63767/00

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA PUZINAS (2) PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 63767/00)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. sausio 9 d.   Byloje Puzinas prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudaryta iš:   pirmininko J.-P. COSTA,   teisėjų A. B. BAKA,   I. CABRAL BARRETO,   A. MULARONI,   E. FURA-SANDSTRÖM,   D. JOČIENĖS,   D. POPOVIĆ,   ir skyriaus kanclerio pavaduotojo S. NAISMITH,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. gruodţio 5 dieną,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Alvydas Puzinas (pareiškėjas),   kuris 2000 m. lapkričio 18 d. pateikė Teismui pareiškimą (Nr. 63767/00) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių   laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   3. Konkrečiai, pareiškėjas teigė, kad buvo paţeisti Konvencijos 8, 10 ir 11 straipsniai, kadangi jam buvo   skirta drausminė nuobauda uţ nuteistųjų korespondencijos išsiuntimo nustatytos tvarkos nesilaikymą.   4. 2005 m. gruodţio 13 dienos nutarimu Teismas paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.   5. Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė savo papildomas rašytines pastabas (59 taisyklės 1 dalis).   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   6. Pareiškėjas gimė 1952 m. ir gyvena Panevėţyje.   7. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.   8. 1991 m. gruodţio 12 d. Aukščiausiasis Teismas skyrė pareiškėjui 13 metų laisvės atėmimo bausmę   uţ nuţudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas atliko bausmę pataisos darbų įstaigoje Rasų g.   Vilniuje (Vilniaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonija). Jis buvo paleistas lygtinai nenurodytą 2002   metų dieną.   9. Pareiškėjas yra nuteistųjų savitarpio pagalbos ir paramos organizacijos „Laisvė“ pirmininkas.   m. liepos 9 d. pareiškėjas šios organizacijos ir kai kurių kitų nuteistųjų vardu pasirašė skundą, kuriame   skundėsi kalinimo sąlygomis pataisos darbų įstaigoje Rasų g. ir įvairiais tariamai neteisėtais pataisos darbų   įstaigos administracijos veiksmais. Skundas buvo adresuotas 10 asmenų: penkiems valstybės pareigūnams ir   penkiems privačios ţiniasklaidos atstovams. Pasak pareiškėjo, jis išsiuntė skundą ne per pataisos darbų   įstaigos administraciją, o per kitą nuteistąjį, kuris buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, siekdamas išvengti   cenzūravimo.   10. Nustačius, kad 1999 m. liepos 9 d. skundo išsiuntimas ne per pataisos darbų įstaigos administraciją   paţeidţia Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalį, 1999 m. liepos 20 d. Kalėjimų departamento   direktorius skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą, uţdrausdamas jam gauti siuntinį pasimatymo su   artimaisiais metu. Taip pat buvo nustatyta, kad Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinosios taisyklės (V   priedas) draudţia nuteistiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais, kaip kad buvo šio laiško atveju.   Direktorius nurodė, kad pareiškėjas galėjo kreiptis su skundu tik į valstybės institucijas, o ne į kitas   organizacijas ar asmenis (50 straipsnio 1 dalis). Direktorius taip pat nurodė, kad Pataisos darbų kodekso 50   straipsnio 6 dalis draudţia siųsti skundus „uţ kitus nuteistuosius“.   11. Pareiškėjui šią nuobaudą apskundus, 1999 m. gruodţio 8 d. Seimo kontrolierė nustatė, kad Pataisos   darbų kodekso nuostatos tinkamai negina nuteistųjų teisės jungtis į asociacijas. Seimo kontrolierė nepareiškė   savo nuomonės dėl nuobaudos teisėtumo.   12. Pareiškėjas kreipėsi į administracinius teismus, teigdamas, kad nuobauda buvo neteisėta. 2000 m.   kovo 6 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną šio   teismo jurisdikcijai.   13. 2000 m. kovo 30 d. Vyriausiasis administracinis teismas paliko nutartį dėl skundo nepakeistą.   Pareiškėjui šį sprendimą apskundus, 2000 m. geguţės 10 d. Apeliacinis teismas panaikino ţemesnių   instancijų teismų sprendimus. Teismas inter alia nustatė, kad pataisos darbų įstaigos administracija yra   vykdomosios valdţios dalis, todėl administraciniai teismai buvo kompetentingi išnagrinėti pareiškėjo skundą   dėl pataisos darbų įstaigos administracijos tariamai neteisėtų veiksmų.   14. Vėliau pareiškėjas pateikė skundą pagal Administracinių teisės paţeidimų kodekso reikalavimus.   m. geguţės 29 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo skundą dalyvaujant   pareiškėjui, kuris buvo atveţtas į teismo posėdį tiesiai iš pataisos darbų įstaigos.   15. Teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą ir nustatė, kad 1999 m. liepos 20 d. nuobauda buvo paskirta   teisėtai. Teismas inter alia konstatavo, kad:   „Sutinkamai su Pataisos darbų kodekso 50 str. 1 d., nuteistiesiems yra suteikta teisė kreiptis su pareiškimais,   pasiūlymais ir skundais į valstybės organus, visuomenines organizacijas ir pareigūnus. Esant reikalui, prie šių   raštų administracija gali pridėti savo paaiškinimus. Tačiau į nurodytas institucijas nuteistiesiems yra   draudţiama kreiptis ne per pataisos darbų įstaigos administraciją (Pataisos darbų kodekso 50 str. 6 d.).   Pareiškėjas pripaţino, kad pareiškimus dešimčiai adresatų išsiuntė nelegaliai – per asmenį, kuris baigė atlikti   savo bausmę ir buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos. Tuo pačiu, administracijai buvo atimta teisė   pareikšti savo samprotavimus pareiškime išdėstytais klausimais.“   16. 2001 m. liepos 11 d. Vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl   minėto sprendimo inter alia konstatuodamas, kad:   „nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog [atitinkamos] Pataisos darbų kodekso normos prieštarauja Konstitucijai.   Pareiškėjas privalo įvertinti, kad jis yra nuteistas laisvės atėmimu ir todėl jo teisinė padėtis yra kitokia, nei   kitų ţmonių, kurie nėra paţeidę įstatymo <...>.   Kaip matyti iš bylos medţiagos, pareiškėjas [1999 m. liepos 20 d.] buvo nubaustas ne uţ tai, kad susirašinėjo   su visuomenės informavimo priemonių atstovais, o uţ tai, kad paţeidė Pataisos darbų kodekso 50 str.   nustatytą kreipimosi [su tokia korespondencija] per pataisos darbų įstaigos administraciją tvarką. Tas pats   paţymėtina ir dėl pareiškėjo teiginių, jog jis skundţiamu nutarimu buvo nubaustas uţ kritiką, įsitikinimų   turėjimą ar informacijos skleidimą.“   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   17. Tuo metu galiojusio Pataisos darbų kodekso 49 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad   nuteistiesiems leidţiama siųsti laiškus, neribojant jų kiekio. Minėto 49 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas   reikalavimas, kad pataisos darbų įstaigos administracija nuteistųjų laiškus išsiųstų adresatams ne vėliau kaip   per tris dienas nuo tos dienos, kurią laiškas buvo gautas arba nuteistojo įteiktas.   18. Pataisos darbų kodekso, galiojusio bylai reikšmingu metu, 50 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad   nuteistieji turi teisę kreiptis „su pasiūlymais, pareiškimais ir skundais į valstybės organus, visuomenines   organizacijas ir pareigūnus“. Šia nuostata pataisos darbų įstaigos administracijai taip pat buvo suteikta teisė   pridėti prie jų su tuo susijusius aiškinamuosius raštus.   19. Iki 1999 m. birţelio 25 d. Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad   prokurorui adresuota nuteistųjų korespondencija yra necenzūruojama. Nuo 1999 m. birţelio 25 d. pakeistame   kodekse buvo numatyta, kad valstybės institucijoms ir Europos Ţmogaus Teisių Teismui adresuota   korespondencija yra necenzūruojama.   20. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 5 ir 6 dalimis,   nuteistiesiems buvo draudţiama siųsti „kolektyvinius skundus bei pareiškimus“ arba kreiptis su skundais „uţ   kitus nuteistuosius.“   21. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalimi, nuteistųjų   korespondencija galėjo būti siunčiama tik per pataisos darbų įstaigos administraciją.   22. Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinųjų taisyklių, galiojusių bylai reikšmingu metu, 7.3.2   punkte buvo numatyta:   „[Nuteistųjų] pasiūlymai, pareiškimai ir skundai, kuriuose keliamus klausimus yra kompetentinga spręsti   pataisos darbų įstaigos administracija, adresatui nesiunčiami, o nagrinėjami vietoje. Pataisos darbų įstaigos   vadovybės įpareigotas darbuotojas, išnagrinėjęs pasiūlymą, pareiškimą ar skundą, surašo paţymą <...> ir   perduoda ją įsegti į nuteistojo asmens bylą. Nuteistajam nesutikus, pasiūlymas, pareiškimas ar skundas   išsiunčiamas adresatui kartu su administracijos paţyma. <...> Jei nuteistasis pakartotinai siunčia analogiško   turinio pasiūlymą, pareiškimą arba skundą, įstaigos administracija pridedamoje paţymoje nurodo, <...> koks   nuteistajam buvo duotas atsakymas. Jei organas, organizacija ar pareigūnas, į kuriuos kreipiasi pasiūlymu,   pareiškimu ar skundu nuteistasis, yra nekompetentingi spręsti keliamus klausimus, įstaigos administracija   rekomenduoja nuteistajam peradresuoti pasiūlymą, pareiškimą ar skundą. Nuteistajam atsisakius   peradresuoti, pasiūlymas, pareiškimas arba skundas išsiunčiamas adresatui.“   23. Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinosios taisyklės (V priedas), galiojusios bylai reikšmingu   metu, draudė nuteistiesiems naudotis kompiuteriais.   24. Pagal naują Pataisos darbų kodeksą, galiojusį 2001 m. liepos 18 d., buvo draudţiama cenzūruoti   nuteistųjų korespondenciją, siunčiamą valstybės institucijoms ir Europos Ţmogaus Teisių Teismui.   Remiantis šio Kodekso 41 straipsniu, visa kita korespondencija galėjo būti cenzūruojama tik kompetentingos   institucijos (prokuroro ar įstaigos direktoriaus) nutarimu ar teismo (teisėjo) nutartimi, priimama kiekvienu   konkrečiu atveju.   25. 2003 m. kovo 24 d. nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vidaus teisės aktai paţeidţia   Konstituciją, kadangi jais leidţiamas nepagrįstas nuteistųjų korespondencijos cenzūravimas. Konstitucinis   Teismas taip pat nurodė, kad kiekvienu konkrečiu cenzūravimo atveju turi būti nurodyti konkretūs jo   pagrindai.   26. Kai kurios kitos vidaus teisės nuostatos dėl nuteistųjų korespondencijos cenzūravimo yra   apibendrintos bylose Valašinas prieš Lietuvą (no. 44558/98, 2001-07-24, §§ 94–97, ECHR 2001-VIII) ir   Puzinas (Nr. 1) prieš Lietuvą (no. 44800/98, 2002-03-14, §§ 15–17).   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   27. Pareiškėjas teigė, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis, kuriame, kiek tai reikšminga bylai,   numatyta:   „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo <...> susirašinėjimas.   2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus   atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje <...>, siekiant uţkirsti kelią viešosios tvarkos   paţeidimams ar nusikaltimams <...>.“   28. Vyriausybė tvirtino, kad įstatymuose nustatytas reikalavimas nuteistiesiems siųsti savo   korespondenciją per pataisos darbų įstaigos administraciją ir pareiškėjui skirta nuobauda uţ šio reikalavimo   paţeidimą neatėmė galimybės pareiškėjui naudotis susirašinėjimo laisve. Bet kuriuo atveju, tuo metu   galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalies ir Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinųjų   taisyklių 7.3.2 punkto reikalavimai atitiko bendrąjį interesą uţkirsti kelią nuteistųjų piktnaudţiavimui, siekiant   veiksmingesnio jų skundų nagrinėjimo ir pataisos darbų įstaigų administracijos teisinės pagalbos   nuteistiesiems teikimo. Vyriausybė taip pat teigė, kad bylai reikšmingu metu galioję vidaus teisės aktai   nedraudė nuteistiesiems siųsti korespondenciją privačioms organizacijoms, tokioms kaip ţiniasklaida.   Apskritai bylai reikšmingu metu galiojusiais vidaus teisės aktais buvo tinkamai ginama pareiškėjo teisė į jo   susirašinėjimo gerbimą.   29. Pareiškėjas teigė, kad 1999 m. liepos 20 d. jam skirta nuobauda patvirtino, jog pagal bylai reikšmingu   metu galiojusius vidaus teisės aktus jam, kaip kaliniui, buvo draudţiama siųsti skundus ir pareiškimus savo ir   kitų nuteistųjų vardu valstybės institucijoms, ţiniasklaidai ir visuomeninėms organizacijoms. Pareiškėjas tvirtino,   kad pagal vidaus teisę jis nebuvo apsaugotas nuo pataisos darbų įstaigos administracijos savavališko trukdymo   pasinaudoti teise į susirašinėjimą. Ginčijamomis vidaus teisės nuostatomis buvo leidţiamas nuteistųjų   korespondencijos cenzūravimas be jokios atrankos. Todėl pareiškėjas bijojo, kad jo skundas dėl kalinimo   sąlygų bus cenzūruotas, jeigu jis jį siųs per pataisos darbų įstaigos administraciją.   30. Teismas pastebi, kad 1999 m. liepos 20 d. pareiškėjui buvo skirta negrieţta drausminė nuobauda –   atimta teisė gauti siuntinį artimiausio pasimatymo metu. Kaip patvirtino Vyriausiasis administracinis   teismas, tokios nuobaudos prieţastis buvo tai, kad pareiškėjas 1999 m. liepos 9 d. išsiuntė rašytinį skundą dėl   kalinimo sąlygų neteisėtu būdu, t. y. ne per pataisos darbų įstaigos administraciją, taip paţeisdamas tuo metu   galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalį (ţr. 16 ir 18 punktus pirmiau). Teismas mano, kad   minėta nuobauda buvo apribota pareiškėjo teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo susirašinėjimas Konvencijos 8   straipsnio 1 dalies poţiūriu. Nors ji neturėjo tiesioginės įtakos ginčijamo skundo išsiuntimui ar pristatymui,   šios nuobaudos skyrimu buvo siekiama daryti įtaką pareiškėjo tokio pobūdţio korespondencijos siuntimo   būdui ateityje.   31. Minėtas apribojimas prieštarautų Konvencijos 8 straipsniui, nebent jis būtų „nustatytas įstatymo“,   juo būtų siekiama vieno ar kelių šios nuostatos antrojoje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir jis būtų „būtinas   demokratinėje visuomenėje“ tam tikslui pasiekti (plg. ţr. inter alia Calogero Diana v. Italy, 1996-11-15,   Reports of Judgments and Decisions 1996-V, §§ 32–33; Petra v. Romania, 1998-09-03, Reports 1998-VII,   §§ 37–40).   32. Teismas sutinka, kad šioje byloje nagrinėjami vidaus teisės aktai yra parengti pakankamai aiškiai ir   tiksliai. Be to, jie buvo prieinami ir galėjo būti ginčijami teismuose (plg. ţr. cituotus sprendimus Calogero   Diana ir Petra bylose, ibid.). Todėl apribojimas atitiko reikalavimą „būti numatytam įstatyme“, nurodytą   Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat pastebi, kad šiuo apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo   uţkirsti kelią viešosios tvarkos paţeidimams ar nusikaltimams.   33. Dėl apribojimo būtinumo Teismas mano, kad įprasti ir pagrįsti kalinimo reikalavimai gali pateisinti   nuteistųjų skundų dėl elgesio su jais ir kalinimo sąlygų vidaus tyrimo sistemą (plg. ţr. Silver and Others v.   the United Kingdom, 1980-10-01 Commission Report, § 301). Atsiţvelgiant į šį tikslą, kai kurios nuteistųjų   korespondencijos kontrolės priemonės, tokios kaip atsitiktiniai patikrinimai (išskyrus laiškus, susijusius su   teisminio nagrinėjimo klausimais pagal vidaus teisę ar Konvenciją), gali būti vykdomos ir pačios savaime   nėra nesuderinamos su Konvencija (Silver and Others v. the United Kingdom, 1983-03-25, Series A no. 61, §   98; a contrario, Jankauskas v. Lithuania no. 59304/00, 2005-02-24, §§ 21–22). Tačiau tai nereiškia, kad   korespondencija gali būti sustabdoma dėl joje reiškiamų skundų, susijusių su pataisos darbų įstaiga, arba   uţlaikoma, kol tokius skundus iš pradţių išnagrinės pataisos darbų įstaigos administracija.   34. Teismas yra ne kartą kritikavęs atitinkamus Lietuvos teisės aktus, o ypač juose vartojamą gana   neapibrėţtą „cenzūros“ sąvoką, dėl kurios keliose bylose buvo nustatyti valstybės institucijų   piktnaudţiavimo atvejai, dėl nepagrįsto nuteistųjų korespondencijos tikrinimo ar uţlaikymo (pirmiau minėtas   sprendimas Jankausko byloje, §§ 19–23; pirmiau minėtas sprendimas Puzino (Nr. 1) byloje, §§ 20–22;   Čiapas v. Lithuania no. 4902/02, 2006-11-14 negalutinis sprendimas, §§ 24–26). Tačiau ši byla yra visiškai   kitokia. Visų pirma Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundai buvo tinkamai išnagrinėti teismine   tvarka Vyriausiame administraciniame teisme (ţr. 16 ir 30 punktus pirmiau). Antra, pareiškėjas nepateikė   argumentų, keliančių abejonių dėl skirtos nuobaudos proporcingumo. Trečia, pareiškėjas neįrodė, kad   galimos cenzūros baimė yra pateisinama prieţastis nepaisyti akivaizdţiai teisėtos pataisos darbų įstaigos   taisyklės dėl skundų siuntimo. Ketvirta, pareiškėjui skirta nuobauda nebuvo grieţta. Konkrečiomis šios bylos   aplinkybėmis Teismas mano, kad valstybės institucijos šioje byloje neperţengė vertinimo laisvės ribų, o   apribojimas buvo proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje.   35. Todėl Konvencijos 8 straipsnis nebuvo paţeistas.   II. DĖL KONVENCIJOS 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAŢEIDIMO   36. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl tų pačių faktų pagal Konvencijos 10 (saviraiškos laisvė) ir 11   (susirinkimų ir asociacijos laisvė) straipsnius. Tačiau atsiţvelgiant į pirmiau pateiktus svarstymus ir išvadas   (ţr. 30–35 punktus pirmiau), susijusius su pareiškėjo skundais pagal Konvencijos 8 straipsnį, Teismas   nemano, kad būtina nagrinėti šiuos skundus atskirai pagal Konvencijos 10 ar 11 straipsnį.   Dėl šių prieţasčių teismas vienbalsiai   1. Nustato, kad Konvencijos 8 straipsnis nebuvo paţeistas;   2. Nustato, kad nebūtina nagrinėti bylą atskirai pagal Konvencijos 10 ir 11 straipsnius.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2007 m. sausio 9 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77   taisyklės 2 ir 3 dalimis.   S. NAISMITH   Kanclerio pavaduotojas   J.-P. COSTA   Pirmininkas