36919/02

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA ARMONIENĖ prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 36919/02)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. lapkriĉio 25 d.   GALUTINIS   m. vasario 25 d.   Šiame sprendime gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   Byloje Armonienė prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės Françoise Tulkens,   teisėjų Ireneu Cabral Barreto,   Vladimiro Zagrebelsky,   Danutės Joĉienės,   Dragoljub Popović,   Nona Tsotsoria,   Işil Karakaş   ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. lapkriĉio 4 d.   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos pilietė Judita Armonienė (toliau –   pareiškėja) savo mirusio vyro (toliau – vyras) Laimuĉio Armono vardu, 2002 m. spalio 2 d. Teismui   pateikusi pareiškimą (Nr. 36919/02) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos   konvencijos (toliau – Konvencijos) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjai, kuriai buvo suteikta teisinė pagalba, atstovavo Vilniuje praktikuojanti advokatė   L. Meškauskaitė. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E.   Baltutytė.   3. Pareiškėja teigė, kad valstybė neįvykdė savo pareigos uţtikrinti jos šeimos privataus   gyvenimo gerbimą, nes jos vyrui buvo priteista labai maţa suma neturtinei ţalai atlyginti, nepaisant   to, kad pagrindinis laikraštis stipriai paţeidė privatų šeimos gyvenimą. Be to, pareiškėja skundėsi,   kad buvo paţeista jos vyro teisė į veiksmingą vidaus teisinės gynybos priemonę, nes nacionalinė   teisė nustatė ţemą neturtinės ţalos, kurią sukelia visuomenės informavimo priemonės, neteisėtai   skleisdamos informaciją apie asmens privatų gyvenimą, kompensacijos ribą.   4. 2005 m. rugsėjo 7 d. Teismas nusprendė apie pareiškėjos skundą pagal Konvencijos 8   straipsnį informuoti Vyriausybę. Tą paĉią dieną, vadovaudamasis Konvencijos 29 straipsnio 3   dalimi, Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir dėl jo esmės.   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   5. Pareiškėjos šeima gyveno Ąţuolpamūšio kaime Pasvalio rajone. Jos vyras mirė 2002 m.   balandţio 15 d.   6. Dar iki jo mirties, 2001 m. sausio 31 d. didţiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos Rytas“   išspausdino vedamąjį straipsnį, pavadintą „Pasvalio kaimus paralyţavo mirties baimė: nuošalios   Lietuvos vietovės gyventojai atsidūrė AIDS grėsmės gniauţtuose“. Straipsnyje buvo šie pareiškėjos   šeimai svarbūs teiginiai:   „Laisvu elgesiu garsėjanti trisdešimtmetė Gitana Biriuk jau serga šia mirtina liga ...   Netoli Pajiešmenių esanĉiame kaime gyvena ŢIV nešiotoja. Tai – neištekėjusi dviejų   maţameĉių vaikų motina G. Biriuk...   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   G. Biriuk dviejų vaikų tėvas yra Paiešmenių [kaimo] gyventojas L. Armonas...   Pasvalio ligoninės medikai patvirtino, kad G. Biriuk yra ŢIV nešiotoja. Moteris į Panevėţio   ligoninę buvo paguldyta gydyti tuberkuliozės. Atlikus kraujo tyrimus paaiškėjo, kad ji yra   ŢIV nešiotoja ...   Moteriai [G. Biriuk] jau nustatytas AIDS – tai paskutinė infekcijos stadija. Ji gali trukti nuo   metų iki dešimties, taĉiau galiausiai baigiasi mirtimi ...   Laimis Armonas yra ŢIV infekuotas...   Praėjusią savaitę… į Pasvalio ligoninės vidaus ligų skyrių buvo paguldytas smarkiai   karšĉiuojantis G. Biriuk dviejų vaikų tėvas, Pajiešmenių gyventojas...   L. Armonas yra dar viena AIDS auka...   Pagal paciento [nuoroda į L. Armoną] išvaizdą ir ligos kliniką gydytojai įtarė, kad jis gali   būti ŢIV nešiotojas. Ką tik gautas atsakymas iš AIDS centro įtarimus patvirtino.”   7. Vyras kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, laikrašĉiui pareikšdamas 50 000   litų (apie 14 460 eurų) ieškinį neturtinei ţalai atlyginti uţ jo teisės į privatumą paţeidimą.   8. 2001 m. liepos 19 d. teismas priėmė jam palankų sprendimą. Teismas nustatė, kad   atsakovas neįrodė paskelbtų teiginių apie vyro santykius su G. Biriuk tikrumo, ar kad   informacija apie vyro sveikatą, nurodant jo pilną vardą ir gyvenamąją vietą, buvo paskelbta   su jo sutikimu, ar kad atitiko teisėtą visuomenės interesą, siekiant atkreipti visuomenės   dėmesį į augantį ŢIV atvejų skaiĉių Lietuvoje. Įvertinęs visus reikšmingus įrodymus, teismas   nusprendė, kad nebuvo jokių įrodymų, kad vyras buvo G. Biriuk vaikų tėvas. Straipsnis   paţemino vyrą, o informacijos apie jo privatų gyvenimą paskelbimas sukėlė neturtinės ţalos,   turėjo įtakos jo sveikatai ir neigiamai paveikė jo šeimos gyvenimą ir reputaciją. Jis taip pat   apribojo vyro šeimos bendravimo galimybes. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2001 m.   laikrašĉio bendrovės – UAB “Lietuvos rytas” – įstatinis kapitalas buvo 33 754 700 litų (apie   776 037 eurus). Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad paviešinant informaciją nebuvo   tyĉios, ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai vyrui   buvo priteista maksimali suma, numatyta įstatyme tokiomis aplinkybėmis, t.y. 10 000 litų   (apie 2 896 eurus) neturtinei ţalai atlyginti.   9. Vyras pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. 2001 m. spalio 8 d.   teismas, pritaręs ţemesnės instancijos teismo argumentams, atmetė skundą.   10. Kaip jau minėta anksĉiau, vyras mirė 2002 m. balandţio 15 d.   11. 2002 m. balandţio 24 d. Aukšĉiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės   instancijos teismo nutartį. Jis teigė, kad suma, didesnė uţ minėtu įstatymu nustatytą 10 000   litų, gali būti skiriama, tik jeigu yra nustatyta, kad informacija buvo paskelbta tyĉia. Teismas   pastebėjo, kad atspausdinęs straipsnį laikraštis padarė du paţeidimus: pirma, paskelbė   informaciją, kuri neatitiko tikrovės ir paţemino vyro garbę ir reputaciją, bei, antra, jis   paskelbė duomenis apie vyro privatų gyvenimą be jo sutikimo. Vis dėlto Aukšĉiausias   Teismas nusprendė, kad ţemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad vyras   neįrodė, jog atsakovas paskelbė informaciją apie jį tyĉia, todėl nebuvo pagrindo penkiagubai   padidinti neturtinės ţalos kompensacijos sumą, kaip numatyta Visuomenės informavimo   įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, kiek yra susiję su šia byla, numato:   „Ţmogaus privatus gyvenimas nelieĉiamas…   Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo   asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“   13. Konstitucijos 30 straipsnis numato, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės   ţalos atlyginimas turi būti numatytas įstatyme.   14. Civilinio kodekso 71 straipsnis, galiojęs bylai reikšmingu metu, dėl neturtinės ţalos   atlyginimo numatė:   „Masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, paskelbę tikrovės   neatitinkanĉias ţinias, ţeminanĉias asmens garbę ir orumą, taip pat be asmens sutikimo   informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę ţalą, kurios dydį kiekvienu   atveju nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstanĉių litų nustato teismas.   Teismas, nustatydamas moralinės ţalos, išreikštos pinigais, dydį, atsiţvelgia į ţalą   padariusio asmens turtinę padėtį, teisės paţeidimo sunkumo laipsnį, teisės paţeidimo   pasekmes ir kitas turinĉias reikšmės aplinkybes.“   15. Civilinio kodekso 6.250 straipsnis dėl neturtinės ţalos, galiojantis nuo 2001 m. liepos   d. numato:   „1. Neturtinė ţala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,   dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, paţeminimas, reputacijos pablogėjimas,   bendravimo galimybių sumaţėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.   2. Neturtinė ţala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė ţala atlyginama   visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės   atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės   ţalos dydį, atsiţvelgia į jos pasekmes, šią ţalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę   padėtį, padarytos turtinės ţalos dydį bei kitas turinĉias reikšmės   bylai   aplinkybes, taip pat į sąţiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“   16. Visuomenės informavimo įstatymo atitinkamos nuostatos bylai reikšmingu metu   numatė:   straipsnis. Privataus gyvenimo apsauga   „1. Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma uţtikrinti ţmogaus teisę į tai,   kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas.   2. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje   nurodytus atvejus, tik to ţmogaus sutikimu ir jeigu informacijos paskelbimas nedaro   jam ţalos.   3. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be ţmogaus sutikimo tais   atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro ţalos asmeniui arba kai informacija   padeda atskleisti įstatymų paţeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai informacija yra   pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. ...“   straipsnis. Moralinės ir materialinės žalos atlyginimas   „1. Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas, paskelbęs be fizinio asmens   sutikimo informaciją apie jo privatų gyvenimą (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 3   dalyje bei 55 straipsnyje numatytus atvejus), taip pat paskelbęs tikrovės neatitinkanĉią,   ţeminanĉią asmens garbę ir orumą informaciją, atlygina asmeniui padarytą moralinę   ţalą įstatymų nustatyta tvarka. Moralinės ţalos atlyginimo dydis negali viršyti 10   tūkstanĉių litų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad tikrovės neatitinkanti, asmens   garbę ir orumą ţeminanti informacija buvo paskelbta tyĉia. Tokiais atvejais teismo   sprendimu ši suma gali būti padidinta, bet ne daugiau kaip 5 kartus. Kiekvienu atveju   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   priteisiama suma negali būti didesnė kaip 5 procentai viešosios informacijos rengėjo ir   (ar) platintojo metinių pajamų. ...   4. Teismas, nustatydamas moralinės ţalos, išreikštos pinigais, dydį, atsiţvelgia į ţalą   padariusio asmens turtinę padėtį, teisės paţeidimo sunkumą, teisės paţeidimo   pasekmes ir kitas turinĉias reikšmės aplinkybes. ...“   17. Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis, apribojantis informacijos apie asmens   sveikatą atskleidimą, bylai reikšmingu metu numatė:   “1. Asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint uţtikrinti asmens   privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties nelieĉiamumą.   2. Draudţiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens   sveikatą be raštiško jo sutikimo...   3. Asmens ar visuomenės sveikatos prieţiūros specialistams draudţiama ... paţeisti   asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, ... kurią jie suţinojo   eidami profesines pareigas, konfidencialumą.”   18. 1998 m. geguţės 15 d. Lietuvos Aukšĉiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 1 „Dėl   Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės   informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo   civilines bylas” tiek, kiek reikšminga, nurodyta:   „18. ...Privataus asmens teisės yra ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens   privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės   intereso. Teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti   informaciją apie … ţmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų   asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Asmens teisės yra ginamos   nepriklausomai nuo to, ar paskelbta informacija apie asmens privatų gyvenimą ţemina   jo garbę ir orumą, ar neţemina.“   19. Be to, nutarime nustatyta, kad viešos informacijos rengėjai ar platintojai, kurie skelbia   informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo ar jos sutikimo, privalo atlyginti sukeltą   neturtinę ţalą. Nustatydami tokios ţalos piniginę kompensaciją, teismai turėtų atsiţvelgti į   atsakovo kaltę, jo elgesį po informacijos paskleidimo, neigiamą įtaką ieškovo profesiniam ar   socialiniam gyvenimui ir formą bei būdą, kuriuo informaciją buvo išplatinta, taip pat į jos   turinį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Piniginė kompensacija negali viršyti ribų, numatytų   Civilinio kodekso 71 straipsnyje ir Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje.   III. BYLAI REIKŠMINGI TARPTAUTINIAI DOKUMENTAI   20. 1970 m. sausio 23 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr.   428, kurios dalimi esanĉios Deklaracijos dėl Visuomenės informavimo priemonių ir ţmogaus   teisių atitinkamos dalys numato:   C. Asmenų apsaugos nuo kišimosi į privatų gyvenimą priemonės   „1. Yra sfera, kurioje naudojimasis informacijos laisvės teise ir saviraiškos laisve gali   prieštarauti teisei į privatų gyvenimą, kurią gina Ţmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis.   Naudojimasis pirmąja teise negali lemti antrosios sunaikinimo.   2. Teisė į privatų gyvenimą iš esmės neatsiejama nuo teisės gyventi savo gyvenimą patiriant kuo   maţesnį kišimąsi. Tai yra susiję su privaĉiu, šeimos ir namų gyvenimu, fiziniu ir moraliniu   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   vientisumu, garbe ir reputacija, vengimu būti klaidinanĉiai apibūdintam, nereikšmingų ir   trikdanĉių faktų neatskleidimu ... apsauga nuo asmens konfidencialiai suteiktos ar gautos   informacijos atskleidimo...   7. Teisė į privatų gyvenimą, suteikta Ţmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu, turėtų apsaugoti   asmenį ne tik nuo valstybės institucijų, bet ir nuo privaĉių asmenų ar įstaigų, įskaitant   ţiniasklaidą, kišimosi. Nacionalinės teisės aktuose turi būti nuostatos, garantuojanĉios šią   apsaugą.“   21. 1989 m. spalio 24 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (89)   dėl „Etinių su ŢIV infekcija susijusių klausimų sveikatos apsaugos ir socialinėje   aplinkoje“ tiek, kiek yra reikšminga šiai bylai, numato:   B. Konfidencialumas   „Viešosioms sveikatos apsaugos institucijoms rekomenduojama:   dėl informavimo apie susirgimus:   uţtikrinti, kad apie AIDS atvejus ... būtų informuojama tik epidemiologijos tikslais ir grieţtai   laikantis atitinkamų konfidencialumo taisyklių, o ypaĉ, kad duomenys būtų perduodami   neatpaţintini, išvengiant bet kokio galimo diskriminacinio slaptos informacijos, susijusios su   sveikata, panaudojimo, vengiant atgrasyti asmenis nuo savanoriško tikrinimosi,   dėl paciento ir sveikatos apsaugos darbuotojo santykio:   ryţtingai uţtikrinti, kad konfidencialumas būtų gerbiamas, jei reikalinga, įgyvendinant   specialias strategijas ir skatinant edukacines programas, išaiškinanĉias su ŢIV infekcija   susijusias konfidencialumo problemas asmenims, kurie dirba sveikatos apsaugos srityje.“   TEISĖ   IV. TARIAMAS KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMAS   22. Pareiškėja skundėsi, kad valstybė neuţtikrino jos šeimos teisės į jų privataus   gyvenimo gerbimą, kadangi jos mirusiam vyrui buvo priteista labai maţa suma patirtai   neturtinei ţalai atlyginti, nepaisant to, kad vidaus teismai nustatė, jog laikraštis „Lietuvos   rytas“ stipriai paţeidė jo privatumą. Ji taip pat teigė, kad nacionaliniai teisės aktai, vertinant   pagal Konvencijos 8 straipsnį, neuţtikrino veiksmingos teisinės gynybos priemonės, nes   ribojo maksimalų neturtinės ţalos dydį uţ vadinamą “netyĉinį” ţiniasklaidos įvykdytą   privatumo paţeidimą. Pareiškėja rėmėsi Konvencijos 1, 8 ir 13 straipsniais.   23. Pirmiausia Teismas pastebi, kad pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas pagal   Konvencijos 1 straipsnį, kuris yra bendroji nuostata ir negali būti paţeidţiamas savarankiškai   (ţr. Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją [DK], Nr. 34044/96, 35532/97 ir 44801/98, §   112, ECHR 2001-II). Be to, Teismo nuomone, skundas pagal Konvencijos 13 straipsnį dėl   veiksmingos teisinės gynybos priemonės nebuvimo yra papildantis skundą pagal   Konvencijos 8 straipsnį dėl to, kad valstybė neuţtikrino pareiškėjos šeimos privataus   gyvenimo gerbimo. Todėl Teismas mano, kad yra tinkama nagrinėti pareiškėjos skundus tik   pagal Konvencijos 8 straipsnį, kuris tiek, kiek reikšminga, numato:   „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas...   2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų   nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ... kitų asmenų teisėms ir   laisvėms apsaugoti.“   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   A. Priimtinumas   24. Vyriausybė įrodinėjo, kad pareiškimą šioje byloje pateikė ne tariama Konvencijos   paţeidimo auka, t.y. pareiškėjos vyras, miręs 2002 m. balandţio 15 d., dar prieš 2002 m.   balandţio 24 d. Aukšĉiausiajam Teismui priimant galutinį sprendimą. Vyriausybė teigė, kad   našlė neturi reikiamo statuso pagal Konvencijos 34 straipsnį, todėl pareiškimas turi būti   paskelbtas nepriimtinu kaip nesuderinamas ratione personae pagal Konvencijos 35 straipsnio   ir 4 dalis.   25. Vyriausybė taip pat ginĉijo, kad vyras nebūtų galėjęs teigti buvęs Konvencijos 8   straipsnio paţeidimo auka, nes vidaus teismai aiškiai konstatavo jo teisių paţeidimą ir   priteisė pakankamą kompensaciją. Kita vertus, Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad   pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.   26. Pareiškėja teigė, kad valstybės negebėjimas apginti jos šeimos privatų gyvenimą ją   tiesiogiai paveikė tokiu pat ar panašiu mastu kaip ir jos mirusį vyrą. Pagrįsdama savo teiginį,   ji rėmėsi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo argumentavimu, kurį patvirtino Aukšĉiausiasis   Teismas, kad ginĉijamas laikrašĉio straipsnis turėjo neigiamos įtakos jos šeimos gyvenimui ir   sutuoktinio reputacijai, taip pat apribojo šeimos bendravimo galimybes (8 punktas anksĉiau).   Dėl jų teisių paţeidimo visa šeima patyrė sunkią moralinę ir psichologinę traumą ir, be   daugelio kitų neigiamų padarinių, turėjo išsikelti iš savo kaimo.   27. Atsikirsdama į Vyriausybės argumentą, kad kompensacija, priteista vidaus teismų,   buvo pakankama ir kad valstybė įvykdė savo pozityviąją pareigą pagal Konvencijos 8   straipsnį, pareiškėja teigė, jog įstatymu nustatyta neturtinės ţalos kompensacijos dydţio riba   kaip tik ir buvo valstybės pozityviosios pareigos paţeidimo prieţastis, todėl nėra jokių   pagrindų pripaţinti pareiškimą nepriimtinu.   28. Teismas paţymi, kad šioje byloje Laimutis Armonas mirė 2002 m. balandţio 15 d., o   m. spalio 2 d. jo našlė pateikė Teismui pareiškimą.   29. Teismas primena, kad tam tikromis aplinkybėmis jis išbraukia bylas iš bylų sąrašo,   kai laikosi pozicijos, kad skundo pobūdis trukdo jį perleisti artimajam, nes skundas taip   glaudţiai susijęs su mirusiuoju asmeniu, kad įpėdiniai negali teigti turį pakankamą interesą,   pateisinantį pareiškimo nagrinėjimo tęsimą (ţr. X prieš Prancūziją, 1992 m. kovo 31 d.   sprendimas, serija A Nr. 234-C, p. 11, § 26). Vis dėlto šioje byloje Teismas mano, kad artimi   Laimuĉio Armono giminaiĉiai, ypaĉ jo ţmona ir jų nepilnametis vaikas, patys yra   suinteresuoti uţtikrinti, kad vyro teisė į privatų gyvenimą būtų gerbiama, net jam mirus iki   galutinio vidaus teismų sprendimo, kadangi bet koks tvirtinimas, paţeidţiantis šią teisę,   paveikė ne tik mirusiojo, bet ir jo šeimos reputaciją (ţr. mutatis mutandis, Nölkenbockhoff   prieš Vokietiją, 1984 m. gruodţio 12 d. nutarimas, D.R. 40, p. 187, § 4). Teismas ypatingai   atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išvadą, kad aptariamas straipsnis   apribojo šeimos bendravimo galimybes (8 punktas anksĉiau). Be to, dėl laikrašĉio straipsnio   sukelto neigiamo poveikio jų santykiams su kaimynais šeima turėjo palikti savo kaimą (26   punktas). Galiausiai Teismas laikosi nuomonės, kad ryšys tarp publikacijos ir mirusiojo nėra   išskirtinis ir negalima teigti, kad straipsnis neturėjo jokios įtakos pareiškėjos asmeniui (ţr.,   mutatis mutandis, Funke prieš Prancūziją, 1993 m. vasario 25 d. sprendimas, serija A Nr.   256-A, p. 25). Tokiomis aplinkybėmis Teismas daro išvadą, kad pareiškėja turi teisę pradėti   šį procesą vietoj savo vyro.   30. Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad vyras nebūtų galėjęs teigti   buvęs Konvencijos 8 straipsnio paţeidimo auka, nes vidaus teismai aiškiai nustatė jo teisės į   privataus gyvenimo gerbimą paţeidimą ir priteisė pakankamą kompensaciją. Vis dėlto   Teismas pabrėţia, kad pareiškėjui palankaus sprendimo ar priemonės iš esmės nepakanka,   kad jis ar ji prarastų „aukos“ statusą, nebent nacionalinės institucijos aiškiai arba iš esmės   pripaţintų ir priteistų ţalos atlyginimą dėl Konvencijos paţeidimo (ţr. Amuur prieš   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   Prancūziją, 1996 m. birţelio 25 d. sprendimas, Reports of Judgments and Decisions 1996-III,   § 36). Teismas pripaţįsta, kad vidaus teismai nustatė vyro teisės į privatų ir šeimos gyvenimą   paţeidimą, taĉiau daro išvadą, kad aukos statuso klausimas dėl šiuo paţeidimu padarytos   ţalos atlyginimo yra neatskiriamai susijęs su skundo esme. Todėl Teismas mano, kad abu   klausimai turi būti sujungti ir nagrinėjami kartu. Teismas taip pat paţymi, kad pareiškėjos   skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Be to, skundas nėra   nepriimtinas kuriuo nors kitu pagrindu, todėl jis turi būti paskelbtas priimtinu.   B. Esmė   1. Pareiškėjos argumentai   31. Pareiškėja pagal Konvencijos 8 straipsnį skundėsi, kad valstybė atsakovė neįvykdė   savo pozityviosios pareigos uţtikrinti jos šeimos privataus gyvenimo gerbimą. Visuomenės   informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalis neatitiko Konvencijos 8 straipsnio reikalavimų,   nes neturtinės ţalos dydį uţ netyĉinį privataus gyvenimo paţeidimą apribojo 10 000 litų.   Atsiţvelgiant į finansinį laikrašĉio pajėgumą, tokios ţemos ribos buvimas prisidėjo prie jos   vyro teisių paţeidimo, kadangi laikraštis ţinojo, kad jokiomis aplinkybėmis nebus priverstas   mokėti didelių kompensacijos sumų uţ tokio pobūdţio paţeidimus. Pareiškėja padarė išvadą,   kad toks įstatyminis apribojimas negali būti laikomas būtina ir proporcinga priemone,   siekiant teisėtų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje išvardintų tikslų.   2. Vyriausybės argumentai   32. Vyriausybė pastebėjo, kad 8 straipsnis nebūtinai reikalauja valstybės numatyti   neribotą neturtinės ţalos kompensaciją tam, kad ji įvykdytų savo pozityviąją pareigą   uţtikrinti asmens privataus gyvenimo gerbimą. Spręsdamos dėl priemonių, reikalingų   geresniam šios pareigos įgyvendinimui, valstybės turi didelę vertinimo laisvę, jei tokios   kompensacijos ribos pagrįstai atitinka socialinę ginamų vertybių svarbą ir tam tikrus   finansinius standartus, paremtus valstybės ekonomine situacija. Vyriausybės nuomone,   siekiant teisingos pusiausvyros tarp bendrojo šalies ir asmens intereso, tam tikru valstybės   gyvavimo laikotarpiu maksimalaus neturtinės ţalos kompensacijos dydţio numatymas turi   būti priimtinas.   33.Vyriausybė taip pat pastebėjo, kad naujasis Civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo 2001   m. liepos 1 d., panaikino ginĉijamą neturtinės ţalos dydţio apribojimą. Nepaisant to,   nacionalinė jurisprudencija rodo, kad dabartinės kompensacijos retai viršija ankstesnę   maksimalią 10 000 litų ribą.   34. Pasak Vyriausybės, šioje byloje teismai pripaţino, kad nebuvo visuomenės intereso   paskelbti informaciją apie vyro privatų gyvenimą, taip patvirtindami laikrašĉio veiksmų   neteisėtumą. Atsiţvelgę į visus išnagrinėtus panašiose bylose taikomus kriterijus bei į visas   reikšmingas aplinkybes, teismai, o ypaĉ Aukšĉiausiasis Teismas, priteisė vyrui teisingą   kompensacijos sumą.   3. Teismo vertinimas   (a) Taikytini principai   35. Teismas anksĉiau yra nurodęs, kad „privataus gyvenimo“ sąvoka pagal Konvencijos   straipsnį yra plati, ir ji apima inter alia teisę pradėti ir vystyti santykius su kitais ţmonėmis   (ţr. Niemietz prieš Vokietiją, 1992 m. gruodţio 16 d. sprendimas, serija A Nr. 251-B, p. 33, §   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   29). Ji apima tokius elementus kaip seksualinis gyvenimas (ţr., pavyzdţiui, Dudgeon prieš   Jungtinę Karalystę, 1981 m. spalio 22 d. sprendimas, serija A Nr. 45, p.18-19, § 41) ir, be   abejo, asmeninė informacija, susijusi su pacientu (ţr. I. prieš Suomiją, Nr. 20511/03, § 35,   m. liepos 17 d.).   36. Teismas primena, kad nors 8 straipsnio tikslas iš esmės yra ginti asmenį nuo   savavališko valstybės institucijų kišimosi, iš valstybės reikalaujama ne tik susilaikyti nuo   tokio kišimosi. Greta šio pirmiausia negatyvaus įsipareigojimo gali būti nustatomos ir   pozityviosios pareigos, neatskiriamos nuo veiksmingo privataus ar šeimos gyvenimo   gerbimo. Šios pareigos gali apimti priemonių, skirtų uţtikrinti teisę net ir tokioje srityje kaip   santykiai tarp asmenų, priėmimą (ţr. Evans prieš Jungtinę Karalystę [DK], Nr. 6339/05, §   75, ECHR 2007-...).   37. Teismas anksĉiau yra nusprendęs, kad nepaisant to, ar byla yra nagrinėjama   pozityviosios valstybės pareigos imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių, uţtikrinant pareiškėjo   teisę pagal 8 straipsnio 1 dalį, kontekste, ar valstybės institucijų kišimosi, pateisinamo pagal   dalį, kontekste, taikytini principai iš esmės yra panašūs. Abiem atvejais reikia atsiţvelgti į   teisingą pusiausvyrą, kuri turi būti išlaikoma tarp konkuruojanĉių asmens ir visos visuomenės   interesų (ţr. Von Hannover prieš Vokietiją, Nr. 59320/00, § 57, ECHR 2004-VI). Be to,   išlaikant šią pusiausvyrą, 8 straipsnio 2 dalyje paminėti tikslai gali turėti tam tikros reikšmės   (ţr. Rees prieš Jungtinę Karalystę, 1986 m. spalio 17 d. sprendimas, serija A Nr. 106, § 37).   38. Teismas pakartoja, kad kiek tai yra susiję su pozityviosiomis pareigomis, sąvoka   „gerbimas“ nėra aiškiai apibrėţta. Atsiţvelgiant į tai, kad Susitarianĉiose Valstybėse   laikomasi įvairios praktikos ir susiklosto įvairios situacijos, kiekvienoje byloje reikalavimai   sąvokai gali ţymiai skirtis. Atitinkamai, tai yra sritis, kurioje Susitarianĉios Šalys turi plaĉią   vertinimo laisvę, spręsdamos dėl priemonių, kurių reikia imtis, siekiant uţtikrinti   Konvencijos laikymąsi, atsiţvelgiant į visuomenės bei asmenų poreikius ir išgales (ţr.   Johnston ir kiti prieš Airiją, 1986 m. gruodţio 18 d. sprendimas, serija A Nr. 112, § 55). Vis   dėlto Teismas primena, kad 8 straipsnį, kaip ir bet kurią kitą Konvencijos ar jos protokolų   nuostatą, reikia aiškinti taip, kad būtų garantuojamos ne teorinės ar iliuzinės, bet realios ir   veiksmingos teisės (žr. Shevanova prieš Latviją, Nr. 58822/00, § 69, 2006 m. birţelio 15 d.).   39. Turi būti išlaikoma pusiausvyra tarp privataus gyvenimo apsaugos ir, be kita ko,   Konvencijos 10 straipsnyje garantuojamos saviraiškos laisvės. Atsiţvelgiant į tai, Teismas   pabrėţia spaudos pareigą teikti informaciją ir idėjas visuomenei svarbiais klausimais (ţr. tarp   daugelio kitų šaltinių Observer ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę, 1991 m. lapkriĉio 26 d.   sprendimas, serija A Nr. 216, p. 29-30, § 59). Vis dėlto Teismas pastebi, kad reikia iš esmės   skirti faktų– netgi prieštaringų –, galinĉių prisidėti prie diskusijos demokratinėje visuomenėje   skelbimą nuo pigaus turinio teiginių apie asmens privatų gyvenimą kūrimo (ţr. mutatis   mutandis Von Hannover prieš Vokietiją, cituota aukšĉiau, § 63). Dėl asmens privataus   gyvenimo gerbimo, Teismas primena fundamentalią jo apsaugos svarbą, siekiant uţtikrinti   kiekvieno ţmogaus asmenybės vystymąsi. Ši apsauga taikoma platesniam individų ratui, nei   asmens šeima, ir apima socialinę dimensiją (ibid., § 69).   40. Jei konkreĉiau, Teismas yra anksĉiau nusprendęs, kad asmens duomenų apsauga, jau   nekalbant apie medicininius duomenis, yra ypatingai svarbi asmeniui naudojantis   Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.   Pagarba sveikatos duomenų konfidencialumui yra esminis Konvencijos Susitarianĉiųjų Šalių   teisinių sistemų principas. Pirmiau išdėstyti teiginiai yra ypaĉ reikšmingi, kai kalbama apie   konfidencialumo dėl asmens ŢIV padėties apsaugą (cf. Europos Tarybos medţiaga, pirmesni   20-21 punktai). Tokių duomenų atskleidimas gali dramatiškai paveikti asmens privatų ir   šeimos gyvenimą, taip pat socialinę ir darbo situaciją, sukelti tam asmeniui gėdos ir   atstūmimo pavojų (ţr. Z prieš Suomiją, 1997 m. vasario 25 d. sprendimas, Reports 1997-I, §§   95-96).   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   41. Vadovaudamasis šiais svarstymais, dabar Teismas nagrinės, ar valstybė įvykdė savo   pozityviąją pareigą uţtikrinti pareiškėjos teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.   (b) Bendrųjų principų taikymas šioje byloje   42. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad straipsnio apie pareiškėjos vyro sveikatą   publikacija, t.y. kad jis buvo ŢIV nešiotojas, taip pat ir teiginiai apie tai, kad jis buvo dviejų   kitos moters, taip pat sirgusios AIDS (ţr. 6 punktą anksĉiau), vaikų tėvas, buvo išimtinai   privataus pobūdţio, todėl pateko į 8 straipsnio apsaugos sritį (ţr., pavyzdţiui, Dudgeon prieš   Jungtinę Karalystę, cituotas aukšĉiau § 41). Teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad   šeima gyveno ne mieste, o kaime, todėl galimybė, kad paskelbus minėtus duomenis, apie   vyro ligą suţinos kaimynai ir artimiausi šeimos nariai, kas gali lemti viešą paţeminimą ir   atskyrimą nuo kaimo socialinio gyvenimo, buvo didesnė. Atsiţvelgdamas į tai, Teismas   nemato jokios prieţasties nukrypti nuo nacionalinių teismų išvados, kuria pripaţįstama, kad   šeimos teisė į privatų gyvenimą buvo apribota.   43. Toliau Teismas nagrinės, ar buvo viešasis interesas, pateisinantis tokio pobūdţio   informacijos apie pareiškėjos vyrą paskelbimą. Vis dėlto Teismas nemato jokio teisėto   intereso ir pritaria išvadai, padarytai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo, nusprendusio, kad   informacijos apie vyro sveikatos būklę, nurodant jo pilną vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą,   paviešinimas neatitiko jokio teisėto visuomenės intereso (ţr. 8 punktą anksĉiau). Teismo   nuomone, aptariamo straipsnio paskelbimas, kurio aiškus tikslas buvo patenkinti tam tikrų   skaitytojų gašlų smalsumą, negali būti laikomas prisidedanĉiu prie bet kokios visuomenei   svarbios diskusijos (ţr. tarp daugelio kitų šaltinių Prisma Presse prieš Prancūziją (nut.), Nr.   66910/01 ir 71612/01, 2003 m. liepos 1 d.). Taigi, pusiausvyrai esant asmens teisės į   privatumą pusėje, valstybė turėjo pareigą uţtikrinti, kad vyras galėtų veiksmingai šia teise   pasinaudoti prieš spaudą.   44. Be to, Teismas laiko ypatingai reikšmingu tą faktą, kad, pasak laikrašĉio, informacija   apie vyro ligą buvo patvirtinta AIDS centro darbuotojų. Negalima paneigti, kad tokios   informacijos paskelbimas didţiausiame nacionaliniame dienraštyje galėjo turėti neigiamos   įtakos kitų asmenų norui atlikti savanoriškus testus dėl ŢIV (cf. 21 punktą). Atsiţvelgiant į   tai, ypaĉ svarbu, kad vidaus teisė uţtikrintų atitinkamas apsaugos priemones, atgrasanĉias   nuo tokio asmens duomenų atskleidimo ir tolesnio skelbimo.   45. Teismas atsiţvelgia į tai, kad bylai reikšmingu metu nacionalinėje teisėje buvo   normos, sauganĉios informacijos apie asmens sveikatos būklę konfidencialumą. Jis atkreipia   dėmesį į tai, kad buvo teisminės praktikos gairės, kuriomis turėjo būti vadovaujamasi, jei   teisė į asmens privatų gyvenimą būtų paţeista (ţr. 12-19 punktus). Teismas taip pat pastebi,   kad iš tiesų vidaus teismai priteisė vyrui kompensaciją neturtinei ţalai atlyginti. Vis dėlto   pagrindinis klausimas yra, ar 10 000 litų priteisimas buvo proporcingas ţalai, kurią jis patyrė,   ir, ar valstybė, priimdama Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalį,   apribojanĉią tokios kompensacijos, kurią turėtų mokėti ţiniasklaidos priemonė, dydį, įvykdė   savo pozityviąją pareigą pagal Konvencijos 8 straipsnį.   46. Teismas pritaria Vyriausybei, kad valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę spręsti,   kokie reikalavimai keliami privataus gyvenimo „gerbimui“ konkreĉiomis aplinkybėmis (cf.   Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 1996 m. spalio 22 d., §§ 62-63, Reports 1996-IV;   X ir Y prieš Nyderlandus, 1985 m. kovo 26 d., § 24, serija A Nr. 91). Teismas taip pat   pripaţįsta, kad sprendţiant dėl to, kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant geriau įgyvendinti   anksĉiau paminėtą pareigą, turi būti atsiţvelgiama į tam tikrus finansinius standartus,   pagrįstus valstybės ekonomine padėtimi. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos   Tarybos valstybės narės kompensacijos uţ neturtinę ţalą klausimus gali reglamentuoti   skirtingai, taip pat į tai, kad finansinių ribų nustatymas pats savaime nėra nesuderinamas su   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   valstybės pozityviosiomis pareigomis pagal Konvencijos 8 straipsnį. Vis dėlto šios ribos   neturi būti tokios, kad asmuo prarastų savo privatumą, tokiu būdu teisei netenkant savo   veiksmingo turinio.   47. Teismas pripaţįsta, kad grieţtų sankcijų spaudos padaromiems paţeidimams   nustatymas galėtų atgrasyti nuo naudojimosi pagrindine ţurnalistų saviraiškos laisve,   garantuojama Konvencijos 10 straipsnyje (ţr. tarp daugelio kitų šaltinių Cumpănă ir Mazăre   prieš Rumuniją [DK], Nr. 33348/96, §§ 113-114, ECHR 2004-XI). Vis dėlto tokio ypatingo   piktnaudţiavimo spaudos laisve atveju kaip šioje byloje Teismas daro išvadą, kad nustatytos   grieţtos įstatyminės teismų diskrecijos ribos, atitaisant aukos patirtą ţalą ir pakankamai   uţkertant kelią tokio piktnaudţiavimo pasikartojimui, neuţtikrino pareiškėjai apsaugos,   kurios ji teisėtai galėjo tikėtis pagal Konvencijos 8 straipsnį. Šią poziciją patvirtina faktas,   kad ginĉijamos teismų priteisiamai kompensacijai nustatytos ribos, numatytos Visuomenės   informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje, netrukus po įvykių šioje byloje buvo   panaikintos naujuoju Civiliniu kodeksu (ţr. 32 punktą).   48. Atsiţvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas atmeta Vyriausybės prieštaravimą   dėl pareiškėjos aukos statuso ir daro išvadą, kad valstybė neuţtikrino pareiškėjos teisės į jos   šeimos privataus gyvenimo gerbimą.   Todėl buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis.   V. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   49. Konvencijos 41 straipsnis numato:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitarianĉiosios   Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali   priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Žala   50. Pareiškėja reikalavo 90 000 litų (apie 26 065 eurų) neturtinei ţalai atlyginti.   51. Vyriausybė teigė, kad jos reikalavimas nepagrįstas ir pernelyg didelis.   52. Teismas mano, kad pareiškėja patyrė neturtinės ţalos, kuri, konstatuojant   Konvencijos 8 straipsnio paţeidimą, nėra pakankamai atlyginta. Vadovaudamasis teisingumo   pagrindais, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas pagal šį punktą skiria   pareiškėjai 6 500 eurų sumą.   B. Kaštai ir išlaidos   53. Pareiškėja taip pat reikalavo 2 000 litų (apie 580 eurų) kaštams ir išlaidoms, patirtoms   bylinėjantis vidaus teismuose ir Teisme, atlyginti.   54. Vyriausybė ginĉijo šį reikalavimą kaip neįrodytą ir nepagrįstą.   55. Vis dėlto Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ši suma buvo padengta teisinės pagalbos,   kuri pareiškėjai buvo suteikta pagal Teismo teisinės pagalbos schemą (850 eurų). Taigi,   Teismas pagal šį punktą daugiau nieko nepriteisia.   C. Palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju   56. Teismas mano, kad palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju turi būti   skaiĉiuojamos pagal ribinę Europos Centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASĈIŲ TEISMAS   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   1. Prijungia prie bylos esmės Vyriausybės prieštaravimą dėl pareiškėjos aukos statuso ir   vienbalsiai jį atmeta;   2. Vienbalsiai skelbia pareiškimą priimtinu;   3. Nusprendžia 6 balsais prieš 1 balsą, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis;   4. Nusprendžia 4 balsais prieš 3 balsus   (a) kad valstybė atsakovė per tris mėnesius nuo tada, kai šis sprendimas taps galutiniu   pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti 6 500 (šešis tūkstanĉius   penkis šimtus) eurų neturtinei ţalai atlyginti ir bet kokius mokesĉius, kurie gali   būti taikomi šiai sumai, kuri turi būti konvertuojama į valstybės atsakovės valiutą   pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;   (b) kad uţ visą uţdelstą laiką, pasibaigus anksĉiau minėtam trijų mėnesių terminui,   iki sprendimo įvykdymo dienos nuo anksĉiau minėtos sumos turės būti mokamos   paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą,   pridedant 3 procentus;   5. Vienbalsiai atmeta kitus pareiškėjos reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. lapkriĉio 25 d., vadovaujantis Teismo   reglamento 77 straipsnio 2 ir 3 dalimis.   S. DOLLÉ   F. TULKENS   Kanclerė   Pirmininkė   Vadovaujantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74 taisyklės 2   dalimi, prie šio sprendimo pridedamos teisėjų Zagrebelsky, Popović ir Tsotsoria atskirosios   nuomonės.   S. D.   F. T.   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   ATSKIROJI TEISĖJO ZAGREBELSKY NUOMONĖ   (vertimas)   Aš nesutinku su Kolegijos dauguma, kad šioje byloje buvo paţeistas Konvencijos 8   straipsnis dėl toliau išdėstytų prieţasĉių.   1. Nėra abejonės, kad Konvencijos 8 straipsnis yra taikytinas bylai, nes aptariama   publikacija padarė ţymios ţalos pareiškėjos reputacijai. Teismo praktika šiuo klausimu   yra aiški. Teismas yra nusprendęs, kad 8 straipsnis apima asmens teisę į jo ar jos   reputacijos apsaugą kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalį (ţr. neseniai priimtą   Pfeifer prieš Austriją, 2007 m. lapkriĉio 15 d. sprendimą). 8 straipsnis gali reikalauti   priimti pozityviąsias priemones, skirtas uţtikrinti privataus gyvenimo gerbimą net ir   tarpusavio santykių tarp asmenų srityje (ţr. Von Hannover prieš Vokietiją, Nr. 59320/00,   § 57, ECHR 2004-VI ir Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 1996 m. spalio 22 d.   sprendimas, Reports of Judgments and Decisions 1996-IV, p. 1505, §§ 61 ir 62).   2. Situacijoje dėl straipsnio spaudoje pasireiškia saviraiškos laisvė. Ĉia taip pat   Teismas yra daug kartų suformulavęs principus, į kuriuos turi būti atsiţvelgiama ir   kuriuos galima apibendrinti kaip išdėstoma toliau. Spauda demokratinėje visuomenėje   atlieka reikšmingą vaidmenį. Nors ji privalo neperţengti tam tikrų ribų, ypaĉ dėl kitų   teisių ir reputacijos apsaugos, vis dėlto spaudos pareiga yra su jos įsipareigojimais ir   atsakomybe suderinamu būdu teikti informaciją ir idėjas visais visuomenei svarbiais   klausimais. 10 straipsnis gina ne tik reiškiamų idėjų ir informacijos turinį, bet ir formą,   kuria jos pateikiamos.   Teisė į reputacijos apsaugą net ir uţ privataus gyvenimo ribų kyla iš 8 straipsnio, bet   tokios apsaugos reikalavimai turi būti pasverti laisvos diskusijos visuomenei svarbiais   klausimais interesų atţvilgiu. Teismas privalo tikrinti, ar vidaus institucijos išlaikė   teisingą pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės apsaugos ir tų, apie kuriuos išsakomi   teiginiai, reputacijos apsaugos.   Yra skirtingi privataus gyvenimo gerbimo uţtikrinimo būdai, ir valstybės pareigų   pobūdis priklauso nuo susijusio privataus gyvenimo aspekto. Vadinasi, priemonių, skirtų   uţtikrinti pozityviųjų pareigų laikymąsi, pasirinkimas priklauso Susitarianĉių valstybių   diskrecijai.   Būdvardis „būtinos“ pagal 10 straipsnio 2 dalį reiškia „primygtinio socialinio   poreikio“ buvimą. Susitarianĉios Valstybės turi tam tikrą sprendimo laisvę, vertindamos,   ar yra toks poreikis, bet ta laisvė neatsiejama nuo europinės prieţiūros. Teismo   uţdavinys, vykdant savo prieţiūros funkciją, nėra uţimti kompetentingų vidaus teismų   vietą, bet pagal 10 straipsnį patikrinti sprendimus, kuriuos jie priėmė, turėdami   sprendimo laisvės galią. Teismas turi nustatyti, ar nacionalinių institucijų pateiktos   prieţastys, pateisinanĉios apribojimus, buvo „tinkamos ir pakankamos“ ir ar priemonė,   dėl kurios skundţiamasi, buvo „proporcinga teisėtiems tikslams, kurių buvo siekiama“.   Ţurnalistų teisė teikti informaciją apie visuomenei svarbius klausimus yra ginama su   sąlyga, kad jie veikia sąţiningai, remdamiesi tiksliais faktais tam, kad suteiktų „tikslią ir   patikimą“ informaciją pagal ţurnalistų etikos reikalavimus. 10 straipsnio 2 dalyje   pabrėţiama, kad naudojantis saviraiškos laisve, reikia prisiimti pareigas bei atsakomybę   ir šios pareigos bei atsakomybė gali turėti tam tikros reikšmės, kai rizikuojama pakenkti   asmens, nurodomo vardu, reputacijai ar pakenkti „kitų teisėms“.   Bausmių tiems, kurių komentarai yra įţeidţiantys, pobūdis ir grieţtumas taip pat yra   elementai, į kuriuos turi būti atsiţvelgiama, vertinant apribojimo proporcingumą. Nors   Susitarianĉios Šalys, vadovaujantis jų pozityviosiomis pareigomis pagal Konvencijos 8   straipsnį, turi galią ir, be abejo, pareigą reguliuoti saviraiškos laisvę tokiu būdu, kad   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   teisėje būtų uţtikrinta tinkama asmenų reputacijos apsauga, tai darydamos jos turi vengti   imtis priemonių, galinĉių įtikinti ţiniasklaidą neatlikti savo vaidmens.   Civilinis priemonių, kurių imamasi prieš ţurnalistus ar leidėjus, pobūdis nereiškia,   kad nereikia vertinti jų „proporcingumo“, su sąlyga, kad jos neatgraso spaudos nuo   dalyvavimo diskusijoje visuomenei svarbiais klausimais. Turint tai omenyje, „supratimas,   kokia būtų tinkama visuomenės reakcija į pasisakymą, kuriam netaikoma ar ginĉijama,   kad netaikoma, Konvencijos 10 straipsnio apsauga, gali labai skirtis skirtingose   Susitarianĉiose Šalyse. Kompetentingos nacionalinės institucijos gali geriau negu   Europos Teismas vertinti šį klausimą ir todėl šiuo atţvilgiu turėtų turėti plaĉią sprendimo   laisvę“ (ţr. Tolstoy Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. liepos 13 d.   sprendimas, § 48).   Perdėtai didelės sumos ţalai atlyginti ir tinkamų bei veiksmingų apsaugos priemonių   dėl neproporcingų priteisiamų sumų nebuvimas gali lemti, kad Teismas konstatuos 10   straipsnio paţeidimą (ţr. Tolstoy Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę, cituota aukšĉiau,   §§ 50 ir 51, bei Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, 2005 m. vasario 15 d.   sprendimas, § 96).   3. Vidaus teismai pripaţino, kad šioje byloje buvo piktnaudţiaujama saviraiškos   laisve ir buvo pakenkta pareiškėjos vyro reputacijai. Teismas neturėtų vietoj tų teismų   spręsti, ar pagal nacionalinę teisę paţeidimas padarytas tyĉia. Svarbi yra išvada, kad   vidaus teismai įvykdė pirmąją sąlygą dėl pareiškėjos vyro teisės į savo reputacijos   gynimą apsaugos. Šie teismai taip patvirtino jo teisę į ţalos, lygios 2 896 eurams,   atlyginimą ir tai buvo maksimali suma, kurią jie galėjo priteisti pagal tuo metu galiojusį   įstatymą, iš tiesų nustaĉiusį aukštutinę ribą su aiškiu tikslu uţkirsti kelią pernelyg   didelėms sumoms neturtinei ţalai atlyginti.   Mano nuomone, vien tik faktas, kad buvo maksimali riba, neturėtų kelti problemų.   Priešingai, aš sakyĉiau, kad jos tikslas buvo ginti saviraiškos laisvę nuo galimų   apribojimų, kylanĉių iš teismų sprendimų neturtinės ţalos klausimu, savo pobūdţiu   paliekanĉiu teisėjams daug laisvės. Ţinoma, maksimali riba turi būti pagrįsta, bet šiuo   atţvilgiu lemiama yra tai, koks yra maksimalus dydis, o labiausiai – maksimalios ribos   taikymo pasekmės.   4. Viena vertus, galimybės taikyti neproporcingas ţalos sumas yra skatinamas   poreikio išvengti saviraiškos laisvės apribojimų. Kita vertus, nurodymas sumokėti   nereikšmingą kompensacijos dydį gali reikšti, kad aukos teisė į jo ar jos privataus   gyvenimo gerbimą buvo neapginta (nors kartais gali pakakti tiesiog pripaţinti faktą, kad   asmens reputacija buvo nepagrįstai kritikuota). Išskyrus kraštutinius atvejus vienoje ar   kitoje spektro pusėje, man sunku sutikti su tuo, kad Teismas savo vertinimu pakeistų   vidaus teismų atliktąjį ir savo sprendimu iš esmės įsikištų taisydamas jų sprendimus.   5. Šioje byloje 2 896 eurų suma, priteista kaip neturtinės ţalos atlyginimas, neatrodo   tokia neproporcinga, kad leistų Teismui daryti išvadą, jog pareiškėjos teisė nacionaliniu   lygmeniu nebuvo apginta. Skirtingai nuo praktikos bylose pagal 10 straipsnį, byloje dėl 8   straipsnio oponento ekonominio pajėgumo vertinimas neatrodo svarbus, nes tai nėra   baudţiamosios sankcijos, bet ţalos, kurią iš tiesų patyrė pareiškėjas, vertinimo klausimas.   Nesenoje byloje dėl Konvencijos 8 straipsnio paţeidimo, kurioje vidaus teismai   suteikė pirmenybę saviraiškos laisvės, o ne pareiškėjo teisės į reputacijos apsaugą   gynimui (ir kurioje jis pralaimėjo bylą ir negavo ţalos atlyginimo) Teismas, taikydamas   Konvencijos 41 straipsnį, priteisė pareiškėjui 5 000 eurų (ţr. Pfeifer prieš Austriją,   cituota aukšĉiau). Nors aš sutinku, kad kiekviena byla yra skirtinga, manau, kad ta byla   gali pasitarnauti bent jau kaip apytikslis standartas, ir paskatinti Teismą padaryti išvadą,   kad suma, priteista Lietuvos teismų pagal galiojusį įstatymą, gali pagrįstai būti laikoma   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   padengianti pareiškėjos šeimos patirtą neturtinę ţalą, ir kad bet kuriuo atveju vidaus   teismų sprendimai suteikė šeimai tinkamą apsaugą.   SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ   ATSKIROJI, IŠ DALIES PRIEŠTARAUJANTI, TEISĖJŲ POPOVIĆ IR TSOTSORIA   NUOMONĖ   Mes balsavome prieš sumą, kuri buvo priteista pareiškėjai kaip teisingas atlyginimas, nes,   atsiţvelgiant į konstatuotą paţeidimą, manome ją esant per didelę. Laikomės nuomonės, kad   atsiţvelgiant į pusiausvyros tarp pagrindinių teisių, ginamų Europos Ţmogaus Teisių   Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose kriterijų, į kurį deramai buvo daromos nuorodos   sprendime, pareiškėjai turėjo būti priteista maţesnė suma.