418/04

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA GEČAS prieš LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 418/04)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. liepos 17 d.   Byloje Gečas prieš Lietuvą,   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės F. TULKENS,   teisėjų A. B. BAKA,   I. CABRAL BARRETO,   V. ZAGREBELSKY,   A. MULARONI,   D. JOČIENĖS,   D. POPOVIĆ   ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2007 m. birţelio 26 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Algimantas Gečas (pareiškėjas), kuris Teismui pateikė   pareiškimą (Nr. 418/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34   straipsnį.   2. Pareiškėjui atstovavo Klaipėdoje praktikuojantis advokatas A. Ţlioba.   3. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   4. 2006 m. geguţės 9 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Vadovaudamasis   Konvencijos 29 straipsnio 3 dalimi, Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   5. Pareiškėjas gimė 1966 m. ir gyvena Klaipėdos rajone.   6. Pareiškėjas buvo policijos pareigūnas. 1997 m. liepos 8 d. jis buvo sulaikytas ir jam pareikšti   kaltinimai dėl kyšio paėmimo. 1997 m. liepos 10 d. pareiškėjas buvo paleistas į laisvę, paskiriant jam   kardomąją priemonę – rašytinį pasiţadėjimą neišvykti.   7. Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 1997 m. rugsėjo 15 d. ir 1997 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjui buvo   pateikta kaltinamoji išvada.   8. 1998 m. sausio 29 d. Klaipėdos apygardos teismas nuteisė pareiškėją dėl tarnybos įgaliojimų   viršijimo (tuo metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 287 straipsnis).   9. 1998 m. kovo 18 d. Apeliacinis teismas paliko sprendimą nepakeistą.   10. 1998 m. birţelio 23 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesniųjų teismų sprendimus ir grąţino   bylą tyrimui papildyti. Aukščiausiasis Teismas paţymėjo, kad kaltinimai pareiškėjui buvo abstraktūs.   Kaltinimas kyšininkavimu, nurodytas kaltinamojoje išvadoje, proceso metu buvo perkvalifikuotas į kaltinimą   tarnybos įgaliojimų viršijimu. Dėl to pareiškėjo teisė į gynybą buvo nepagrįstai apribota. Be to,   Aukščiausiasis Teismas manė, kad tyrimas buvo neuţbaigtas ir nurodė, jog būtina ištirti pareiškėjo teiginius   apie tai, kad jis elgėsi pagal įslaptintą Vidaus reikalų ministro įsakymą Nr. 004.   11. 1998 m. rugsėjo 25 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas.   12. 1998 m. spalio 12 d. prokuroras surašė kaltinamąją išvadą, kurioje pareiškėjui buvo pareikšti   kaltinimai dėl tarnybos įgaliojimų viršijimo.   13. 1999 m. sausio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nusprendė atiduoti pareiškėją teismui. Vis   dėlto teismo posėdis, numatytas 1999 m. balandţio 19 d., buvo atidėtas prašant kaltinamojo advokatui dėl to,   kad advokatas turėjo dalyvauti kitoje byloje.   14. 1999 m. lapkričio 25 d. proceso dalyviai vėl buvo šaukiami į teismo posėdį, bet kaltinamojo   advokatas paprašė jį atidėti dėl savo atostogų.   15. Kitas teismo posėdis, turėjęs įvykti 2000 m. sausio 18 d., buvo atidėtas dėl to, kad dalis liudytojų   neatvyko į teismą.   16. Į 2000 m. vasario 23 d. posėdį keli liudytojai vėl neatvyko. Be to, kaltinamojo advokatas prašė   atidėti posėdį tam, kad būtų išsiaiškinta dėl įslaptintos medţiagos, inter alia įsakymo Nr. 004, kuris buvo   baudţiamosios bylos dalis, naudojimo. Todėl teismo posėdis buvo atidėtas, o 2000 m. kovo 1 d. Klaipėdos   miesto apylinkės teismas kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas išaiškinti procesinę teisę, susijusią su   įslaptintų duomenų naudojimu. Formalus Aukščiausiojo Teismo atsakymas nebuvo gautas, bet 2000 m.   geguţės 8 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas vėl šaukė proceso šalis į2000 m. birţelio 8 d. posėdį.   17. Teismo posėdţiai, numatyti 2000 m. birţelio 8 ir 30 d., buvo atidėti dėl į teismą neatvykusių kelių   liudytojų.   18. 2000 m. rugpjūčio 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas išteisino pareiškėją, nenustatęs jo   veikoje nusikaltimo sudėties. Teismas paţymėjo inter alia, kad jis neišnagrinėjo įsakymo Nr. 004, kadangi   dėl šio klausimo negavo išaiškinimo iš Aukščiausiojo Teismo. Prokuroras apskundė šį nuosprendį.   19. Nuo 2001 m. vasario 26 d. iki kovo 13 d. apeliaciniame procese buvo paskelbta pertrauka, kad   kaltinamojo advokatas turėtų laiko parengti klausimus liudytojui, kurį teismas ketino apklausti ir kuriam   buvo taikomas anonimiškumas.   20. 2001 m. birţelio 5 d. Klaipėdos apygardos teismas atmetė prokuroro apeliacinį skundą. Savo   nutartyje teismas nurodė įsakymą Nr. 004 ir atkreipė dėmesį į tai, kad nors šis įsakymas nebuvo konkrečiai   nagrinėtas šios bylos kontekste, teisėjams jo turinys buvo ţinomas.   21. 2001 m. lapkričio 20 d. Aukščiausiasis Teismas dar kartą panaikino ţemesniųjų teismų sprendimus.   Jis pabrėţė inter alia, kad teismai neturėtų grįsti savo išvadų įsakymu Nr. 004, kuris nebuvo nagrinėjamas   teismo procesų metu. Be to, jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad net, jeigu toks įsakymas ir apskritai būtų   egzistavęs, jo nuostatos teismui nebuvo ţinomos. Byla buvo grąţinta nagrinėti į pirmąją instanciją.   22. Nuo 2002 m. sausio 17 d. iki 2002 m. vasario 18 d. teisminis nagrinėjimas buvo atidėtas kaltinamojo   advokato prašymu dėl to, kad jis turėjo dalyvauti kitoje byloje.   23. 2002 m. vasario 18 d. teismo posėdis buvo atidėtas, nes dalis liudytojų neatvyko. Procesas buvo   tęsiamas 2002 m. kovo 22 d.   24. 2002 m. geguţės 6 d. pareiškėjo advokatas prašė posėdį atidėti, kad susipaţintų su įslaptinta   medţiaga, kuri buvo naudota byloje kaip įrodymas. Buvo duotas sutikimas posėdį atidėti iki 2002 m. liepos   d.   25. Nuo 2002 m. liepos 8 iki 30 d. teisminis nagrinėjimas buvo atidėtas, kadangi kaltinamojo advokatas   prašė laiko pasirengti kaltinamojo gynybai, nes prokuroras pateikė sunkesnius kaltinimus.   26. 2002 m. geguţės 16 d. pareiškėjas kreipėsi raštu į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas leidimo   susipaţinti su įslaptinta medţiaga, „kuri buvo pateikta teismui teisminio nagrinėjimo pradţioje“. Jis tvirtino,   kad, nors pareikšti kaltinimai buvo grindţiami šia informacija, jam nebuvo leista su ja susipaţinti. Pareiškėjo   prašymas buvo atmestas tuo pagrindu, kad toks leidimas gali būti suteikiamas tik teisėsaugos institucijų   darbuotojams. Pareiškėjas pateikė skundą administraciniam teismui.   27. 2002 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuteisė pareiškėją dėl tarnybos įgaliojimų   viršijimo, remdamasis inter alia įsakymo Nr. 004 nuostatomis. Pareiškėjui buvo paskirta bauda ir dvejiems   metams atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose. Vis dėlto jis buvo nuo paskirtos bausmės atleistas suėjus   patraukimo baudţiamojon atsakomybėn senaties terminui. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, teigdamas,   kad buvo paţeistos jo teisės į gynybą ir rungimosi principas. Jis tvirtino, kad, nors teismai grindė savo   išvadas įsakymo Nr. 004 nuostatomis, jis nebuvo išnagrinėtas teismo posėdyje. Be to, pareiškėjui nebuvo   leista su tuo įsakymu susipaţinti.   28. 2002 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl   atsisakymo jam leisti susipaţinti su įslaptinta medţiaga, kadangi pareiškėjas nepasinaudojo išankstine ginčų   nagrinėjimo ne teismo tvarka, o būtent, nesikreipė dėl šios problemos į Paslapčių apsaugos koordinavimo   komisiją (Komisiją). 2002 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją.   29. 2002 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos apygardos teismas nusprendė atidėti bylos nagrinėjimą, kol bus   išspręstas įslaptintų įrodymų naudojimo ir susipaţinimo su jais klausimas.   30. 2003 m. sausio 14 d. ir vasario 17 d. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija informavo pareiškėją,   kad jis turėjo teisę susipaţinti su visa baudţiamosios bylos medţiaga, kadangi turėjo kaltinamojo statusą.   Pareiškėjui buvo patarta pristatyti šią išvadą bylą nagrinėjančiam teismui.   31. Kitas baudţiamosios bylos teismo posėdis buvo numatytas 2003 m. kovo 4 d. Tuo tarpu pareiškėjas   apskundė Komisijos sprendimą.   32. 2003 m. kovo 4 d. teismo posėdis buvo atidėtas kaltinamojo advokato prašymu dėl laukiamo   administracinių teismų sprendimo. Pareiškėjui buvo nurodyta nedelsiant informuoti teismą apie   administracinio proceso rezultatus. Vis dėlto administraciniai teismai atsisakė patenkinti pareiškėjo skundą   tuo pagrindu, kad jis be svarbios prieţasties nesilaikė įstatyme numatyto 20 dienų termino. 2003 m.   balandţio 17 d. Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinę nutartį šiuo klausimu. 2003 m. geguţės   d. šią nutartį gavo Klaipėdos apygardos teismas.   33. 2003 m. birţelio 3 d. Klaipėdos apygardos teismas nustatė, kad, remiantis naujuoju Baudţiamojo   proceso kodeksu, įsigaliojusiu 2003 m. geguţės 1 d., baudţiamoji byla turi būti nutraukta suėjus   baudţiamosios atsakomybės senaties terminui. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis buvo panaikintas ir   procesas nutrauktas.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   34. Ankstesnio Baudţiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. geguţės 1 d.) 18 straipsnyje ir   naujojo Baudţiamojo proceso kodekso (įsigaliojusio nuo 2003 m. geguţės 1 d.) 2, 44 ir 176 straipsniuose   numatyta, kad bylos tyrimas ir teisminis nagrinėjimas turi būti atlikti per kiek įmanoma trumpesnį laiką.   35. Naujojo Civilinio kodekso (kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.) 6.272 straipsnio 1 dalyje numatoma   teisė pareikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės ţalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar   teismų neteisėtų veiksmų baudţiamojoje byloje, atlyginimo. Ši nuostata numato ţalos atlyginimą uţ neteisėtą   nuteisimą, neteisėtą sulaikymą ar suėmimą, neteisėtą procesinės prievartos priemonių pritaikymą ar neteisėtą   administracinės nuobaudos paskyrimą. Vadovaujantis vidaus teismų praktika (pirmasis sprendimas šiuo   klausimu priimtas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birţelio 7 d. civilinėje byloje Nr. 2A-451/05), ši   nuostata taip pat suteikia galimybę reikalauti ţalos atlyginimo dėl per ilgos baudţiamojo proceso trukmės.   Savo sprendime Vilniaus apygardos teismas vertino baudţiamojo tyrimo veiksmingumą Konvencijos 5   straipsnio 3 dalies poţiūriu.   36. 2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nustatyta:   „<...> asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais   padarytos ţalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas ţalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas,   o teismai, pagal savo kompetenciją sprendţiantys tokias bylas, turi <...> įgaliojimus atitinkamą ţalos   atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją, <...> bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi   inter alia protingumo principu ir kt.“   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   37. Pareiškėjas skundėsi, kad proceso trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo,   įtvirtinto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kurioje, kiek yra reikšminga, numatyta:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens <...> jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas,   toks asmuo turi teisę, kad bylą <....> per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...> teismas <...>“   38. Procesas prasidėjo 1997 m. liepos 8 d. ir baigėsi 2003 m. birţelio 3 d. nutartimi nutraukti pareiškėjo   baudţiamąją bylą dėl suėjusio baudţiamosios atsakomybės senaties termino. Taigi procesas truko   metus ir beveik 11 mėnesių.   A. Priimtinumas   39. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas turėjo pareikšti civilinį ieškinį dėl ţalos atlyginimo bendros   kompetencijos teisme pagal Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 6.272 straipsnį. Ji įrodinėjo,   kad šios priemonės veiksmingumą atitinka vidaus teismų praktika. Be to, Vyriausybė nurodė Konstitucinio   Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, kuriuo buvo pripaţinta bendroji teisė į ţalos, atsiradusios dėl   neteisėtų valstybės veiksmų, atlyginimą net ir nesant specialaus teisinio pagrindo. Galiausiai, Vyriausybė   pakartojo, kad Konvencija yra tiesiogiai taikytina Lietuvos teisinėje sistemoje ir pareiškėjas galėjo ja remtis   bet kuriame vidaus procese. Vyriausybė manė, jog, atsiţvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo nė   vienu iš šių būdų, jo skundas turi būti atmestas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo pagal   Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.   40. Pareiškėjas ginčijo šiuos teiginius.   41. Teismas pakartoja, kad skundų pateikimas Teismui yra papildomas nacionalinių ţmogaus teisių   apsaugos sistemų mechanizmas. Šis subsidiarusis pobūdis yra įtvirtintas Konvencijos 13 straipsnyje ir   straipsnio 1 dalyje (ţr. Scordino v. Italy (No. 1) [GC], no. 36813/97, § 140, ECHR 2006).   42. 35 straipsnio 1 dalimi, numatančia vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimo taisyklę,   siekiama suteikti Susitariančioms Valstybėms galimybę uţkirsti kelią tariamiems paţeidimams ar juos   atitaisyti, kol dėl jų bus kreiptasi į Teismą. 35 straipsnio 1 dalies taisyklė yra pagrįsta 13 straipsnyje esančia   prielaida (su kuria ji yra glaudţiai susijusi), kad Konvencijoje įtvirtintų asmens teisių paţeidimų atveju yra   veiksminga vidaus priemonė (ţr., tarp kitų, Scordino, minėtas pirmiau, § 141; taip pat Kudla v. Poland [DK], no.   30210/69, § 152, ECHR 2000-XI).   43. Nepaisant to, pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį, privalo būti panaudotos tik tos teisinės   gynybos priemonės, kurios yra susijusios su tariamais paţeidimais ir tuo pačiu metu yra prieinamos bei   pakankamos. Šios priemonės turi būti prieinamos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Priešingu atveju jos   neatitiks prieinamumo ir veiksmingumo reikalavimų (ţr. inter alia Scordino, cituota pirmiau, § 142; Vernillo   v. France, 1991-02-20, Series A no. 198, p. 11–12; Dalia v. France, 1998-02-19, Reports of Judgments and   Decisions 1998-I, p. 87–88, § 38; Mifsud v. France (dec.) [GC], no. 57220/00, ECHR 2002-VIII).   44. Teismas toliau paţymi, kad įtikinti Teismą, jog teisinės gynybos priemonės buvo veiksmingos, yra   Vyriausybės, teigiančios, kad nebuvo panaudotos teisinės gynybos priemonės, pareiga. Be to, paprastai   vertinama, ar vidaus priemonės buvo panaudotos, atsiţvelgiant į datą, kai pareiškimas buvo pateiktas   Teismui (ţr. Baumann v. France, Nr. 33592/96, § 47, 2001-05-22; Scordino, cituota pirmiau § 144; Grizincic   v. Slovenia, no. 26867/02, § 99, 2007-05-03).   45. Šioje byloje Teismas primena savo išvadą bylose Simonavičius prieš Lietuvą (no. 37415/02; §§ 32–   35, 2006-06-27 d.) ir Kuvikas prieš Lietuvą (no. 21837/02, §§ 41–45, 2006-06-27), kuriose Teismas įvertino   Vyriausybės nurodytą priemonę – ţalos atlyginimo reikalavimą pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį – ir   padarė išvadą, kad ji neatitinka „veiksmingumo“ reikalavimo. Be to, Teismas pastebi, kad Vilniaus   apygardos teismo 2005 m. birţelio 7 d. sprendime, kurį Vyriausybė nurodė kaip 6.272 straipsnio taikymo   pavyzdį, baudţiamosios bylos nagrinėjimo trukmė buvo vertinama Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, o ne 6   straipsnio 1 dalies poţiūriu. Toje byloje vidaus teismai vertino ribojančios priemonės taikymą kaip vieną iš   aspektų, į kuriuos turi būti atsiţvelgiama nustatant valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą dėl tyrimo   vilkinimo.   46. Teismas nemato prieţasčių nukrypti nuo savo ankstesnės praktikos. Ypač Teismas primena, kad   Vyriausybės siūloma priemonė grindţiama Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., nuostata, tuo   tarpu, kai pirmasis atitinkamos vidaus teismų praktikos pavyzdys šiuo klausimu atsirado nuo 2005 m.   birţelio mėn. Nėra poţymių, kad tokia priemonė – net teoriškai – šioje byloje buvo prieinama pareiškėjui   didţiąją proceso, kuris prasidėjo 1997 m. liepos 8 d., dalį Taip pat nebuvo įrodyta, kad naujojo Civilinio   kodekso 6.272 straipsnis galėjo būti taikomas atgaline data delsimams iki jo įsigaliojimo (ţr. Simonavičiaus   sprendimas, cituotas pirmiau, ibid).   47. Dėl Vyriausybės teiginių, kad laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m. birţelio 3 d.   pareiškėjas galėjo reikalauti ţalos atlyginimo, Teismas pastebi, kad šio pareiškimo pateikimo metu ir iki   m. birţelio nebuvo vidaus teisės ir praktikos, patvirtinančios, kad Civilinio kodekso 6.272 straipsnis   galėtų būti teisinės gynybos priemonė paţeidus „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą. Vyriausybė   nepateikė ir jokių vėlesnių (po 2005 m. birţelio) šios nuostatos taikymo pernelyg ilgos proceso trukmės   atveju pavyzdţių.   48. Teismas patvirtina savo poziciją, kad įstatymų leidėjui priėmus naują vidaus priemonę, Teismas   tinkamai atsiţvelgs į tokios priemonės reikšmę inter alia palikdamas valstybei plačią vertinimo laisvę   tvarkyti šiuos klausimus būdu, atitinkančiu jos teisinę sistemą ir tradicijas (ţr. Scordino, cituota pirmiau, §   189).   49. Vis dėlto šio pareiškimo pateikimo metu Lietuvoje to dar nebuvo. Šiuo atţvilgiu yra reikšmingi trys   elementai: a) specialios įstatymo nuostatos, numatančios ţalos atlyginimo galimybę dėl per ilgo proceso,   nebuvimas, b) Civilinio kodekso 6.272 straipsnio, numatančio valstybės deliktinę atsakomybę, bendrasis   pobūdis, c) teismų praktikos, patvirtinančios tos nuostatos taikymą bylose dėl per ilgos proceso trukmės,   trūkumas.   50. Šiomis aplinkybėmis Teismas nemano, kad galimybė reikalauti ţalos atlyginimo dėl per ilgos   proceso trukmės pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį šio pareiškimo pateikimo metu buvo įgijusi   pakankamą teisinį tikrumą, kad būtų privalomas jos pavartojimas pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį (ţr.   mutatis mutandis Jakubowska v. Luxembourg (dec.), no. 41193/02, 2006-09-28; taip pat ţr., a contrario,   Charzynski v. Poland, no. 15212/03, § 41, 2005-03-01).   51. Galiausiai, nors Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas galėjo pareikšti ieškinį remdamasis bendrais   teisės principais, Konstitucija ar Konvencija, ji nepateikė jokių įrodymų, kad parodytų, jog tokia priemonė   tikrai galėjo būti sėkminga, ypač iki Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo.   52. Todėl Teismas daro išvadą, kad ši pareiškimo dalis negali būti atmesta dėl vidaus teisinės gynybos   priemonių nepanaudojimo.   53. Teismas mano, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas, Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies poţiūriu.   Taip pat jis nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu, todėl pareiškimas turi būti paskelbtas priimtinu.   B. Esmė   54. Vyriausybė tvirtino, kad „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimas nebuvo paţeistas, atsiţvelgiant   į bylos sudėtingumą, institucijų pastangas spręsti ją rūpestingai ir ypač dėl vilkinimo, priskirtino gynybai.   55. Pareiškėjas nesutiko.   56. Vadovaujantis Teismo praktika, proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas, atsiţvelgiant į   konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje įtvirtintus kriterijus, o būtent, į bylos sudėtingumą ir   pareiškėjo bei valstybės institucijų elgesį (ţr., tarp kitų, Simonavičius, cituota pirmiau, § 40).   57. Šioje byloje Teismas mano, kad byla tam tikrais atţvilgiais buvo sudėtinga. Teismas atkreipia   dėmesį į tai, kad jos nagrinėjimas buvo atidėtas daugiau nei 11 mėnesių dėl pareiškėjo advokato uţimtumo.   Taip pat buvo tam tikrų sunkumų, kurie negali būti priskiriami vien tik valstybės institucijoms, atsiţvelgiant į   tai, kad dalis liudytojų neatvykdavo į posėdţius.   58. Vis dėlto Teismas mano, kad didţiausią proceso vilkinimą sukėlė vidaus institucijų veiksmai, klaidos   ar intertiškumas. O būtent, byla 1998 m. birţelio 23 d. Aukščiausiojo Teismo buvo pirmą kartą grąţinta   ikiteisminiam tyrimui papildyti dėl daugelio tyrimo ir nagrinėjimo teisme trūkumų. Aukščiausiasis Teismas   atkreipė dėmesį į netinkamą kaltinimų pareiškėjui formulavimą ir į tai, kad nebuvo išnagrinėti įrodymai, susiję   su įslaptintu įsakymu Nr. 004 (ţr. 10 punktą pirmiau).   59. Be to, 2001 m. lapkričio 20 d. Aukščiausiasis Teismas antrą kartą grąţino bylą iš naujo nagrinėti   pirmąja instancija, remdamasis tuo, kad teismai savo išvadas grindė įsakymu Nr. 004, kuris nebuvo   išnagrinėtas teismo posėdţiuose (ţr. 21 punktą pirmiau).   60. Toliau matyti, kad daugiau nei 13 mėnesių buvo delsiama dėl neţinojimo, kaip spręsti susipaţinimo   su įrodymais, kurie pagal įsakymą Nr. 004 buvo įslaptinti, klausimą. Nepaisant to, kad Aukščiausiasis   Teismas šią problemą jau buvo iškėlęs 1998 m. birţelį, teismams konsultuojantis su Aukščiausiuoju Teismu   (ţr 10 ir 16 punktus pirmiau) nepavyko išspręsti šio klausimo. Teismas atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad   šio įslaptinto įsakymo naudojimas vėl buvo ginčo objektas Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 20 d.   nutartyje ir vienas iš pagrindų grąţinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti de novo (ţr. 21 ir 59   punktus pirmiau). Bylos nagrinėjimas vėl turėjo būti atidėtas tam, kad gynybai būtų suteikta laiko   susipaţinti su įslaptintais įrodymais (ţr. 24, 29 ir 32 punktus pirmiau).   61. Atsiţvelgdamas į minėtas aplinkybes Teismas mano, kad valdţios institucijos nesugebėjo   rūpestingai išnagrinėti bylos ir todėl daro išvadą, kad proceso trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio   laiko“ reikalavimo. Taigi buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO PAŢEIDIMŲ   62. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo atleidimas iš pareigų iki baudţiamojo proceso pabaigos, o taip   pat jo bylos viešinimas spaudoje prilygo nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto 6 straipsnio 2 dalyje,   paţeidimui. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje numatyta:   „<....> Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal   įstatymą <....>“   63. Vis dėlto Teismas pastebi, kad pareiškėjas nekėlė šių klausimų savo apeliaciniame skunde   Klaipėdos apygardos teismui. Vadinasi, ši pareiškimo dalis turi būti atmesta dėl vidaus teisinės gynybos   priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   64. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies   įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti   nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Ţala   65. Pareiškėjas reikalavo 500 000 eurų neturtinės ţalos atlyginimo.   66. Vyriausybė laikė šiuos reikalavimus nepagrįstais.   67. Teismas mano, kad pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę ţalą. Vis dėlto jis pastebi, kad iš dalies   procesas buvo vilkinamas ir dėl pareiškėjo advokato. Taigi, vadovaudamasis teisingumo pagrindais, Teismas   šiuo pagrindu priteisia pareiškėjui 900 eurų.   B. Kaštai ir išlaidos   68. Pareiškėjas taip pat reikalavo 2006 Lietuvos litų (apie 581 eurą) bylinėjimo išlaidoms ir kaštams   Teisme padengti.   69. Vyriausybė šį reikalavimą laikė nepagrįstu.   70. Teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir priteisia visą sumą.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   71. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę   Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.   Dėl šių prieţasčių Teismas vienbalsiai   1. Skelbia skundą dėl per ilgos proceso trukmės priimtinu, o likusią pareiškimo dalį – nepriimtina;   2. Nusprendžia, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nusprendžia:   a) kad atsakovė valstybė per tris mėnesius nuo dienos, kai šis sprendimas taps galutiniu pagal   Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti pareiškėjui 900 (devynis šimtus) eurų neturtinei ţalai   atlyginti ir 581 (penkis šimtus aštuoniasdešimt vieną) eurą kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį   mokestį, kuris gali būti taikomas šioms sumoms, kurios turi būti konvertuojamos į atsakovės valstybės   valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;   b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo, nuo pirmiau minėtų   sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant 3 procentus;   4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2007 m. liepos 17 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77   taisyklės 2 ir 3 dalimis.   S. DOOLÉ   Kanclerė   F. TULKENS   Pirmininkė