36743/97

Neoficialus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   TREČIASIS SKYRIUS   BYLA GRAUSLYS PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 36743/97)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. spalio 10 d.   Byloje Grauslys prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudaryta iš:   pirmininko J.–P. COSTA,   teisėjų L. LOUCAIDES,   P. KŪRIO;   F. TULKENS;   K. JUNGWIERT,   sero NICOLAS BRATZA,   H. S. GREVE   ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,   po svarstymo uţdaruose posėdţiuose 1999 m. rugsėjo 14 dieną ir 2000 m. rugsėjo 19 dieną   skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas pastarąją dieną:   PROCESAS   1.   Byla buvo pradėta Lietuvos Respublikos piliečiui Algiui Grausliui (“pareiškėjui”)   m. balandţio 2 dieną pateikus pareiškimą (Nr. 36743/97) Europos Ţmogaus Teisių Komisijai   (“Komisijai”) prieš Lietuvos Respubliką pagal ankstesnį Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių   apsaugos konvencijos (“Konvencijos”) 25 straipsnį.   2.   Vyriausybei (“Vyriausybei”) atstovavo jos atstovas, teisingumo viceministras G. Švedas.   3. Konkrečiai pareiškėjas teigė, kad buvo padaryti Konvencijos 5 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių   bei 6 straipsnio 1 dalies paţeidimai, kadangi jo kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo neteisėtas,   Pareiškėjui atstovavo K. Stungys, Vilniuje praktikuojantis advokatas. Lietuvos   jis nebuvo skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, jis negalėjo kreiptis į teismą savo   suėmimo teisėtumui ginčyti ir baudţiamasis procesas prieš jį truko per ilgai.   4. 1998 m. lapkričio 1 dieną pareiškimas buvo perduotas Teismui, kai įsigaliojo Konvencijos   vienuoliktasis protokolas (vienuoliktojo protokolo 5 straipsnio 2 dalis).   5. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52 straipsnio 1   dalis). Šiame skyriuje, kaip numato Teismo reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo sudaryta kolegija,   nagrinėsianti bylą (Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).   6. 1999 m. rugsėjo 14 dienos sprendimu kolegija paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.   7. Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė savo nuomones dėl bylos esmės (Reglamento 59 straipsnio   dalis).   FAKTAI   I.   BYLOS APLINKYBĖS   8. Pareiškėjas, privačios įmonės (“įmonės”) komercijos direktorius, buvo įtartas sukčiavimu.   m. spalio 4 dieną jam buvo iškelta baudţiamoji byla.   9. 1996 m. kovo 25 dieną pareiškėjas buvo sulaikytas. 1996 m. kovo 26 dieną prokuroras   sankcionavo jo kardomąjį kalinimą (suėmimą).   10. 1996 m. balandţio 1 dieną pareiškėjui buvo pateikti kaltinimai dėl dokumentų slėpimo. 1996   m. geguţės 16 dieną pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėto svetimos nuosavybės   įgijimo.   11. 1996 m. geguţės 24 dieną, sankcionavus generalinio prokuroro pavaduotojui, pareiškėjo   kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas buvo pratęstas iki 1996 m. liepos 30 dienos.   12. Klaipėdos apylinkės teismas pratęsė pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą du   kartus: 1996 m. liepos 24 dieną iki 1996 m. rugpjūčio 25 dienos ir 1996 m. rugpjūčio 19 dieną iki   m. rugsėjo 25 dienos. 1996 m. rugsėjo 23 dieną Klaipėdos apygardos teismas pratęsė   pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą iki 1996 m. spalio 9 dienos.   13. Bylos parengtinis tyrimas buvo uţbaigtas 1996 m. rugsėjo 27 dieną. Pareiškėjo   susipaţinimas su byla vyko nuo 1996 m. spalio 3 iki 31 dienos, o kitiems trims kaltinamiesiems   susipaţinti su byla buvo leista nuo 1996 m. rugsėjo 27 dienos iki lapkričio 7 dienos.   14. 1996 m. rugsėjo 27 dienos pranešimu prokuratūra informavo kalėjimo administraciją, kad   parengtinis tyrimas buvo uţbaigtas ir prasidėjo susipaţinimas su bylos medţiaga.   15. 1996 m. spalio 30 dieną pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą dėl paleidimo uţ uţstatą,   ginčydamas jo suėmimo po 1996 m. spalio 9 dienos teisėtumą. 1996 m. lapkričio 8 dieną prokuroras   informavo pareiškėją, kad nėra prieţasčių pakeisti kardomąją priemonę. Prokuroras, inter alia,   pareiškė, kad “kaltinamųjų ir jų gynėjų susipaţinimas su byla buvo baigtas 1996 m. lapkričio 7   dieną. 1996 m. lapkričio 8 dieną baudţiamoji byla buvo perduota kaltinamajai išvadai patvirtinti.   Pareiškėjo suėmimo termino teisėtumas nebuvo paţeistas.” Nebuvo priimtas joks sprendimas dėl   kardomosios priemonės.   16. 1996 m. lapkričio 12 dieną prokuroras informavo kalėjimo administraciją, kad susipaţinimas   su bylos medţiaga buvo baigtas 1996 m. lapkričio 7 dieną ir kad byla buvo perduota Klaipėdos   apygardos vyriausiajam prokurorui kaltinamajai išvadai patvirtinti. Tą pačią dieną prokuroras   informavo kalėjimo administraciją, kad kaltinamoji išvada buvo patvirtinta ir kad byla buvo   perduota Klaipėdos apygardos teismui. Nebuvo priimtas joks sprendimas dėl kardomosios   priemonės.   17. 1996 m. lapkričio 19 dieną Klaipėdos apygardos teismas persiuntė bylą Kretingos apylinkės   teismui. Nebuvo priimtas joks formalus sprendimas dėl pareiškėjo suėmimo. Tą pačią dieną   pareiškėjas kreipėsi į teisingumo ministrą, teigdamas, kad jo suėmimas buvo neteisėtas nuo 1996 m.   spalio 9 dienos.   18. 1996 m. gruodţio 4 dieną pareiškėjas kreipėsi į Kretingos apylinkės teismą dėl paleidimo uţ   uţstatą. 1996 m. gruodţio 5 dieną Klaipėdos apylinkės teismo teisėjas atidavė pareiškėją teismui.   Savo sprendimu teisėjas taip pat nusprendė, kad pareiškėjo “kardomoji priemonė paliekama   nepakeista”. Sprendime nebuvo nurodyti kiti pareiškėjo suėmimo teisėtumo aspektai. Teisėjas taip   pat nustatė, kad bylos teisminis nagrinėjimas prasidės 1997 m. sausio 13 dieną.   19. 1997 m. sausio 13 dieną įvyko teismo posėdis. Tą pačią dieną pareiškėjas vėl kreipėsi dėl   paleidimo uţ uţstatą.   20. 1997 m. sausio 15 dieną Kretingos apylinkės teismo teisėjas, dalyvaujant pareiškėjo   advokatui, nurodė grąţinti bylą tyrimui papildyti. Teisėjas, inter alia, paţymėjo, kad prokurorai   teigė, jog pareiškėjai ir kiti kaltinamieji padarė finansinę ţalą įmonei ir jos akcininkams. Tačiau   nukentėjusieji nebuvo nustatyti ir apklausti. Be to, nebuvo tinkamai atliktas įmonės auditas. Teisėjas   nusprendė, kad teisminis bylos nagrinėjimas negali tęstis, kol nebus patenkinti šie procesiniai   reikalavimai.   21. Tuo pačiu sprendimu teisėjas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl paleidimo uţ uţstatą ir   pratęsė jo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą trims mėnesiams. Kaip šio sprendimo pagrindai   buvo nurodyti pavojai, kad pareiškėjas gali slėptis ir “trukdyti nustatyti tiesą” byloje. Teisėjas   nepaminėjo pareiškėjo teiginių dėl jo suėmimo nuo 1996 m. spalio 9 dienos neteisėtumo.   22. Tą pačią dieną pareiškėjas padavė skundą Klaipėdos apygardos teismui, nurodydamas, kad   po 1996 m. spalio 9 dienos jis buvo laikomas suimtas neteisėtai. 1997 m. sausio 20 dieną padavė   Klaipėdos apygardos teismui dar vieną skundą dėl Kretingos apylinkės teismo 1996 m. gruodţio 5   dienos ir 1997 m. sausio 15 dienos sprendimų. Jis, inter alia, nurodė, kad jo atţvilgiu buvo paţeistas   Konvencijos 5 straipsnis.   23. 1997 m. sausio 28 dieną pareiškėjas padavė skundą Seimo kontrolieriui, nurodydamas, kad   jo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną ir kad po to kalėjimo administracija laikė jį   suimtą neteisėtai.   24. 1997 m. vasario 17 dieną Klaipėdos apygardos teismas surengė apeliacinį posėdį,   dalyvaujant pareiškėjo gynėjui. Apygardos teismas pagal tuo metu galiojusią Baudţiamojo proceso   kodekso 372 straipsnio 4 dalį atmetė skundą, kiek jis buvo susijęs su “Kretingos apylinkės teismo   m. sausio 15 dienos nutarties esme”. Apeliacinės instancijos sprendime nebuvo paminėti jokie   nurodomo pareiškėjo suėmimo neteisėtumo aspektai. Vis dėlto apygardos teismas, nenurodydamas   prieţasčių, nusprendė paleisti pareiškėją uţ uţstatą. Jis buvo nedelsiant paleistas iš kalėjimo.   25. 1997 m. vasario 20 dieną Seimo kontrolierius atkreipė vidaus reikalų ministro ir kalėjimų   valdţios institucijų dėmesį į tai, kad nuo 1996 m. lapkričio 7 dienos iki gruodţio 5 dienos   pareiškėjui kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo taikomas paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 1   dalies c punktą.   26. 1997 m. birţelio 23 dieną buvo baigtas papildomas tyrimas. 1997 m. liepos 17 dieną byla vėl   buvo perduota Kretingos apylinkės teismui. 1997 m. liepos 21 dieną Kretingos apylinkės teismas   atidavė pareiškėją teismui.   27. 1997 m. spalio 6 dieną teisėjas vėl nusprendė grąţinti bylą tyrimui papildyti. Jis paţymėjo,   kad tyrimą atlikusios institucijos, atlikdamos parengtinį tyrimą ir rinkdamos papildomus įrodymus,   paţeidė vidaus baudţiamąjį procesą. Teisėjas, inter alia, nusprendė, kad įmonės auditas buvo   atliktas ydingai ir kad prokurorai nenustatė bei neapklausė nukentėjusiųjų dėl įmonės patirtos ţalos.   28. Prokurorams padavus skundą dėl šio sprendimo, 1997 m. lapkričio 17 dieną Klaipėdos   apygardos teismas panaikino 1997m. spalio 6 dienos nutartį. Apygardos teismas nusprendė, kad   apylinkės teismas konkrečiai nenurodė jokių vidaus baudţiamojo proceso paţeidimų, dėl kurių   reikėtų rinkti papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, paţymėjo, kad   apylinkės teismas gali pats nustatyti ir šaukti į teismą nukentėjusiuosius ryšium su įmonės   nuostoliais, negrąţindamas bylos prokurorams tyrimui papildyti.   29. 1997 m. gruodţio 17 dieną Kretingos apylinkės teismo teisėjas sujungė pareiškėjo ir kitų   trijų kaltinamųjų bylą su kito teisiamojo byla. Teisėjas nusišalino nuo bylos, inter alia, tuo pagrindu,   kad 1996 m. gruodţio 5 dieną ir 1997 m. sausio 15 dieną jis priėmė sprendimus dėl pareiškėjo   suėmimo.   30. Nenustatytą dieną bylos teismingumas buvo perduotas iš Kretingos apylinkės teismo į   Skuodo apylinkės teismą. 1998 m. balandţio 2 dieną Skuodo apylinkės teismo teisėjas atidavė   pareiškėją teismui. 1998 m. birţelio 12 dieną teisėjas atidėjo bylos nagrinėjimą iki 1998 m. rugsėjo   dienos ir grąţino bylą tyrimui papildyti konkrečiai tuo pagrindu, kad įmonės auditas buvo atliktas   ydingai. Šiuo atţvilgiu teismas paprašė Finansų ministerijos atlikti naują auditą.   31. Nenustatytą dieną pareiškėjo bylos teisminis nagrinėjimas buvo atnaujintas. Iki šios dienos   nėra paskelbtas pirmosios instancijos nuosprendis.   II.   BYLAI REIKŠMINGOS VIDAUS TEISĖS NUOSTATOS   32. Bylai reikšmingos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos:   straipsnio 3 dalis:   “Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam   dalyvaujant sprendţiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti,   sulaikytasis tuojau pat paleidţiamas.”   straipsnio 1 dalis:   “Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi teisę kreiptis į teismą.”   33.   Bylai reikšmingos Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos:   straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birţelio 21 dienos):   “Niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik remiantis teismo sprendimu, teisėjo nutarimu arba   prokuroro sankcija … .”   Nuo 1996 m. birţelio 21 dienos suėmimą gali paskirti tik teismas ar teisėjas.   straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birţelio 21 dienos, 1994 m. liepos 19 dienos įstatymo Nr.   I-551 redakcija):   “Suėmimas kaip kardomoji priemonė taikomas tik teismo nutartimi, teisėjo nutarimu arba prokuroro   sankcija bylose dėl nusikaltimų, uţ kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip   vieneriems metams … .   Bylose dėl nusikaltimų, numatytų … Baudţiamojo kodekso … 105 [nuţudymas sunkinančiomis   aplinkybėmis] … straipsniuose … suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas vien tik   dėl nusikaltimų pavojingumo … .   Spręsdamas suėmimo sankcionavimo klausimą, prokuroras privalo … reikiamais atvejais pats   apklausti įtariamąjį ar kaltinamąjį … .”   104¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birţelio 21 dienos iki 1998 m. birţelio 24 dienos):   “...suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas... pristato teisėjui... . Teisėjas privalo... asmenį   apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimtojo asmens apklausoje gali dalyvauti prokuroras ir gynėjas.   Apklausęs suimtąjį asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti   toliau, nustatydamas konkretų suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę. ...   Perdavus bylą į teismą, paskirti, pakeisti ar panaikinti kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali teismas...”   Pakeistas 104¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birţelio 24 dieną) numato, kad prokuroras ir   gynėjas privalo dalyvauti pirmoje teisminėje sulaikyto asmens apklausoje, jeigu teisėjas   nenusprendţia kitaip. Pakeistoji nuostata taip pat leidţia teismui pratęsti kardomojo kalinimo   (suėmimo) terminą prieš jam pasibaigiant.   straipsnio 3 dalis (galiojusi nuo 1996 m. birţelio 21 dienos iki 1998 m. birţelio 24   dienos):   “Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti [parengtinio tyrimo   stadijoje]… teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant   būtinumui,- ir suimtasis.”   Pagal 1998 m. birţelio 24 dieną įsigaliojusią kodekso redakciją suimto asmens dalyvavimas   posėdţiuose dėl kardomosios priemonės yra privalomas.   109¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birţelio 21 dienos iki 1998 m. birţelio 24 dienos):   “Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo   (suėmimo) paskyrimo [apeliacinės instancijos teismui] ... . Skundui nagrinėti gali būti surengtas   posėdis, į kurį šaukiami suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas. Prokuroro dalyvavimas tokiame   posėdyje yra būtinas.   Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka   neskundţiamas.   Pakartotinis skundas išsprendţiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo (suėmimo) terminų pratęsimą.”   Dabartinis 109¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birţelio 24 dieną) numato galimybę skųstis   aukštesniam teismui bei suimtojo ir jo gynėjo arba tik gynėjo dalyvavimą posėdyje.   straipsnio 6 dalis (galiojusi iki 1998 m. birţelio 24 dienos):   “Kaltinamojo ir jo gynėjo susipaţinimo su baudţiamosios bylos medţiaga laikas neįeina į   parengtinio tardymo ir suėmimo trukmės terminus. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, į parengtinio   tardymo ir suėmimo trukmės terminus neįeina laikas, per kurį susipaţino su bylos medţiaga visi   kaltinamieji ir jų gynėjai.”   Nuo 1998 m. birţelio 24 dienos šis laikas nebeturi reikšmės sprendimams dėl kardomosios   priemonės.   straipsnio 4 dalis (galiojusi iki 1999 m. sausio 1 dienos):   “Negali būti skundţiamos teismų priimtos … nutartys dėl … kardomosios priemonės paskyrimo,   pakeitimo ar panaikinimo…”   34.   Kitos bylai reikšmingos dabartinio Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos:   straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktai bei 58 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktai atitinkamai   numato, kad kaltinamieji ir jų gynėjai turi teisę “pareikšti prašymus” ir “apskųsti kvotėjo,   tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus.”   straipsnio 1 dalis:   “Teisėjui vienasmeniškai arba teismui tvarkomajame posėdyje sprendţiant kiekvieno kaltinamojo   atidavimo teismui klausimą, turi būti išaiškinamos šios aplinkybės:...   11) ar tinkamai parinkta… kardomoji priemonė...”   straipsnio 1 dalis:   “Pripaţinęs, kad yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar   teismas tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus...   2) dėl kardomosios priemonės kaltinamajam...”   straipsnio 1 dalis:   “Teisiamasis turi teisę:...   3) pareikšti prašymus;...   11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.”   straipsnis:   “Teismas turi teisę teisminio nagrinėjimo metu savo nutartimi parinkti, pakeisti ar panaikinti   teisiamajam kardomąją priemonę.”   35.   m. birţelio 21 dienos Baudţiamojo proceso kodekso pakeitimų ir papildymų   įstatymas nustatė, kad suėmimą, prokuroro sankcionuotą iki 1996 m. birţelio 21 dienos, vėliau   pratęsti gali teismas pagal naują procedūrą, reglamentuojančią kardomąjį kalinimą (suėmimą).   III.   LIETUVOS IŠLYGA   36.   Lietuvos išlyga Konvencijos 5 straipsnio 3 daliai galiojo iki 1996 m. birţelio 21 dienos   ir numatė:   [Vertimas]   “Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi įtakos Lietuvos Respublikos baudţiamojo proceso   kodekso 104 straipsnio (pakeisto 1994 m. liepos 19 dienos įstatymu Nr. I-551), numatančio, kad   sprendimas suimti asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą, gali būti taip suimama ir prokuroro sprendimu   (a decision to detain in custody any persons suspected of having committed a crime may also, by a   decision of a prosecutor, be so detained), veikimui. Ši išlyga galioja vienerius metus po Konvencijos   įsigaliojimo Lietuvos Respublikai.”   TEISĖ   I.   DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   1. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1996 m. gruodžio 5   dienos   37.   Pareiškėjas skundėsi, kad nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1996 m. gruodţio 5 dienos   nebuvo galiojančio sprendimo pagal vidaus teisę ar kitokio teisėto pagrindo jo kardomajam   kalinimui (suėmimui) pateisinti, tuo paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnį, kurio šiuo poţiūriu   reikšminga dalis numato:   “1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais   atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka: …   c) kai jis teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai,   pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog neleisti padaryti nusikaltimo,   arba manoma, jog jis, tokį nusikaltimą padaręs, gali pabėgti; … .”   38. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) šiuo laikotarpiu buvo   pateisinamas įtarimu, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą, pareiškėjo ir kitų kaltinamųjų   susipaţinimu su bylos medţiaga pagal ankstesnę Baudţiamojo proceso kodekso 226 straipsnio 6   dalį ir tuo faktu, kad byla buvo perduota Klaipėdos apygardos teismui.   39. Teismas kartoja, kad pasakymai “teisėtai” ir “įstatymo nustatyta tvarka” Konvencijos 5   straipsnio 1 dalyje iš esmės nukreipia atgal į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos   materialinių ir procesinių normų. Tačiau suėmimo “teisėtumas” pagal vidaus teisę ne visada yra   lemiamas elementas. Teismas papildomai turi įsitikinti, kad nagrinėjamu laikotarpiu suėmimas   buvo suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies tikslu, t.y. uţkirsti kelią savavališkam   asmenų laisvės atėmimui. Be to, Teismas turi įsitikinti, ar pati vidaus teisė atitinka Konvenciją,   įskaitant joje išreikštus ar implikuotus bendruosius principus (ţr. Jėčius v. Lithuania, no. 34578/97,   2000-07-31, § 56).   Minėtoje Jėčiaus byloje Teismas nustatė, kad susipaţinimas su bylos medţiaga pagal ankstesnę   Baudţiamojo proceso kodekso 226 straipsnio 6 dalį arba tas faktas, kad byla buvo perduota   teismui, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme nesudarė “teisėto” pagrindo kardomajam   kalinimui (suėmimui) ir kad jie negalėjo pratęsti ar pakeisti galiojančios suėmimo nutarties, kurios   reikalauja vidaus teisė (loc. cit., §§ 57-64).   40. Teismas pastebi, kad nuo 1996 spalio 9 dienos iki gruodţio 5 dienos teisėjas nepriėmė jokios   nutarties, sankcionuojančios pareiškėjo suėmimą pagal Baudţiamojo proceso kodekso 10 ir 104-1   straipsnius; nebuvo ir jokio kito “teisėto” pagrindo pareiškėjo kardomajam kalinimui (suėmimui)   pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (ţr., mutatis mutandis, ibid.).   41. Taigi šio laikotarpio atţvilgiu buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.   2. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1996 m. gruodžio 5 dienos   42. Pareiškėjas teigia, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, nes Kretingos   apylinkės teismas 1996 m. gruodţio 5 dieną padarė klaidą vidaus teisės prasme, kai nusprendė, kad   jo “kardomoji priemonė paliekama nepakeista”. Pareiškėjo nuomone, jo kardomojo kalinimo   (suėmimo) terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną, o apylinkės teismas nepaskyrė naujos   kardomosios priemonės ir nenurodė, kokios rūšies kardomąją priemonę jis siekė sankcionuoti.   43. Vyriausybė teigė, kad 1996 m. gruodţio 5 dienos nutartimi apylinkės teismas sankcionavo   pareiškėjo kardomąjį kalinimą (suėmimą) pagal vidaus teisės reikalavimus.   44. Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis reikalauja, inter alia, kad suėmimas   būtų suderinamas su vidaus teise. Nors paprastai aiškinti ir taikyti vidaus teisę pirmiausia turi   vidaus teismai, tačiau kitaip yra tais atvejais, kai, kaip pagal 5 straipsnio 1 dalį, tos teisės   nesilaikymas sukelia Konvencijos paţeidimą. Tokiais atvejais Teismas gali ir turi turėti tam tikrą   galią perţiūrėti, ar buvo laikomasi nacionalinės teisės.   Suėmimo laikotarpis iš principo yra “teisėtas” 5 straipsnio 1 dalies prasme, jeigu jis grindţiamas   teismo sprendimu. Netgi sprendimo dėl suėmimo defektai nebūtinai padaro juo [sprendimu]   grindţiamą suėmimo laikotarpį neteisėtą (ţr. cituotą Jėčiaus bylą, § 68).   45.   Teismas pastebi, kad pareiškėjas neginčijo, jog 1996 m. gruodţio 5 dieną apylinkės   teismas veikė pagal savo kompetenciją, kadangi, pagal Baudţiamojo proceso kodekso 10, 104¹   straipsnius, 249 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 1 dalį, jis galėjo priimti tinkamą nutartį dėl   pareiškėjo suėmimo. Taip pat pastebima, kad vidaus teisė (Kodekso 249 straipsnio 1 dalis ir 250   straipsnio 1 dalis) paliko apylinkės teismo diskrecijai nuspręsti, ar reikia surengti tvarkomąjį   posėdį, inter alia, klausimui dėl kardomosios priemonės pareiškėjui išspręsti.   Apylinkės teismas, pasinaudodamas savo įstatymine diskrecija, priėmė nutartį dėl kardomosios   priemonės pareiškėjui nepaţeisdamas vidaus teisės. Savo sprendime apylinkės teismas iš tikrųjų   nepasakė, kad jis “paskiria” naują kardomąją priemonę ir nenurodė, kokios rūšies kardomoji   priemonė “paliekama nepakeista”, nors pareiškėjo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9   dieną. Tačiau, atsiţvelgiant į kontekstą, teismo sprendimo reikšmė – t.y., kad pareiškėjas turi likti   suimtas, – pareiškėjui turėjo būti aiški.   Teismas neranda, kad valstybės vidaus teismas būtų veikęs nesąţiningai arba kad jis būtų   neteisingai pritaikęs bylai reikšmingus vidaus įstatymus.   Todėl nebuvo nustatyta, kad 1996 m. gruodţio 5 dienos sprendimas dėl suėmimo buvo   negaliojantis pagal vidaus teisę arba kad po to sekęs suėmimas buvo neteisėtas 5 straipsnio 1 dalies   prasme (ţr., mutatis mutandis, ibid., § 69).   46.   Todėl pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. gruodţio 5 dienos   atţvilgiu nebuvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.   II.   DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 3 DALIES PAŢEIDIMO   47.   Be to, pareiškėjas skundėsi, kad per visą jo suėmimo laikotarpį, nuo 1996 m. kovo 25   dienos iki 1997 m. vasario 17 dienos, jis nebuvo pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, tuo   paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, kuri numato:   “Kiekvienas sulaikytasis arba suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti   skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines   funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas   proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.”   48. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas neturėjo teisės būti skubiai pristatytas tinkamam   pareigūnui, kol buvo taikoma Lietuvos išlyga 5 straipsnio 3 daliai, ir kad jis neįgijo tokios teisės   nustojus šiai išlygai galioti 1996 m. birţelio 21 dieną.   49.   Remdamasis minėta Jėčiaus byla (§§ 77-87) Teismas daro išvadą, kad per pradinį   pareiškėjo suėmimo laikotarpį, nuo 1996 m. kovo 25 dienos iki 1996 m. birţelio 21 dienos, dėl   savo išlygos 5 straipsnio 3 daliai (ţr. § 36 tekste) Lietuva neturėjo pareigos skubiai pristatyti   pareiškėją tinkamam pareigūnui ir kad po to sekusiu pareiškėjo suėmimo laikotarpiu valstybei   neatsirado jokių naujų pareigų minėtos Konvencijos nuostatos atţvilgiu.   50. Todėl Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis nebuvo paţeista.   III.   DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 4 DALIES PAŢEIDIMO   51. Pareiškėjas skundėsi, kad įstatyminis draudimas skųsti sprendimus, sankcionuojančius   suėmimą, įtvirtintas ankstesnėje Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, atėmė iš jo   teisę ginčyti jo suėmimo nuo 1996 m. spalio 9 dienos teisėtumą. Šiuo poţiūriu jis teigė, kad buvo   paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kuri skelbia:   “Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis   greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį   paleisti.”   52. Vyriausybė teigė, kad, priimdami 1996 m. gruodţio 5 dienos, 1997 m. sausio 15 dienos ir   vasario 17 dienos sprendimus, nacionaliniai teismai tinkamai perţiūrėjo pareiškėjo suėmimo   teisėtumą, kaip reikalauja 5 straipsnio 4 dalis.   53. Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis suteikia sulaikytiems ar suimtiems   asmenims teisę į procesinių ir materialinių sąlygų, kurios yra esminės jų laisvės atėmimo   “teisėtumui” Konvencijos prasme, perţiūrėjimą. Tai reiškia, kad kompetentingas teismas turi   išnagrinėti ne tik ar buvo laikomasi vidaus teisės procesinių normų, bet ir įtarimo, kuriuo   grindţiamas sulaikymas, pagrįstumą bei tikslo, kurio siekiama sulaikymu ir po jo sekančiu   suėmimu, teisėtumą.   straipsnio 4 dalis neuţtikrina teisės skųsti sprendimus, kuriais skiriamas ar pratęsiamas   suėmimas, bet teisminio organo įsikišimas bent vienoje instancijoje turi atitikti 5 straipsnio 4 dalies   garantijas (ţr. minėtą Jėčiaus bylą, § 100).   54. Vertindamas šios bylos faktus, Teismas pastebi, kad Vyriausybės minėtuose nacionalinių   teismų sprendimuose nebuvo daroma nuoroda į gausius pareiškėjo nusiskundimus dėl jo suėmimo   neteisėtumo nuo 1996 m. spalio 9 dienos (ţr. §§ 18 ir 21-24 tekste). Net savo sprendime paleisti   pareiškėją apygardos teismas, remdamasis draudimu, įtvirtintu tuometinėje Baudţiamojo proceso   kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, atsisakė nagrinėti pareiškėjo teiginius, kad buvo paţeista vidaus   teisė ir Konvencija, ir nenurodė pareiškėjo paleidimo prieţasčių (ţr. § 24 tekste). Taigi sprendimas   paleisti gali būti interpretuojamas kaip pripaţinimas, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo   (suėmimo) teisėtumo klausimas buvo atviras, bet tai nebuvo tinkama teisminė reakcija 5 straipsnio   dalies prasme (ţr., mutatis mutandis, ibid., § 101).   55. Iš to seka, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.   IV.   DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   56. Be to, pareiškėjas skundėsi, kad jo baudţiamosios bylos trukmė paţeidė Konvencijos 6   straipsnio 1 dalį, kurios šiuo poţiūriu reikšminga dalis skelbia:   “Kai yra sprendţiamas… jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo   turi teisę, kad… bylą per įmanomai trumpiausią laiką … išnagrinėtų… teismas.”   57. Vyriausybė teigė, kad sukčiavimo byla buvo itin sudėtinga, konkrečiai dėl to fakto, kad   bylos medţiagą sudarė penkiolika tomų. Šioje byloje buvo pateikti keturi kaltinimai keturiems   kaltinamiesiems dėl įvairių nusikalstamų veikų, padarytų nuo 1993 m. iki 1995 m. Tiriant bylą   buvo atlikta dvylika ekspertizių ir apklausti 67 liudytojai. Vyriausybė teigė, kad valdţios   institucijoms negali būti priskirtas joks delsimas ir kad byla atitiko 6 straipsnio 1 dalies “įmanomai   trumpiausio laiko” reikalavimą.   A.   Laikotarpis, kuris turi būti įvertintas   58. Laikotarpis, kuris turi būti įvertintas, prasidėjo 1995 m. spalio 4 dieną, kai pareiškėjui buvo   iškelta baudţiamoji byla.   Iki šios dienos nėra priimtas joks pirmosios instancijos teismo nuosprendis.   59. Iš to seka, kad iki šios dienos procesas truko penkerius metus.   B.   Proceso trukmės priimtinumas   60. Pagal Teismo praktiką, proceso trukmės priimtinumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į   konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, konkrečiai į bylos   sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdţios institucijų elgesį tiriant bylą (ţr., kaip naują šaltinį, Starace   v. Italy, no. 34081/96, 2000-04-27, § 24).   61. Grįţtant prie šios bylos faktų, Teismas mano, kad sukčiavimo byla gali būti vertinama kaip   sudėtinga dėl, inter alia, finansinio pareiškėjui ir kitiems kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų   pobūdţio. Tačiau Teismas paţymi, kad nacionalinės valdţios institucijos šios bylos tyrimo neatliko   nei stropiai, nei kruopščiai: iki 1998 m. birţelio 12 dienos teisminis nagrinėjimas buvo atidėtas ar   nutrauktas tris kartus, nes kompetentingos valdţios institucijos neatliko tinkamo įmonės audito ir   nenustatė bei neapklausė nukentėjusiųjų nuo inkriminuojamų veikų (ţr. §§ 20, 27, 28 ir 30 tekste).   Be to, Vyriausybė nepaaiškino, kokių procesinių veiksmų buvo imtasi nuo 1998 m. liepos 12   dienos, kurie galėtų pateisinti tai, kad teisminis nagrinėjimas tęsėsi dar dvejus metus.   Atsiţvelgiant į šias aplinkybes, net jei pareiškėją galima laikyti atsakingu uţ tam tikrą delsimą,   tai negali pateisinti laiko, sugaišto dėl pasikartojančio nesugebėjimo atlikti tinkamą auditą ir   nustatyti bei apklausti nukentėjusiuosius; tai nepateisina ir visos šio vis dar besitęsiančio proceso   pirmosios instancijos teisme trukmės (ţr., mutatis mutandis, ibid., §§ 25-27). Esant šioms   aplinkybėms, Teismas nustato, kad procesas iki šios dienos truko per ilgai ir neatitinka “įmanomai   trumpiausio laiko” reikalavimo.   62. Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.   V.   KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   Konvencijos 41 straipsnis numato:   63.   “Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios   Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali   priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.”   A.   Turtinė žala   64. Pareiškėjas siekė gauti 20 350 litų (LTL) kompensaciją uţ dėl kalinimo ir dėl proceso prieš jį   trukmės prarastus uţdarbį ir galimybes. Taip pat jis reikalavo kalėjime būnant išleistų 16 00 LTL   papildomam maistui ir 2000 LTL, sumokėtų uţ papildomus medikamentus ir vitaminus.   65. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.   66. Teismas laikosi nuomonės, kad nėra prieţastinio ryšio tarp nustatytų paţeidimų ir   nurodomos turtinės ţalos (ţr., mutatis mutandis, minėtas Jėčiaus bylą, § 106, ir Starace bylą, § 31).   Todėl jis nemato prieţasčių priteisti kokią nors sumą pareiškėjui pagal šį punktą.   B.   Neturtinė žala   67. Be to, pareiškėjas prašė Teismo priteisti jam atlyginimą uţ kalėjime ir dėl per ilgos   baudţiamojo proceso prieš jį trukmės patirtas moralines ir fizines kančias. Nustatyti šio atlyginimo   dydį pareiškėjas paliko Teismui.   68. Vyriausybė pareiškėjo reikalavimą laikė nepagrįstu.   69. Teismas pripaţįsta, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė neturtinę ţalą, kurią nepakankamai   atlygina paţeidimo pripaţinimas (ţr., mutatis mutandis, minėtą Jėčiaus bylą, § 109; Dewicka v.   Poland, no. 38670/97, 2000-04-04, § 32). Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas pagal šį   punktą priteisia pareiškėjui 40 000 LTL.   C.   Kaštai ir išlaidos   70. Be to, pareiškėjas reikalavo 72 600 LTL bylinėjimosi išlaidoms vidaus procese ir   Konvencijos organuose padengti bei 4 000 LTL jo kelionės išlaidoms vidaus proceso metu padengti.   71. Vyriausybė laikė, kad minėti reikalavimai yra per dideli.   72. Teismas primena, kad kaštai įtraukiami į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą sumą tik   jeigu yra nustatyta, kad jie buvo būtini, realiai patirti ir protingo dydţio (ţr. minėtą Jėčiaus bylą, §   112).   73. Teismas mano, kad pareiškėjo kelionės išlaidos vidaus proceso metu nebuvo patirtos ryšium   su jo reikalavimais pagal Konvenciją. Todėl Teismas atsisako priteisti kokią nors sumą šioms   išlaidoms padengti.   74. Dėl nurodomo uţmokesčio advokatui Teismas paţymi, kad didelė šio uţmokesčio dalis buvo   susijusi su pareiškėjo gynyba vidaus valdţios institucijose nuo jam pareikštų kaltinimų ir su jo   skundu dėl suėmimo trukmės, kurį Teismas paskelbė nepriimtinu. Šis uţmokestis nebuvo būtinos   išlaidos, patirtos siekiant atitaisyti Konvencijos paţeidimus, kuriuos Teismas pripaţino pagal   Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalis bei 6 straipsnio 1 dalį (ţr., mutatis mutandis, ibid., § 114).   Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 20 000 litų bylinėjimosi kaštams   padengti, taip pat bet kokį pridėtinės vertės mokestį, kuris gali būti taikomas.   D.   Palūkanos įpareigojimų nevykdymo atveju   75. Pagal Teismo turimą informaciją, įstatymų nustatyta metinė palūkanų norma, taikoma   Lietuvoje šio sprendimo priėmimo dieną, yra 9,5 %.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Nustato, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki   m. gruodţio 5 dienos atţvilgiu buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;   2. Nustato, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. gruodţio 5 dienos   atţvilgiu nebuvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;   3. Nustato, kad tariamai skubiai nepristačius pareiškėjo teisėjui ar kitam pareigūnui nebuvo   paţeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis;   4. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis;   5. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   6. Nustato,   (a) kad Valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius nuo tos dienos, kai   sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, tokias sumas:   (i) 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) LTL neturtinei ţalai atlyginti;   (ii) 20 000 (dvidešimt tūkstančių) LTL bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet   kokį pridėtinės vertės mokestį, kuris gali būti taikomas;   (b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti   mokamos paprastosios 9,5 % metinės palūkanos;   7. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2000 m. spalio 10 dieną, remiantis Teismo reglamento 77   straipsnio 2 ir 3 dalimis.   S. DOLLÉ   J.–P. COSTA   Kanclerė   Pirmininkas