62988/00

Neoficialus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   TREČIASIS SKYRIUS   BYLA UŢKURĖLIĖNĖ IR KITI PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 62988/00)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. balandţio 7 d.   Byloje Uţkurėlienė ir kiti prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius) posėdţiaujant kolegijai,   sudarytai iš:   pirmininko B.M. Zupančič,   teisėjų J. HEDIGAN,   C. BÎRSAN,   M. TSATSA-NIKOLOVSKA,   V. ZAGREBELSKY,   E. MYJER,   DAVID THÔR BJÖRGVINSSON   ir skyriaus kanclerio V. BERGER,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2005 m. kovo 17 dieną   skelbia priimtą sprendimą tą dieną:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos piliečiai Eugenija   Uţkurėlienė, Povilas Čyţius, Stanislovas Čyţius ir Janina Čyţiūtė (pareiškėjai), kurie 2000   m. spalio 23 d. pateikė pareiškimą (Nr. 62988/00) Teismui pagal Ţmogaus teisių ir   pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjus, kuriems buvo suteikta teisinė pagalba, atstovavo Stasys   Mačiulaitis, Vilniuje praktikuojantis advokatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei   (Vyriausybė) atstovavo jos Atstovai Danutė Jočienė bei Paulius Koverovas, laikinai ėjęs   Atstovo pareigas.   3. Pareiškėjai tvirtino, jog, neįvykdţius 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos   Aukščiausiojo Teismo nutarties buvo paţeisti Konvencijos 6 straipsnis bei 1 Protokolo 1   straipsnis.   4. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52   straipsnio 1 dalis). Šiame skyriuje, kaip numatyta Reglamento 26 straipsnio 1 dalyje, buvo   sudaryta Kolegija bylai nagrinėti (Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis). P.Kūris, paskirtas   dalyvauti nuo Lietuvos, nusišalino nuo bylos (Reglamento 28 straipsnis). Todėl Vyriausybė   paskyrė teisėją G. Ress dalyvauti nuo Lietuvos (Konvencijos 27 straipsnio 2 dalis bei   Reglamento 29 straipsnio 1 dalis). Po teisėjo G. Ress Europos ţmogaus teisių teisme   kadencijos pabaigos, Vyriausybė paskyrė teisėją J. Hedigan dalyvauti nuo Lietuvos.   5. 2004 m. sausio 8 d. sprendimu Teismas paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.   6. Pareiškėjai ir Vyriausybė pateikė pastabas dėl esmės (Reglamento 59 straipsnio   dalis).   7. 2004 m. lapkričio 1 d. Teismas pakeitė savo skyriaus sudėtį (Reglamento 25   straipsnio 1 dalis). Ši byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento 52   straipsnio 1 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   8. Pirmoji pareiškėja yra Eugenija Uţkurėlienė gimusi 1939 m. ir gyvenanti   Vilniuje. Antrasis pareiškėjas yra Povilas Čyţius gimęs 1936 m. ir gyvenantis Kupiškio   rajone Panevėţio apskrityje. Trečiasis pareiškėjas yra Stanislovas Čyţius gimęs 1938 m. ir   gyvenantis Panevėţyje. Ketvirtoji pareiškėja yra Janina Čyţiūtė gimusi 1932 m. ir gyvenanti   Kupiškio rajone.   9. Pareiškėjai yra broliai ir seserys. Prieš tai, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota   Sovietų okupacinės valdţios, pareiškėjų tėvas nuosavybės teise valdė 30,75 ha ţemės ploto   („pradinė ţemė“). 1940 m. šią ţemę nacionalizavo Sovietų valdţios institucijos. 1990 m. po   Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pareiškėjai įgijo teisę reikalauti jų velionio tėvo ţemės   pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo   tvarkos ir sąlygų įstatymą (toliau tekste – Įstatymas).   10. 1991 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjai pareikalavo kompensacijos ţeme remiantis   minėtu Įstatymu.   11. 1993 m. gruodţio 10 d. pareiškėjai pakeitė savo poziciją, reikalaudami   grąţinti pradinę ţemę natūra. 1994 m. sausio 31 d. pareiškėjus informavo Ţemės ūkio   ministerija, jog dalis pradinės ţemės (8,74 ha) jau buvo paskirta trečiajam asmeniui FS, 1992   m. gruodţio 30 d. Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministerijai priėmus sprendimą.   Pareiškėjams buvo pranešta, jog dalis pradinės ţemės nebegalės jiems būti grąţinta.   12. 1994 m. vasario 15 d. pareiškėjai kreipėsi į teismą, reikalaudami panaikinti   m. gruodţio 30 d. sprendimą. 1994 m. birţelio 20 d. 1-asis Vilniaus miesto apylinkės   teismas atmetė pareiškėjų ieškinį. 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausias Teismas   atmetė kasacinį skundą, palikdamas galioti nepakeistą 1994 m. birţelio 20 d. 1-ojo Vilniaus   miesto apylinkės teismo sprendimą.   13. 1995 m. kovo 22 d. Lietuvos Aukščiausias Teismas atsisakė iškelti kasacinę   bylą.   14. 1996 m. spalio 4 d. pareiškėjai pateikė naują ieškinį, reikalaudami grąţinti   jiems pradinę ţemę. 1998 m. birţelio 29 d. Kupiškio rajono apylinkės teismas atmetė   pareiškėjų ieškinį. 1998 m. rugsėjo 15 d. Panevėţio apygardos teismas atmetė pareiškėjų   apeliacinį skundą. Pareiškėjai pateikė kasacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.   15. 1999 m. geguţės 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi panaikino 1998   m. birţelio 29 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą bei 1998 m. rugsėjo 15 d.   Panevėţio apygardos teismo nutartį, grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.   16. 1999 m. spalio 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismas pakartotinai atmetė   pareiškėjų ieškinį. 1999 m. gruodţio 21 d. Panevėţio apygardos teismas paliko galioti   nepakeistą 1999 m. spalio 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir apeliacinį   skundą atmetė. Pareiškėjai pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.   17. 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, kuria   panaikino 1999 m. spalio 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą bei 1999 m.   gruodţio 21 d. Panevėţio apygardos teismo nutartį. Lietuvos Aukščiausiais Teismas   nusprendė, jog valdţios institucijos ir ţemesnių instancijų teismai buvo atsakingi uţ delsimą   atkuriant pareiškėjų teises pagal Įstatymą. Teismas konstatavo inter alia:   „Iš bylos medţiagos matyti, jog ieškovai prašymą atkurti nuosavybės teisę į jų tėvo turėtą   ţemę ir turimus įrodymus pateikė 1991 m. rugsėjo 25 d. Pagal 1991 m. birţelio 18 d. Įstatymą,   sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo turėjo būti priimtas per tris mėnesius. [...] Ieškovų teisės į   efektyvią teisinę gynybą buvo paţeistos [...].   Pareiškėjai buvo pateikę pakankamai įrodymų tam, kad būtų priimtas sprendimas atkurti   nuosavybės teisę, juo labiau, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad į ieškovų tėvo turėtą ţemės   sklypą atkurti nuosavybės teisę pretenduoja ir kiti asmenys.   Atsiţvelgiant į tai, jog ieškovų nuosavybės teisė neatkuriama nuo 1991 m., [...] tolimesni   teismo procesai paţeistų [...] jų teisę į efektyvią teisinę gynybą, kurias garantuoja Europos ţmogaus   teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniai [...].“   18. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2000 m. geguţės 22 d. nutartimi įpareigojo   Panevėţio apskrities viršininko administraciją „priimti sprendimą atkurti [pareiškėjams]   nuosavybės teisę [...] į jų tėvo iki nacionalizacijos turėtą ţemės sklypą“.   19. Dėl pareiškėjų reikalavimo dėl dalies pradinės ţemės (8,74 ha) paskyrimo FS,   Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad jų pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių   atkūrimo buvo prašoma kompensacijos, bet ne grąţinti pradinę ţemę, ir jog pareiškėjai   pakeitė savo reikalavimą tik 1993 m. gruodţio 10 d., t.y. beveik po metų, kai buvo priimtas   m. gruodţio 30 d. sprendimas paskirti ginčijamą ţemės plotą trečiajam asmeniui FS.   Lietuvos Aukščiausiais Teismas nusprendė, jog pareiškėjams negali būti grąţinta ta dalis   pradinės ţemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjai turėjo   teisę į kompensaciją dėl ginčijamos ţemės dalies pagal Įstatymo nuostatas.   20. 2002 m. kovo 20 d. Panevėţio apskrities viršininko administracija pasiūlė   pirmajai pareiškėjai kompensaciją ţeme uţ 5.36 ha jos velionio tėvo ţemę, kuri negalėjo būti   grąţinta natūra. Reikalingi formalumai, siekiant atkurti pirmosios pareiškėjos nuosavybės   teises nebuvo baigti, kadangi ji neatsakė į administracijos siųstus laiškus, kuriuose buvo   prašoma pasirašyti reikalingus dokumentus.   21. 2002 m. rugpjūčio 30 d. Panevėţio apskrities viršininko sprendimu, antrajam   ir trečiajam pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės grąţinant natūra 16.08 ha pradinės   ţemės.   22. Tą pačią dieną Panevėţio apskrities viršininko sprendimu ketvirtajai   pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 3,67 ha ţemės, paskiriant kompensaciją ţeme t.y.   perduodant neatlygintinai nuosavybėn ţemės sklypą lygiavertį turėtajai pradinės ţemės   daliai, kuri negalėjo būti grąţinta natūra.   23. 2002 m. liepos 9 d. Panevėţio apskrities viršininko administracija ketvirtajai   pareiškėjai pasiūlė kompensaciją paskiriant 1,69 ha ţemės. 2002 m. gruodţio 17 d. bei 2004   m. liepos 5 d. Panevėţio apskrities viršininko administracija ketvirtajai pareiškėjai pasiūlė   kompensuoti 1,22 ha ţemės, kaip kompensacija uţ velionio tėvo pradinę ţemę. Reikalingi   formalumai, siekiant atkurti pareiškėjos nuosavybės teises nebuvo baigti, kadangi pareiškėja   neatsakė į administracijos siųstus laiškus, kuriuose buvo prašoma pasirašyti reikalingus   dokumentus.   24. 2002 m. gruodţio 17 d. antrajam pareiškėjui buvo pasiūlyta 0,78 ha ţemės,   kaip kompensacija uţ pradinę ţemę, kuri jam negalėjo būti grąţinta. Reikalingi formalumai,   siekiant atkurti pareiškėjo nuosavybės teises nebuvo baigti, kadangi pareiškėjas neatsakė į   administracijos siųstus laiškus, kuriuose buvo prašoma pasirašyti reikalingus dokumentus.   25. 2004 m. vasario 12 d. visiems keturiems pareiškėjams buvo atkurtos   nuosavybės teisės grąţinant natūra bendrosios nuosavybės teise 3,51 ha pradinės ţemės.   26. 2004 m. liepos 19 d. Panevėţio apskrities viršininko sprendimais pirmajam ir   trečiajam pareiškėjams paskyrė kompensaciją ţeme uţ 1,56 ha pradinės ţemės, kuri negalėjo   būti grąţinta natūra.   II.   BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   27. Nuosavybės teisių […] atkūrimo įstatymas (1991 m., daug kartų keistas) numato   dvi nuosavybės teisių atkūrimo formas: 1) turto grąţinimą esant tam tikroms aplinkybėms, 2)   kompensaciją kitais atvejais (kompensuojama gali būti ţeme ar pinigais).   m. geguţės 27 dieną Konstitucinis Teismas išnagrinėjo klausimą dėl vidaus įstatymų   dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitikimo Konstitucijai. Savo nutarime Konstitucinis Teismas inter   alia nusprendė, kad nuo 1940 metų sovietinės valdţios nacionalizuotas turtas laikytinas „valstybės   de facto valdomu turtu“. Konstitucinis Teismas taip pat pripaţino, kad “Iki turto grąţinimo ar   atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar   nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąţinimo,   pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos   sprendimas grąţinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to   momento buvę savininkai įgyja savininko teises į tokį turtą“. Konstitucinis Teismas taip pat   nusprendė, kad teisinga kompensaciją uţ turtą, kuris negali būti grąţintas, neprieštaravo nuosavybės   apsaugos principui.   m. birţelio 15 dienos ir spalio 19 dienos nutarimuose Konstitucinis Teismas pabrėţė,   kad nuosavybės teisių atkūrimo sąvoka Lietuvoje iš esmės reiškia ribotą restituciją. Šiuo atţvilgiu   Konstitucinis Teismas paţymėjo, kad Lietuvos valdţios institucijos po valstybės atkūrimo 1990   metais nebuvo atsakingos uţ sovietinę okupaciją prieš pusę amţiaus, nei uţ tos okupacijos   pasekmes. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nuo 1940-ųjų daug fizinių asmenų pagal tuo metu   galiojusius įstatymus įsigijo įvairaus turto, kuris anksčiau buvo nacionalizuotas. Šių faktinių ir   teisinių aspektų atsisakymas buvo negalimas, ir vidaus įstatymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo   tinkamai atkreipė dėmesį ne tik į buvusių savininkų interesus, bet ir į privačių asmenų, kurie valdė   ar įsigijo turtą pagal teisėtus sandorius, interesus.   m. birţelio 20 dieną Konstitucinis Teismas taip pat teigė, kad Seimo ribotos   restitucijos pasirinkimą lėmė sunkios politinės ir socialinės sąlygos, kuriose „per 50 okupacijos   metų uţaugo naujos ţmonių kartos, susiformavo nauji ţmonių turtiniai ir kiti socialiniai-   ekonominiai santykiai, kurių, sprendţiant nuosavybės teisės klausimus, nepaisyti nebuvo galima“.   m. kovo 8 dieną Konstitucinis Teismas nutarė, kad asmuo, turintis teisę į kompensaciją   uţ turtą, kuris negali būti grąţintas, gali pasirinkti kompensavimo būdą (ţeme ar pinigais), raštu   suteikdamas valdţios institucijoms leidimą priimti tolesnį sprendimą. Konstitucinis Teismas taip pat   pripaţino, kad vykdomosios valdţios institucijos kiekvienu atveju turi teisę priimti sprendimą dėl   tinkamos kompensacijos, bet asmuo turi teisę ginčyti tą kompensaciją, kreipdamasis į teismą.   Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnį (visų redakcijų iki 1999 m.),   valdţios institucijos privalėjo gauti rašytinį konkretaus asmens sutikimą, prieš nustatydama   konkrečią kompensaciją uţ turtą, kuris negali būti grąţintas.   Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią 1999 m. birţelio 2 dieną,   vykdomoji valdţia dabar turi teisę spręsti kompensacijos klausimą be asmens sutikimo. Tas   sprendimas gali būti apskųstas teismui Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Paduodant tokį   skundą nereikalaujama mokėti ţyminį mokestį.   TEISĖ   I.   DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   28. Konvencijos 6 straipsnis numato:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų [...] klausimas,   toks asmuo turi teisę, kad bylą [...] teisingai išnagrinėtų [...] pagal įstatymą įsteigtas teismas.“   29. Vyriausybė teigė, kad didţioji pradinės ţemės dalis yra pareiškėjams grąţinta.   Dėl likusios ţemės dalies, kuri turi būti kompensuota pagal 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos   Aukščiausiojo   Teismo nutartį, pareiškėjams valdţios institucijos pasiūlė tinkamą   kompensaciją. Procedūros dėl pateiktų pasiūlymų nebuvo uţbaigtos, kadangi pareiškėjai   patys trukdė minėtos nutarties įvykdymą, nes jie atsisakė arba ignoravo pasirašyti raštus dėl   ţemės ribų nustatymo arba atsisakė atlikti kitus veiksmus, būtinus nuosavybei jų vardu   įregistruoti ţemės registre.   30. Pareiškėjai atmetė Vyriausybės tvirtinimus kaip nepagrįstus. Pareiškėjai   neginčijo, jog jie buvo atsisakę priimti kai kuriuos valdţios institucijų pateiktus pasiūlymus   dėl ţemės siekiant įvykdyti 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.   Tačiau jie teigė, kad vykdomosios institucijos negrąţino visos pradinės ţemės natūra arba   laiku nepasiūlė tinkamos kompensacijos.   31. Teismas atkreipia dėmesį į Jasiūnienė prieš Lietuvą sprendimą (No.   41510/98, 2003-03-06), kuriame jis pareiškė, jog bet kurio teismo sprendimo vykdymas turi   būti laikomas sudėtine „teisminio nagrinėjimo“ dalimi pagal Konvencijos 6 straipsnį.   Delsimas vykdyti sprendimą gali būti pateisinamas tam tikromis aplinkybėmis. Tačiau   delsimas negali pakenkti teisių, ginamų 6 straipsnio 1 dalyje, esmei. (loc.cit., §27). Teismas   pastebi, jog Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, palieka   valdţios institucijoms savo nuoţiūra nustatyti, ar ţemės sklypas gali būti grąţintas   ankstesniajam savininkui natūra, ir jeigu negali būti grąţintas – nuspręsti dėl tinkamos   kompensacijos ţeme ar pinigais (loc.cit., § 22; taip pat ţr. 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos   Aukščiausiojo Teismo nutartį šioje byloje ; §§ 17-19 pirmiau).   32. 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti   suprantama kaip įpareigojanti besąlygiškai grąţinti pareiškėjams 33,87 ha ţemės, kuri   priklausė pareiškėjų velioniui tėvui ir kuri 1940 m. buvo nacionalizuota Sovietų valdţios   institucijų. Ginčijama nutartimi valdţios institucijos tik buvo įpareigotos teisėtai savo   nuoţiūra, jei įmanoma, grąţinti ţemę natūra arba pasiūlyti kompensaciją ţeme arba pinigais   likusiai pradinei ţemei grąţinti.   33. Remiantis bylos faktais, Teismas pastebi, jog priėmus minėtąją 2000 m. geguţės   d. nutartį, nuo 2002 m. kovo 20 d. iki 2004 m. liepos 19 d., buvo priimti administracinio   pobūdţio sprendimai nutarties vykdymui. Šių sprendimų pagrindu pareiškėjams buvo   atkurtos nuosavybės teisės ar uţbaigtos kompensavimo procedūros dėl 24,82 ha jų velionio   tėvo nuosavybės. Pareiškėjams buvo pasiūlyta kompensuoti ţeme 9,05 ha pradinės ţemės.   (ţr. §§ 20-26 pirmiau). Dėl kai kurių priimtų valdţios institucijų sprendimų reikalingi   formalumai siekiant atkurti nuosavybės teises pareiškėjams nebuvo uţbaigti, ir dėlto yra   atsakingi patys pareiškėjai, o ne valdţios institucijos (ţr. §§§ 20, 23 ir 24 pirmiau, taip pat ţr.   Vyriausybės ir pareiškėjų pastabas, §§ 29-30).   34. Todėl vykdomosios institucijos negali būti kritiškai vertinamos dėlto, kad   vykdydamos 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, jos neparodė   geros valios. Kyla vienintelis klausimas ar valdţios institucijų veiksmuose buvo   nepateisinamo delsimo. Šiuo poţiūriu Teismas pastebi, jog šioje byloje pareiškėjai,   nepaisydami valdţios institucijų pastangų uţbaigti reikalingus formalumus, būtinus   pareiškėjų nuosavybės teisėms atkurti, patys trukdė valdţios institucijų sprendimų dėl   nuosavybės teisių atkūrimo vykdymui.   35. Taip pat Teismas pastebi, jog 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo   Teismo nutartyje nėra numatyta, kad vykdomosios institucijos atliktų vieną konkretų   veiksmą, t.y. įpareigojimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą ar pinigus (pavyzdţiui ţr. Burdov   v. Russia, No. 59498/00, 2002-05-07, ECHR 2002-III, kuomet atsisakymas vykdyti negalėjo   būti pateisinamas jokiu delsimu). Priešingai, šioje byloje ginčijama nutartimi vykdomosios   institucijos buvo įgaliotos pagal nacionalinius teisės aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo   atlikti tam tikus veiksmus, t.y. pasirinkti tinkamą atkūrimo formą (grąţinti ţemę natūra arba   pasiūlyti kompensaciją ţeme), rasti ţemei tinkamą vietą, kuri būtų pasiūlyta visiems   pareiškėjams, atlikti reikalingus veiksmus ţemės riboms nustatyti, o taip pat ir uţbaigti   būtinus formalumus įregistruojant pareiškėjų nuosavybės teises ţemės registre. Todėl 2000   m. geguţės 22 d. nutarties vykdymui buvo būtina ne tik įvairių istorinių, teisinių ir techninių   dokumentų analizė ir tikėtinos ekspertų konsultacijos, bet ir pačių pareiškėjų dalyvavimas.   36. Teismas paţymi, jog vykdant 2000 m. geguţės 22 d. nutartį, pirmą kartą   kompensacija pareiškėjams buvo pasiūlyta beveik po dviejų metų, t.y. 2002 m. kovo 20 d.   Vėliau 2004 m. liepos 19 d. t.y. praėjus daugiau nei po dviejų metų, pareiškėjams buvo   pateiktas paskutinis pasiūlymas dėl kompensacijos (ţr. §§ 20-26 pirmiau). Nors Teismas   apgailestauja dėl tokio laiko tarpo, tačiau šis laiko tarpas negali būti palyginamas su   aplinkybėmis Jasiūnienė prieš Lietuvą byloje, kuomet net 2003 m. Europos Ţmogaus Teisių   Teismui priėmus sprendimą nebuvo priimta jokio vykdomosios institucijos sprendimo   siekiant įvykdyti 1996 m. priimto nacionalinio teismo sprendimą atkurti nuosavybės teises   (loc. cit., §§ 27-32). Atsiţvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, o ypač į pareiškėjų   pasyvumą, Teismas mano, jog delsimu vykdant 2000 m. geguţės 22 d. nutartį nebuvo   pakenkta teisių, ginamų Konvencijos 6 straipsnyje, esmei (ţr. palyginimui Jasiūnienė bylą   cituotą pirmiau, ibid.; taip pat ţr. mutatis mutandis, Burdov bylą cituotą pirmiau, §§ 34-38;   Hornsby v. Greece, no. 18357/91, 1997-03-19, §§ 40-45, ECHR 1997-II).   37. Taigi šiuo poţiūriu nebuvo paţeistas Konvencijos 6 straipsnis.   II. DĖL 1 PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   38. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad valdţios institucijos nevykdydamos 2000 m.   geguţės 22 d. nutartį, paţeidė 1 Protokolo 1 straipsnį, kuris numato:   “Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš   nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės   interesams, ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais   tarptautinės teisės principais.   Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus,   kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą   atsiţvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų   mokėjimą.”   39. Teismas primena, jog „reikalavimas“ gali būti „nuosavybe“ pagal Konvencijos   Protokolo 1 straipsnį, jei pakankamai įrodyta, jog jis įvykdytinas (ţr. Jasiūnienė bylą,   cituotą pirmiau § 44). Teismas dėl pareiškėjų skundų pagal Konvencijos 6 straipsnį jau   nustatė, jog 2000 m. geguţės 22 d. nutartimi valdţios institucijos buvo įpareigotos, jei   įmanoma, grąţinti pradinę ţemę natūra arba pasiūlyti kompensaciją ţeme arba pinigais   atkuriant nuosavybės teises į likusią tėvo nuosavybę (ţr. §§ 31-32 pirmiau). Todėl šia   nutartimi pareiškėjams iš tikrųjų buvo nustatytas įvykdomas reikalavimas, kuris sudaro   „nuosavybę“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Tačiau Teismas taip pat nustatė, jog   valdţios institucijos tinkamai savo nuoţiūra elgėsi vykdydamos ginčytiną nutartį, be tokių   delsimų, kurie būtų pakankamai rimti pripaţinti pareiškėjų teises į teismą paţeidimą (ţr. §§   33-37 pirmiau). Todėl pareiškėjams šiuo poţiūriu nebuvo trukdoma naudotis „nuosavybe“   (ţr. palyginimui Jasiūnienė bylą cituotą pirmiau, §§ 45-47).   40. Taigi šiuo poţiūriu nebuvo paţeistas 1 Protokolo 1 straipsnis.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Nustato, kad nebuvo paţeistas Konvencijos 6 straipsnis;   2. Nustato, kad nebuvo paţeistas 1 Protokolo 1 straipsnis.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2005 m. balandţio 7 dieną, remiantis Teismo   reglamento 77 straipsnio2 ir 3 dalimis.   Vincent BERGER   Kancleris   Boštjan M. ZUPANČIČ   Pirmininkas