44800/98

Neoficialus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   TREČIASIS SKYRIUS   BYLA PUZINAS PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 44800/98)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. kovo 14 d.   Byloje Puzinas prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudaryta iš:   pirmininko I. CABRAL BARRETO,   teisėjų L. CAFLISCH,   P. KŪRIO,   R. TÜRMEN,   J. HEDIGAN,   M. TSATSA – NIKOLOVSKA,   H. S. GREVE   ir skyriaus kanclerio V. BERGER,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2002 m. vasario 21 dieną   skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas tą dieną:   PROCESAS   1. Byla buvo pradėta Lietuvos Respublikos piliečiui Alvydui Puzinui („pareiškėjui“) 1998 m. rugsėjo   dieną pateikus pareiškimą (Nr. 44800/98) Europos Ţmogaus Teisių Komisijai („Komisijai“) prieš Lietuvos   Respubliką pagal ankstesnį Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos („Konvencijos“) 25   straipsnį.   2. Lietuvos Vyriausybei („Vyriausybei“) atstovavo jos atstovas, teisingumo viceministras p. G.   Švedas.   3. Konkrečiai pareiškėjas teigė, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis, kadangi buvimo kalėjime   metu jo laiškai būdavo atplėšiami jam nesant ir cenzūruojami.   4. Pareiškimas buvo perduotas Teismui 1998 m. lapkričio 1 dieną, kai įsigaliojo Konvencijos   vienuoliktasis protokolas (Vienuoliktojo protokolo 5 straipsnio 2 dalis).   5. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52 straipsnio 1 dalis).   Šiame skyriuje, kaip numato Teismo reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo sudaryta kolegija bylai nagrinėti   (Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).   6. 2000 m. kovo 14 dienos sprendimu kolegija paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.   7. 2001 m. lapkričio 1 dieną Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis). Ši   byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento 52 straipsnio 1 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   8. Nuo 1991 m. kovo 20 dienos pareiškėjas Sniego kolonijoje, Vilniuje, atlieka laisvės atėmimo 13   metų bausmę uţ nuţudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Prezidento 1998 m. birţelio 27 dienos dekretu dėl   malonės bausmė pareiškėjui buvo sumaţinta dvejais metais.   9. 1998 m. liepos 21 dieną pareiškėjas kreipėsi į kolonijos administraciją, prašydamas jį perkelti į kitą   įkalinimo įstaigą. Kolonijos administracija atsisakė patenkinti jo prašymą. Pareiškėjas dėl negalėjimo pakeisti   įkalinimo įstaigą nesėkmingai skundėsi įvairioms Lietuvos ir tarptautinėms institucijoms ir nevyriausybinėms   organizacijoms, tarp jų Europos Tarybai, Baltijos Jūros Valstybių Tarybai (toliau tekste – „BJVT“) ir   Tarptautinei amnestijai.   10. 1998 m. spalio 20 dieną jis gavo 1998 m. spalio 16 dienos laišką nuo BJVT Komisaro demokratinių   institucijų ir ţmogaus teisių klausimais, įsikūrusio Kopenhagoje. Laišką jis gavo jau atplėštą.   11. 1998 m. lapkričio 2 dieną jis gavo 1998 m. spalio 21 dienos laišką iš Europos ţmogaus teisių   komisijos sekretoriato. Šį laišką taip pat pirmiausia patikrino kolonijos administracija ir tik po to pareiškėjas   galėjo su juo susipaţinti.   12. 1998 m. gruodţio 3 dieną pareiškėjas drausmine tvarka gavo papeikimą. Dėl šio papeikimo jis   padavė skundą Seimo kontrolieriui ir nurodė, kad buvo paţeista jo susirašinėjimo laisvė.   13. 1998 m. gruodţio 22 dieną Seimo kontrolierius pripaţino, kad kolonijos administracija cenzūravo   pareiškėjo laišką ţmonai, kuriame jis kaltino kolonijos personalą vagyste. Seimo kontrolierius pripaţino, kad   todėl 1998 m. spalio 30 dieną kolonijos administracija paskyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą uţ šmeiţtą.   Seimo kontrolierius nustatė, kad pareiškėjo laiškai ţmonai buvo jo asmeninio gyvenimo dalis ir jo teiginiai   apie vagystę nebuvo formalūs pasiūlymai, pareiškimai ar skundai Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos   laikinųjų taisyklių 7.3.4 punkto prasme (ţr. „Bylai reikšmingų vidaus teisės nuostatų“ dalį tekste). Seimo   kontrolierius padarė išvadą, kad drausminė nuobauda buvo neteisėta ir pasiūlė ją panaikinti. Seimo   kontrolierius taip pat pripaţino, kad 1998 m. spalio 16 dienos laiškas iš BJVT buvo atplėštas. Jis pripaţino,   kad Europos ţmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje numatyta teisė į tai, kad būtų gerbiamas susirašinėjimo   slaptumas, yra „beveik neliečiama“, bet valstybė turi teisę tam tikrais atvejais cenzūruoti kalinių laiškus.   Seimo kontrolierius nerado pareiškėjo teisės į tai, kad būtų gerbiamas jo susirašinėjimo slaptumas, paţeidimų.   14. Seimo kontrolieriaus išvadų pagrindu Pataisos reikalų departamento direktorius 1998 m. gruodţio   dieną panaikino tą drausminę nuobaudą.   II. BYLAI REIKŠMINGOS VIDAUS TEISĖS NUOSTATOS   15. Konstitucijos 22 straipsnis numato, kad asmens susirašinėjimas yra neliečiamas. Teismai saugo   asmenis nuo savavališko ar neteisėto tos teisės varţymo.   16. Pataisos darbų kodekso 41 straipsnis numato, kad „nuteistųjų korespondencija turi būti   cenzūruojama“.   17. Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinųjų taisyklių 7.1.7 punktas skelbia, kad iš pataisos darbų   įstaigos „nuteistųjų siunčiami ir [joje] gaunami laiškai (išskyrus laiškus, adresuotus prokurorui)   cenzūruojami“. 7.1.8 punktas skelbia, kad laiškai, „parašyti slaptaraščiu, ciniški ar grasinančio turinio,   adresatui nesiunčiami“. 7.3.4 punktas numato, kad „įţeidţiantys, ţargonu arba necenzūriniais ţodţiais   parašyti pasiūlymai, pareiškimai ir skundai adresatams nesiunčiami, o … [tokius raštus] parašiusiems   asmenims gali būti taikomos [drausminės] nuobaudos“.   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   18. Pareiškėjas teigė, kad įkalinimo įstaigos administracijos atliktas jo susirašinėjimo kontroliavimas ir   cenzūravimas paţeidė Konvencijos 8 straipsnį, kuris numato:   „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir   susirašinėjimo slaptumas.   2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus   atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies   ekonominės gerovės interesams siekiant uţkirsti kelią viešosios tvarkos paţeidimams ar nusikaltimams, taip   pat būtina ţmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“   19. Vyriausybė nekomentavo šių teiginių, pripaţindama, kad cenzūruoti kalinių susirašinėjimą leidţia   Pataisos darbų kodekso 41 straipsnis.   20. Teismas pastebi, kad Vyriausybė neginčija pareiškėjo nurodytų faktų. Nustatyta, kad pareiškėjui   adresuotus BJVP (1998 m. spalio 16 dienos laiškas), Komisijos sekretoriato (1998 m. spalio 21 dienos   laiškas) laiškus ir pareiškėjo laišką ţmonai (nenustatyta data, ţr. § 12 tekste) įkalinimo įstaigos administracija   atplėšė jam nesant ir cenzūravo. Todėl buvo ribojama Konvencijos 8 straipsnyje numatyta pareiškėjo teisė į   susirašinėjimo slaptumą, kas galėtų būti pateisinama tik esant antrojoje šios nuostatos dalyje numatytoms   sąlygoms. Konkrečiai toks apribojimas turi būti „įstatymų nustatytas“, siekti teisėto tikslo ir būti būtinas   demokratinėje visuomenėje tam tikslui pasiekti (Valašinas v. Lithuania, no. 44558/98, 2001-07-24, § 128,   ECHR 2001).   21. Apribojimas šioje byloje turėjo teisinį pagrindą, būtent Pataisos darbų kodekso 41 straipsnį, ir   Teismas yra įtikintas, kad juo buvo siekiama teisėto tikslo – „uţkirsti kelią viešosios tvarkos paţeidimams ar   nusikaltimams“. Tačiau dėl apribojimo būtinumo Vyriausybė nenurodė jokių prieţasčių, kurios galėtų   pateisinti jo susirašinėjimo su tarptautinėmis institucijomis ir ţmona kontrolę. Todėl skundţiamas   apribojimas nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje Konvencijos 8 straipsnio 2 dalies prasme (ţr., mutatis   mutandis, cituotą Teismo sprendimą Valašino byloje, § 129).   22. Iš to seka, kad buvo paţeistas 8 straipsnis.   II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   23. Konvencijos 41 straipsnis numato:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies   įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti   nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   A. Ţala   24. Pareiškėjas prašė Teismo suteikti jam teisingą atlyginimą, bet konkretesnių reikalavimų šiuo   klausimu nepateikė.   25. Vyriausybė nepateikė jokių komentarų dėl šio aspekto.   26. Teismas, atsiţvelgdamas į savo padarytą išvadą dėl pareiškėjo skundo, mano, kad dėl to, kad buvo   tikrinamas jo susirašinėjimas, pareiškėjas patyrė tam tikrą moralinę ţalą (loc. cit., § 141). Vertindamas   teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 300 eurų (EUR) neturtinei ţalai atlyginti.   B. Palūkanos įpareigojimų nevykdymo atveju   27. Pagal Teismo turimą informaciją, įstatymų nustatyta metų palūkanų norma, taikoma Lietuvoje šio   sprendimo priėmimo dieną, yra 5,95 proc.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Nustato, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis.   2. Nustato:   (a) kad Valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas   taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, 300 EUR (tris šimtus eurų) neturtinei ţalai   atlyginti, kurie turi būti konvertuoti į Valstybės atsakovės nacionalinę valiutą pagal sprendimo   įvykdymo dienos kursą;   (b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti mokamos   paprastosios 5,95 proc. metų palūkanos.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2002 m. kovo 14 dieną, remiantis Teismo reglamento 77   straipsnio 2 ir 3 dalimis.   Vincent BERGER   Kancleris   Ireneu CABRAL BARRETO   Pirmininkas