausimą, ar šioje byloje buvo kilęs toks ginčas, Teismas   sutinka su Vyriausybės nuomone, kad valdţios institucijos turi plačią   2002 m. geguţės 28 d. (vert.past.).   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ   nuoţiūros teisę nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti išduotas leidimas ginklui.   Vis dėlto, dėl toliau išdėstomų prieţasčių, Teismas daro išvadą, kad leidimo   panaikinimas ir vėlesnis teisminis bylos nagrinėjimas dėl pareiškėjo   įrašymo į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo, nors ir   administracinio proceso tvarka, turėjo įtakos pareiškėjo civilinėms teisėms.   41. Teismas primena, kad pareiškėjo leidimas ginklui buvo panaikintas,   nes buvo pradėta operatyvinės įskaitos byla, vedama policijos pareigūnų,   apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę visuomenei. Pareiškėjas   nesėkmingai siekė su teismo pagalba gauti šią informaciją iš policijos ir   ginčyti vidaus teismuose jos pagrįstumą. Sunku abejoti, kad tokia   informacija neturėjo įtakos pareiškėjo reputacijai, kuri yra saugoma pagal   Lietuvos teisę (ţr. 23 punktą pirmiau) ir patenka į Konvencijos 8 straipsnio   sritį (ţr. pvz., Fayed v. the United Kingdom, nurodyta pirmiau, § 67-68;   Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, § 70, ECHR 2004-VI).   42. Atsiţvelgdamas į savo praktiką, Teismas taip pat pastebi, kad tais   atvejais, kai informacija apie asmens gyvenimą, įskaitant, inter alia, ţinias   apie teistumą, yra sistemiškai renkama ir saugoma valstybės pareigūnų   turimose bylose, tokia informacija patenka į „privatų gyvenimą“ pagal   Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį (ţr. Rotaru v. Romania [GC], no. 28341/95,   §§ 43-44, ECHR 2000-V; Amann v. Switzerland [GC], no. 27798/95, §§ 65-   67,   ECHR   2000-II;   Leander   v.   Sweden,   1987-03-26,   § 48, Series A no. 116). Teismas taip pat paţymi, kad Lietuvos   Konstitucijos 22 straipsnis numato asmens privataus gyvenimo apsaugos   garantijas.   43. Teismas negali atmesti galimybės, nors ir teorinės, kad dėl pareiškėjo   įrašymo į operatyvinę įskaitą jam galėjo būti apribotos galimybės uţsiimti   tam tikromis profesijomis privačiame sektoriuje ar kitokiu būdu uţsidirbti   pragyvenimui, tokiu būdu darant įtaką jo privačiam gyvenimui (ţr. Sidabras   and Džiautas v. Lithuania, nos. 55480/00 and 59330/00,   §§ 47-50, ECHR 2004-VIII). Iš tiesų, kaip matyti pagal Lietuvos teisę (ţr.   punktą pirmiau), asmenys, kurių atţvilgiu yra atliekamas operatyvinis   tyrimas, negali uţsiimti tam tikromis profesijomis, pavyzdţiui, apsaugos   darbuotojo. Šiuo atţvilgiu Teismas paţymi Lietuvos Konstitucijos 48   straipsnį, kuriame numatyta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą   ar verslą.   44. Galiausiai Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą apie tai,   kad, panaikinus leidimą ginklui, jis privalėjo priduoti turimus ginklus   valstybės institucijoms, kad ir uţ piniginį atlygį (ţr. 6 punktą pirmiau).   Maţai abejotina, kad tai yra susiję su kitos Lietuvos Konstitucijos 23   straipsnio ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio garantuojamos civilinio   pobūdţio teisės, t.y. teisės į nuosavybės apsaugą, apribojimu.   45. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad 6 straipsnio   dalis yra taikytina ginčijamam procesui civilinio pobūdţio teisių ir pareigų   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ     aspektu. Todėl Vyriausybės prieštaravimas, kad pareiškėjo skundas yra   ratione materiae nepriimtinas, turi būti atmestas.   46. Atsiţvelgdamas į savo išvadą ankstesniame punkte, Teismas nemano,   kad yra būtina nustatyti, ar šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis   buvo taikytina procesui Lietuvos teismuose baudţiamojo kaltinimo aspektu.   b) Kitos pastabos   47. Teismas nustato, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal   Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Teismas toliau paţymi, kad jis nėra   nepriimtinas ir jokiais kitais pagrindais. Taigi jis turi būti paskelbtas   priimtinu.   B. Esmė   1. Šalių teiginiai   48. Vyriausybė tvirtino, kad jei Teismas nustatytų, jog Konvencijos 6   straipsnio 1 dalis taikytina šioje byloje, tai pareiškėjo teisė į teisingą bylos   nagrinėjimą buvo apribota proporcingai. Nors ir pripaţindama, kad teisingas   bylos nagrinėjimas turi būti rungtyniškas, Vyriausybė teigė, kad 6 straipsnio   dalies garantijos nėra absoliutaus pobūdţio ir teisė į atitinkamų įrodymų   turinio atskleidimą nėra absoliuti. Todėl buvo leistina apriboti teisę į   procesinį šalių lygiateisiškumą, jei tam tikros garantijos buvo ribojamos   proporcingai, siekiant teisėtų tikslų.   49. Vyriausybė teigė, kad Lietuvos teismai kruopščiai išnagrinėjo bylos   aplinkybes. Remdamiesi visais surinktais įrodymais, įskaitant įslaptinta   informacija, teismai atsiţvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo iškelta   baudţiamoji byla, ir priėmė motyvuotus sprendimus, nustatydami, kad   informacija apie pareiškėją buvo teisėtai įrašyta į operatyvinę įskaitą.   Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti įrodymus, savo argumentus ir pastabas,   dalyvauti sprendimų priėmimo procese tiek, kiek buvo įmanoma   neatskleidţiant jam įslaptintos medţiagos, kurios slaptumą teismai siekė   išlaikyti viešo intereso labui. Vyriausybė pabrėţė, kad pareiškėjas   nesiskundė dėl to, kad Lietuvos teismai buvo šališki ar neobjektyvūs. Kas   susiję su informacija, įrašyta operatyvinėje įskaitoje, ji sudarė valstybės   paslaptį. Interesas išsaugoti valstybės paslaptis buvo pirmaeilis. Todėl buvo   teisėta teisminio proceso metu tokios informacijos neatskleisti pareiškėjui.   Vis dėlto teisingos pusiausvyros principas buvo išlaikytas, kadangi minėtas   neatskleidimas buvo pasirinktas, siekiant apsaugoti tinkamą teisingumo   vykdymą bei uţtikrinti esamus viešuosius poreikius bei Lietuvos   visuomenės saugumą. Valstybė turėjo teisėtą tikslą išsaugoti policijos   taikomų baudţiamųjų bylų tyrimo metodų slaptumą, tuo pačiu metu   uţtikrindama galimybę teismams patiems įvertinti visą reikšmingą   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ     medţiagą teisminio nagrinėjimo metu tam, kad būtų priimtas teisėtas ir   pagrįstas sprendimas. Apibendrinant, teisinga pusiausvyra tarp visuomenės   bendrųjų interesų ir teisingo teismo garantijų pareiškėjui buvo išlaikyta, nes   kompromisas, taikant šalių procesinio lygiateisiškumo principą, buvo   proporcingas siekiamiems tikslams.   50. Pareiškėjas teigė, kad draudimas jam susipaţinti su operatyvinės   įskaitos duomenimis buvo neproporcingas. Vidaus teismai savo sprendimus   grindė įslaptinta informacija, kuri jam nebuvo atskleista. Pareiškėjui buvo   pateiktos tik prielaidos, o ne įrodymai. O dėl jam pareikštų baudţiamųjų   kaltinimų pareiškėjas tvirtino, kad savo 2003 m. birţelio 12 d. apeliaciniame   skunde policija suklaidino teismą, nurodydama, kad jam buvo pareikšti   kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Policijos pareigūnai, kurie   patys tyrė vagystės bylą, puikiai ţinojo tai, kad 2003 m. kovo 27 d.   kaltinimai vagyste buvo pakeisti į lengvesnį kaltinimą nusikaltimo slėpimu.   Be to, pateikdama apeliacinį skundą, policija taip pat ţinojo, kad 2003 m.   geguţės 27 d. jam buvo panaikintas namų areštas. Vyriausiasis   administracinis teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių, nepaisant   pareiškėjo pateiktų dokumentų – pakeisto kaltinimo kopijos ir nutarties dėl   namų arešto panaikinimo kopijos.   2. Teismo vertinimas   51. Teismas primena, kad pagal jo praktiką, šalių procesinio   lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo   koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą   galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas   nepalankesnė nei priešingos šalies (ţr. tarp daugelio šaltinių, Kress v.   France [GC], no. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI). Iš esmės tai reiškia, kad   šalys turi turėti galimybę ţinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir   pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (ţr. Fretté v.   France, no. 36515/97, § 47, ECHR 2002-I).   52. Tačiau Teismas paţymi, kad teisė susipaţinti su reikšmingais   įrodymais nėra absoliuti. Kiekviename teismo procese gali būti   konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas ar būtinumas   apsaugoti liudytojus, kuriems kyla susidorojimo pavojus, arba policijos   taikomų nusikaltimų tyrimo metodų slaptumo išlaikymas, kurie turi įtakos   gynybos teisių apimčiai. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti   gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų uţtikrinamos kitų asmenų   fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Vis dėlto   pagal 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios   priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant uţtikrinti   asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais   susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių   institucijų taikomos procedūros (ţr., mutatis mutandis, Jasper v. the United   Kingdom [GC], no. 27052/95, § 52, 2000-02-16).   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ     53. Tais atvejais, kai gynybai nepateikiami įrodymai dėl viešo intereso   apsaugos, ne šis Teismas privalo nuspręsti, ar toks neatskleidimas buvo   neišvengiamai būtinas, nes pagal bendrą taisyklę turimus įrodymus vertina   nacionaliniai teismai. Šiaip ar taip, daugeliu atvejų, įskaitant šį, kai   atitinkami įrodymai niekada nebuvo atskleisti, Teismui nėra galimybės   bandyti įvertinti pusiausvyros tarp viešo intereso neatskleisti ir kaltinamojo   teisės susipaţinti su medţiaga. Todėl jis turi kruopščiai ištirti sprendimų   priėmimo procesą tam, kad kiek įmanoma galėtų įsitikinti, kad procesas   atitiko rungtyniškumo bei šalių procesinės lygybės reikalavimus, taip pat,   kad buvo sudarytos tinkamos galimybės apsaugoti kaltinamojo interesus   (ibid., § 53). Atsiţvelgiant į šios bylos aplinkybes, t.y. pareiškėjas ginčijo,   kad buvo įsitraukęs į nusikalstamą veiklą, kuri buvo pagrindas įrašyti jį į   operatyvinę įskaitą, Teismas mano, kad minėti principai taip pat galėjo būti   taikomi bylą nagrinėjant Lietuvos administraciniuose teismuose.   54. Grįţdamas prie šios bylos, Teismas pastebi, kad Vyriausybė   neginčijo to, kad operatyvinės įskaitos duomenys, kuriais remiantis teismai   priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus, niekada jam nebuvo atskleisti.   Teismas nėra abejingas tikslams, kurių Lietuvos teisėsaugos institucijos   siekė operatyvine veikla. Taip pat Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei,   kad valstybės paslaptį sudarantys dokumentai gali būti pateikti susipaţinti   tik atitinkamą leidimą turintiems asmenims. Tačiau Teismas paţymi, kad   Lietuvos teisė ir teismų praktika nurodo, kad tokia informacija teisme negali   būti panaudota kaip įrodymas prieš asmenį, jei ji nėra išslaptinta, ir tai, kad   tokia informacija negali būti vienintelis įrodymas, kuriuo teismas grindţia   savo sprendimą (ţr. 29-31 punktus pirmiau).   55. Kaip matyti, nepateikti įrodymai šioje byloje buvo susiję su fakto   klausimu, kurį nagrinėjo Lietuvos teismai. Pareiškėjas skundėsi, kad jis   buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą be tinkamo pagrindo ir prašė teismų   įvertinti, ar operatyvinė byla jo atţvilgiu neturi būti panaikinta. Tam, kad   nuspręstų, ar pareiškėjas iš tiesų buvo įsitraukęs į kokią nors nusikalstamą   veiklą, teisėjai turėjo išnagrinėti daugelį aspektų, įskaitant operatyvinių   veiksmų pagrindą ir pareiškėjo įsitraukimo į įtariamą nusikaltimą pobūdį bei   mastą. Jei gynyba būtų galėjusi įtikinti teisėjus, kad policija veikė   nepagrįstai, tai reikštų, kad pareiškėją būtų reikėję išbraukti iš operatyvinės   įskaitos. Todėl operatyvinės įskaitos duomenys turėjo lemiamą reikšmę   pareiškėjo byloje (ţr., nors ir baudţiamoji byla, Lucà v. Italy, no. 33354/96,   § 40, ECHR 2001-II).   56. Dar svarbiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų sprendimų, operatyvinės   įskaitos duomenys buvo laikomi pagrindiniu pareiškėjo tariamai keliamos   grėsmės visuomenei įrodymu. Teismas paţymi, kad pareiškėjas daugelį   kartų prašė leisti jam susipaţinti su medţiaga arba bent su jos dalimi. Tačiau   vidaus institucijos – policija ir teismai – atmetė jo prašymus. Nepaisant to,   kad prieš atmesdami pareiškėjo skundus, Lietuvos teisėjai uţ uţdarų durų   pasitarimų kambaryje nagrinėjo operatyvinės įskaitos duomenis, pareiškėjui   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ     jie pateikdavo tik savo išvadas. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės   suţinoti apie įrodymus jo nenaudai ir į juos atskirsti, o policija galėjo   veiksmingai naudotis šiomis teisėmis (ţr., mutatis mutandis, Gulijev v.   Lithuania, no. 10425/03, § 44, 2008-12-16).   57. Kas susiję su kitais įrodymais pareiškėjo nenaudai, Teismas negali   spėlioti, ar 2003 m. kovo 27 d. pareiškėjui buvo pareikšti nauji kaltinimai   dėl nusikaltimo slėpimo, ar tai buvo pareikštų kaltinimų dėl vagystės   pakeitimas (ţr. 13 punktą pirmiau). Vis dėlto jis paţymi, kad 2003 m. liepos   d. Vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad   ţemesnės instancijos teismai privalėjo išnagrinėti su vagystės byla   susijusias aplinkybes ir įvertinti pareiškėjo procesinę padėtį tuo aspektu (ţr.   punktą pirmiau). Tačiau, kaip matyti iš po to sekusių Lietuvos teismų   sprendimų, jie nesiaiškino šių kaltinimų ir sprendimuose nėra nė vieno   sakinio apie tai. Teismas paţymi, kad Kauno apygardos administracinis   teismas savo 2003 m. gruodţio 1 d. sprendime be detalesnio paaiškinimo   nurodė, kad be operatyvinės medţiagos jis taip pat išnagrinėjo „rašytinius   įrodymus“ pareiškėjo nenaudai. Tas pats pasakytina ir apie Vyriausiojo   administracinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartį, kurioje be jokio   paaiškinimo paprasčiausiai uţsimenama apie „rašytinius įrodymus“   pareiškėjo nenaudai.   58. Apibendrindamas Teismas nusprendţia, kad sprendimų priėmimo   procesas neatitiko rungtyniško proceso ir šalių procesinio lygiateisiškumo   reikalavimų ir nenumatė tinkamos pareiškėjo interesų apsaugos. Todėl šioje   byloje buvo paţeista 6 straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   59. Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas taip pat   skundţiasi, kad bylos nagrinėjimas Lietuvos teismuose truko per ilgai. Šiuo   atţvilgiu Teismas paţymi, kad procesas buvo pradėtas 2002 m. rugsėjo 19   d. ir baigėsi po pusantrų metų 2004 m. kovo 24 d. (ţr. 7 ir 21 punktus   pirmiau). Tokiomis aplinkybėmis Teismas mano, kad bylos nagrinėjimas   nepaţeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyto „įmanomai   trumpiausio laiko“ reikalavimo. Todėl šis skundas turi būti atmestas kaip   aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.   60. Galiausiai pareiškėjas teigė, kad Lietuvos teismai neišnagrinėjo   papildomų įrodymų bei padarė teisės taikymo klaidų, o jų sprendimai buvo   nemotyvuoti. Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi.   61. Teismas nusprendţia, kad į šiuos skundus buvo atsiţvelgta ir jie buvo   išnagrinėti, vertinant, ar pareiškėjui buvo uţtikrinta teisė į teisingą bylos   nagrinėjimą. Todėl Teismas daro išvadą, kad nėra būtina nagrinėti jų   priimtinumo ar esmės.   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ     IV. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   62. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios   Susitariančios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą,   tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Žala   63. Pareiškėjas reikalavo 100 000 eurų turtinei ir neturtinei ţalai   atlyginti. Turtinę ţalą sukėlė reikalavimas priverstinai priduoti jo ginklus.   Neturtinę ţalą sukėlė įtarimai dėl įsitraukimo į nusikalstamą veiklą,   nesuteikiant jokios informacijos apie tokių įtarimų pagrindą ir galimybės   apginti savo gerą vardą ribojimas.   64. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais ir per dideliais.   65. Atsiţvelgdamas į šalių teiginius ir bylos medţiagą, Teismas paţymi,   kad pareiškėjas nepateikė jokių turtinės ţalos reikalavimą pagrindţiančių   dokumentų. Todėl Teismas atmeta šį reikalavimą. Tačiau Teismas mano,   kad pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę ţalą dėl jo teisių paţeidimo,   kurios, vien Teismui konstatuojant paţeidimą, negalima kompensuoti.   Nepaisant to, reikalaujama suma yra pernelyg didelė. Vertindamas   teisingumo pagrindais, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį,   Teismas priteisia pareiškėjui 3 500 eurų.   B. Kaštai ir išlaidos   66. Pareiškėjas nereikalavo padengti bylinėjimosi kaštų ir išlaidų, todėl   šiuo pagrindu Teismas nieko nepriteisia.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   67. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti   skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant tris procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Skelbia pareiškėjo skundą dėl teisingo bylos nagrinėjimo (susijusį su   operatyvine įskaita) priimtinu, o skundą dėl bylos nagrinėjimo trukmės   nepriimtinu;   2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ     3. Skelbia, kad nėra būtina nagrinėti likusių skundų pagal Konvencijos 6   straipsnio 1 dalį priimtinumo ir jų esmės;   4. Nustato   a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu   pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti   pareiškėjui 3 500 (tris tūkstančius penkis šimtus) eurų neturtinei ţalai   atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai, kuri   turi būti konvertuojama į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo   įvykdymo dienos kursą;   b) nuo minėto trijų mėnesio termino pasibaigimo iki sprendimo   įvykdymo per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės   būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio   banko skolinimo normą, pridedant tris procentus;   5. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. liepos 6 d. vadovaujantis   Teismo Reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.   Stanley Naismith   Kanclerio pavaduotojas   Françoise Tulkens   Pirmininkė