66004/01;36996/02

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   TREČIASIS SKYRIUS   BYLA VAIVADA PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimų Nr. 66004/01 ir 36996/02)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. lapkričio 16 d.   Byloje Vaivada prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininko B. M. ZUPANČIČ,   teisėjų J. HEDIGAN, paskirto nagrinėti bylą nuo Lietuvos,   C. BÎRSAN,   V. ZAGREBELSKY,   E. MYJER,   DAVID THÓR BJÖRGVINSSON,   I. ZIEMELE,   ir skyriaus kanclerio V. BERGER,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. spalio 24 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos piliečiai Valdas Vaivada ir Raimondas   Vaivada (pareiškėjai), kurie 2000 m. rugsėjo 7 d. Teismui pateikė pareiškimus (Nr. 66004/01 ir 36996/02)   pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.   2. Pirmajam pareiškėjui atstovavo Jurbarke praktikuojantis advokatas G. Byčius. Antrajam pareiškėjui   atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas V. Gustas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė)   atstovavo jos atstovė D. Jočienė.   3. Pareiškėjai teigė, kad buvo paţeistos Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys, nes jiems neteisėtai buvo   taikomas kardamasis kalinimas nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio 15 d., o iki 1999 m. sausio 1 d. jie   neturėjo galimybės ginčyti teismo nutarčių, kuriomis buvo pratęsiamas jų kardomasis kalinimas.   4. 2005 m. lapkričio 24 d. nutarimu Teismas paskelbė pareiškimus iš dalies priimtinais.   5. Vyriausybė pateikė papildomą poziciją dėl bylos esmės (Reglamento 59 taisyklės 1 dalis), pareiškėjai   to nepadarė.   FAKTAI   I. BYLOS APLINKYBĖS   6. Antrasis pareiškėjas yra pirmojo pareiškėjo dėdė.   7. Antrasis pareiškėjas, tuo metu jau du kartus teistas, buvo sulaikytas 1997 m. liepos 18 d. ir apklaustas   baudţiamojoje byloje, iškeltoje dėl vagystės. 1997 m. liepos 21 d. jis buvo paleistas.   8. Pirmasis pareiškėjas, tuo metu jau keturis kartus teistas, buvo sulaikytas 1997 m. liepos 19 d. ir   apklaustas kitoje baudţiamojoje byloje, iškeltoje dėl vagystės. 1997 liepos 21 d. jis buvo paleistas.   9. 1997 m. liepos 22 d. antrasis pareiškėjas buvo sulaikytas vykdant tyrimą baudţiamojoje byloje dėl   trečiojo asmens V. B. nuţudymo. Tą pačią dieną Tauragės rajono apylinkės teismas paskyrė jam kardomąjį   kalinimą dviems mėnesiams tuo pagrindu, kad jis gali slėptis nuo tardymo ir daryti naujus nusikaltimus.   10. 1997 m. liepos 31 d. antrajam pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl nuţudymo.   11. 1997 m. rugpjūčio 2 d. pirmasis pareiškėjas buvo sulaikytas baudţiamojoje byloje dėl pasikėsinimo   apiplėšti1.   12. 1997 m. rugpjūčio 4 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pirmajam pareiškėjui paskyrė dviejų   mėnesių kardomąjį kalinimą dėl pavojaus, kad jis gali slėptis, daryti naujus nusikaltimus ir trukdyti bylos   tyrimui.   13. 1997 m. rugpjūčio 11 d. antrasis pareiškėjas taip pat buvo apklaustas byloje dėl pasikėsinimo   apiplėšti.   14. 1997 m. rugpjūčio 13 d. prokuroras pareiškė kaltinimą pirmajam pareiškėjui dėl pasikėsinimo   apiplėšti.   15. 1997 m. rugpjūčio 15 d. Tauragės rajono apylinkės teismas paskyrė antrajam pareiškėjui privalomą   psichiatrijos ekspertizę.   16. 1997 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdos apygardos teismas atmetė pirmojo pareiškėjo skundą dėl   nutarties paskirti kardomąjį kalinimą.   17. 1997 m. rugpjūčio 21 d. abi baudţiamosios bylos – dėl nuţudymo ir pasikėsinimo apiplėšti buvo   sujungtos.   18. 1997 m. rugsėjo 15 d. Tauragės rajono apylinkės teismas tais pačiais pagrindais pratęsė kardomąjį   kalinimą antrajam pareiškėjui iki 1997 m. lapkričio 22 d.   19. 1997 m. spalio 2 d. Tauragės rajono apylinkės teismas tais pačiais pagrindais pratęsė kardomąjį   kalinimą pirmajam pareiškėjui iki 1997 m. gruodţio 2 d.   20. 1997 m. spalio 21 d. prie pareiškėjų baudţiamųjų bylų buvo prijungtos dar dvi baudţiamosios bylos   dėl neteisėto šaunamųjų ginklų laikymo ir plėšimo.   21. 1997 m. lapkričio 19 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pratęsė kardomąjį kalinimą antrajam   pareiškėjui iki 1998 m. sausio 21 d. tuo pagrindu, kad jis gali slėptis nuo tardymo, daryti naujus nusikaltimus   ir paveikti liudytojus.   22. 1997 m. lapkričio 27 d. teismas tais pačiais pagrindais dviems mėnesiams pratęsė kardomąjį   kalinimą pirmajam pareiškėjui.   23. 1998 m. sausio 20 d. Šiaulių apygardos teismas pratęsė kardomąjį kalinimą abiems pareiškėjams iki   m. kovo 1 d. dėl pavojaus, kad jie gali slėptis ir daryti poveikį tyrimui.   24. 1998 m. vasario 18, 24 ir 25 d. keli nauji epizodai iš kitų baudţiamųjų bylų – svetimo turto   suţalojimas, uţpuolimas, neteisėtas ginklų laikymas, kūno suţalojimas, nuţudymas sunkinančiomis   aplinkybėmis, pasikėsinimas apiplėšti ir vagystė – buvo prijungti prie pareiškėjų baudţiamosios bylos.   25. 1998 m. vasario 26 d. ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas ir pareiškėjai bei jų gynėjas susipaţino su   bylos medţiaga.   V. Vaivada 1997 m. rugpjūčio 2 d. buvo sulaikytas tiriant vagystę. Ir toliau tekste minimas „pasikėsinimas apiplėšti“ turėtų būti   suprantamas kaip nuoroda į šį epizodą (vert. past.).   26. 1998 m. vasario 27 d. prokuroras atmetė pareiškėjų prašymą nutraukti baudţiamąją bylą.   27. 1998 m. kovo 2 d. kaltinamoji išvada buvo patvirtinta ir byla buvo perduota Klaipėdos apygardos   teismui.   28. 1998 m. balandţio 15 d. Klaipėdos apygardos teismas atidavė pareiškėjus teismui. Savo nutartyje   teismas taip pat nurodė, kad kardomosios priemonės paliekamos nepakeistos, kol byloje bus priimtas   nuosprendis.   29. 1998 m. rugsėjo 21 d. Klaipėdos apygardos teismas grąţino bylą prokurorams papildomiems tyrimo   veiksmams atlikti. Po to teismai keletą kartų pratęsė kardomąjį kalinimą pareiškėjams.   30. Nauja kaltinamoji išvada buvo patvirtinta 1998 m. gruodţio 29 d.   31. 1999 m. geguţės 11 d. byla buvo perduota Šiaulių apygardos teismui.   32. 2000 m. kovo 13 d. teismas grąţino bylą tyrimui papildyti, atsiţvelgdamas į prokuroro prašymą   pareikšti naują kaltinimą pirmajam pareiškėjui. Vėliau pareiškėjams kaltinimai vėl buvo pakeisti.   33. 2000 m. liepos 11 d. patvirtinta nauja kaltinamoji išvada ir byla buvo perduota Šiaulių apygardos   teismui.   34. 2001 m. balandţio 10 d. apkaltinamuoju nuosprendţiu pareiškėjai buvo nuteisti: a) pirmasis   pareiškėjas pagal vieną kaltinimą dėl pasikėsinimo apiplėšti; b) antrasis pareiškėjas pagal penkis kaltinimus   dėl nuţudymo, pasikėsinimo apiplėšti, kūno suţalojimo ir neteisėto dviejų rūšių ginklų laikymo.   35. 2001 m. gruodţio 3 d. Apeliacinis teismas pakeitė nuosprendį pirmojo pareiškėjo atţvilgiu, tačiau   laivės atėmimo bausmę paliko nepakeistą. Apeliacinis teismas taip pat perkvalifikavo antrojo pareiškėjo   veiką į nuţudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir nuteisė jį 13 metų laisvės atėmimo.   36. 2002 m. balandţio 30 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinio teismo nuosprendţio dalį dėl   antrojo pareiškėjo nuteisimo dėl nuţudymo sunkinančiomis aplinkybėmis ir paliko galioti šioje dalyje   pirmosios instancijos teismo paskirtą 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.   37. Nenurodytą dieną antrasis pareiškėjas atliko bausmę ir buvo paleistas į laisvę.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   38. Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos (netekusios galios   m. geguţės 1 d. įsigaliojus naujajam Baudţiamojo proceso kodeksui):   straipsnyje (įsigaliojusiame 1996 m. birţelio 21 d.) nustatyta:   „<…> kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti skiriamas tik bylose dėl nusikaltimų, uţ kuriuos   baudţiamasis įstatymas numato grieţtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.   <...>   Kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo pagrindai yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis:   1) bėgs (slėpsis) nuo tardymo ir teismo;   2) trukdys nustatyti bylos tiesą [darys poveikį kitiems dalyviams ar naikins įrodymus];   3) darys naujus nusikaltimus, [įtariami padarę nusikaltimus, numatytus Baudţiamojo kodekso 274   (sukčiavimas), 275 (iššvaistymas) straipsniuose] <...>. “   104¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1996 m. birţelio 21 d. iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustatyta:   „<...> suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas <...> pristato teisėjui <...>. Teisėjas privalo <...> asmenį   apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimtojo asmens apklausoje gali dalyvauti gynėjas ir prokuroras.   Apklausęs suimtąjį asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti toliau,   nustatydamas konkretų suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę.   <...>   Perdavus bylą į teismą, paskirti, pakeisti ar panaikinti kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali teismas <...>“   Pakeistajame 104¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1998 m. birţelio 24 d. iki 2003 m. geguţės 1 d.)   numato, kad prokuroras ir gynėjas privalo dalyvauti pirmojoje teisminėje sulaikyto asmens apklausoje, jeigu   teisėjas nenusprendţia kitaip. Pakeistąja nuostata taip pat leidţiama teismui pratęsti kardomojo kalinimo   (suėmimo) terminą prieš jam pasibaigiant.   straipsnio 3 dalyje (galiojusioje nuo 1996 m. birţelio 21 iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustatyta:   „Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti [parengtinio tyrimo stadijoje] <…>   teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant būtinumui, – ir   suimtasis.“   Pagal 1998 m. birţelio 24 d. įsigaliojusią kodekso redakciją suimto asmens dalyvavimas posėdţiuose   dėl kardomosios priemonės yra privalomas.   109¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1996 m. birţelio 21 d. iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustato:   „Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo   paskyrimo apeliacinės instancijos teismui. <...> Skundui nagrinėti gali būti surengtas posėdis, į kurį šaukiami   suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas. Prokuroro dalyvavimas tokiame posėdyje yra būtinas.   Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka neskundţiamas.   Pakartotinis skundas išsprendţiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo (suėmimo) terminų pratęsimą.“   Pakeistame 109¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1998 m. birţelio 24 d. iki 2003 m. geguţės 1 d.) buvo   numatyta galimybė skųstis aukštesniam teismui ir pareigą surengti posėdį sprendimui dėl suėmimo skyrimo   ar pratęsimo parengtinio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo stadijoje priimti, kuriame turi dalyvauti suimtasis ir   jo gynėjas arba tik gynėjas.   straipsnio 6 dalyje (galiojusioje iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustatyta:   „Kaltinamojo ir jo gynėjo susipaţinimo su baudţiamosios bylos medţiaga laikas neįeina į parengtinio   tardymo ir suėmimo trukmės terminus. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, į parengtinio tardymo ir suėmimo   trukmės terminus neįeina laikas, per kurį susipaţino su bylos medţiaga visi kaltinamieji ir jų gynėjai.“   Nuo 1998 m. birţelio 24 d. šis laikas nebeturi reikšmės sprendimams dėl kardomosios priemonės.   straipsnio 4 dalyje (galiojusioje iki 1999 m. sausio 1 d.) nustatyta:   „Negali būti skundţiamos teismų priimtos nutartys dėl <...> kardomosios priemonės paskyrimo, pakeitimo ar   panaikinimo <...>.“   Pagal bendrąją 399 straipsnio nuostatą, pirmosios instancijos teismo nutartis neįsiteisėdavo, kol   nepasibaigdavo apskundimo terminas ar apeliacinis procesas. Tik tos nutartys, kurios negalėjo būti   skundţiamos, įskaitant teismo nutartis dėl kardomosios priemonės paskyrimo pagal anksčiau galiojusią 372   straipsnio 4 dalį, įsigaliodavo ir būdavo vykdomos nuo jų priėmimo datos. 104³ straipsnio 3 dalyje   (galiojusioje nuo 1999 m. gruodţio 21 d. iki 2003 m. geguţės 1 d.) buvo numatyta, kad visos nutartys dėl   kardomosios priemonės paskyrimo įsigalioja ir vykdomos nuo jų priėmimo datos, neatsiţvelgiant į tai, kad   pagal pakeistąjį 109¹ straipsnį (galiojusį nuo 1998 m. birţelio 24 d. iki 2003 m. geguţės 1 d., ţr. pirmiau   tekste) tokios nutartys gali būti skundţiamos.   Kitos bylai reikšmingos Baudţiamojo proceso kodekso, galiojusio iki 2003 m. geguţės 1 d., nuostatos:   straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose bei 58 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose atitinkamai buvo   numatyta, kad kaltinamieji ir jų gynėjai turi teisę „pareikšti prašymus“ ir „apskųsti kvotėjo, tardytojo,   prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus.“   straipsnio 1 dalyje numatyta:   „Teisėjui vienasmeniškai arba teismui tvarkomajame posėdyje sprendţiant kiekvieno kaltinamojo atidavimo   teismui klausimą, turi būti išaiškinamos šios aplinkybės:   <...>   11) ar tinkamai parinkta <…> kardomoji priemonė;   <...>“   straipsnio 1 dalis:   „Pripaţinęs, kad yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar teismas   tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus:   <...>   2) dėl kardomosios priemonės kaltinamajam;   <...>“   straipsnio 1 dalis:   „Teisiamasis turi teisę:   <...>   3) pareikšti prašymus;   <...>   11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.“   straipsnis:   „Teismas turi teisę teisminio nagrinėjimo metu savo nutartimi parinkti, pakeisti ar panaikinti teisiamajam   kardomąją priemonę.“   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO   39. Pareiškėjai tvirtino, kad jų kardomasis kalinimas nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio 15 d. buvo   nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsniu, kuriame, kiek šiuo poţiūriu yra reikšminga, numatyta, kad:   „1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais   atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:   <...>   c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai,   pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo,   arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;   <...>.“   40. Vyriausybė pripaţino, kad pareiškėjų kardomasis kalinimas nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio   d. nebuvo sankcionuotas galiojančia teismo nutartimi; tačiau ji nurodė, kad bylai reikšmingu laikotarpiu   galioję vidaus įstatymai gali būti aiškinami kaip nereikalaujantys papildomo sprendimo, kad pareiškėjų   kardomasis kalinimas nurodytu laikotarpiu būtų pateisintas, atsiţvelgiant į laiką, per kurį pareiškėjai   susipaţino su bylos medţiaga, ir į tai, kad jų byla buvo perduota teismui.   41. Pareiškėjai nesutiko teigdami, kad nebuvo galiojančių teismo nutarčių, sankcionuojančių kardomąjį   kalinimą.   42. Teismas primena, kad sąvokos „teisėtai“ ir „įstatymo nustatyta tvarka“ Konvencijos 5 straipsnio 1   dalyje iš esmės nukreipia į vidaus teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialinių ir procesinių normų. Vis   dėlto, suėmimo „teisėtumas“ pagal vidaus teisę ne visada yra lemiantis veiksnys. Teismas turi papildomai   įsitikinti, kad kardomasis kalinimas nagrinėjamu laikotarpiu atitiko Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies tikslą –   uţkirsti kelią savavališkam asmenų laisvės atėmimui. Be to, Teismas turi įsitikinti, ar pati vidaus teisė atitinka   Konvenciją, įskaitant joje įtvirtintus ar iš jos išplaukiančius bendruosius principus (ţr. Jėčius v. Lithuania, no.   34578/97, 2000-07-31, § 56, ECHR IX-2000).   43. Pirmiau minėtoje Jėčiaus byloje Teismas nustatė, kad bylos perdavimo teismui faktas ar procesinių   normų, siejančių kaltinamojo susipaţinimą su baudţiamosios bylos medţiaga su jo kardomojo kalinimo   laikotarpiu, buvimas negali būti „teisėto“ kardomojo kalinimo pagrindu pagal Konvencijos 5 straipsnio 1   dalį; taigi, šių aplinkybių egzistavimas negalėjo pratęsti ar pakeisti galiojančios teismo nutarties, kuria   sankcionuojamas kardomasis kalinimas (loc. cit., §§ 56–64).   44. Teismas pastebi, kad nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio 15 d. nebuvo teismo nutarties,   sankcionuojančios pareiškėjų kardomąjį kalinimą pagal tuo metu galiojusio Baudţiamojo proceso kodekso   ir 1041 straipsnius (ţr. 23–28 ir 38 punktus pirmiau); taip pat nebuvo ir kito „teisėto“ pagrindo pareiškėjų   kardomajam kalinimui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies poţiūriu (ţr. mutatis mutandis ibid.)   45. Todėl Teismas konstatuoja, kad buvo paţeista 5 straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 4 DALIES PAŢEIDIMO   46. Pareiškėjai taip pat teigė, kad iki 1999 m. sausio 1 d. jie neturėjo galimybės ginčyti kardomojo   kalinimo teisėtumo teisme ir kad tuo buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta:   „Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai   priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį   paleisti.“   47. Vyriausybė teigė, kad vidaus teisė suteikė pareiškėjams pakankamas galimybes ginčyti jų kardomojo   kalinimo teisėtumą, būtent, kreiptis su prašymais paleisti juos į laisvę, kuriuos būtų galėję nagrinėti vidaus   teismai. Bylą nagrinėję teismai daug kartų savo iniciatyva tikrino, ar pareiškėjams kardomasis kalinimas buvo   taikomas tinkamai, tuo jiems suteikdami Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies garantijas.   48. Pareiškėjai teigė, kad galimybės ginčyti suėmimo teisėtumą nebuvimas dėl įstatyminio draudimo,   numatyto anksčiau galiojusio Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, paţeidė jų teises pagal 5   straipsnio 4 dalį.   49. Teismas primena savo išvadas, padarytas daugelyje bylų prieš Lietuvą (tarp kitų šaltinių ţr. pirmiau   minėtą Jėčiaus bylą, §§ 100–101; taip pat Stašaitis v. Lithuania no. 47679/99, §§ 90–92, 2002-03-21), kad   tuometinis įstatyminis draudimas, numatytas anksčiau galiojusioje Baudţiamojo proceso kodekso 372   straipsnio 4 dalyje, iš esmės uţkirto kelią suimtiesiems kreiptis į teismą dėl jų suėmimo teisėtumo   Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies atţvilgiu. Šioje byloje Teismas mano, kad nėra pagrindo nukrypti nuo to,   kas buvo nustatyta ankstesnėse bylose.   50. Todėl buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   51. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą, ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies   įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti   nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   52. Pareiškėjai nepateikė reikalavimų dėl ţalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nors Teismas, priėmęs   m. lapkričio 24 d. nutarimą dėl pareiškimo priimtinumo, daug kartų prašė šiuos reikalavimus pateikti.   Taip pat paţymėtina, kad antrasis pareiškėjas savo 2006 m. rugsėjo 4 d. laiške prašė Teismo nagrinėti bylą iš   esmės, tačiau nepateikė reikalavimų dėl teisingo atlyginimo.   53. Atsiţvelgdamas į šias aplinkybes Teismas nemano, kad yra būtina priimti sprendimą šiuo pagrindu.   Dėl šių prieţasčių Teismas vienbalsiai   1. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;   2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis;   3. Nustato, kad nereikia priimti sprendimo pagal Konvencijos 41 straipsnį.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2006 m. lapkričio 16 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77   taisyklės 2 ir 3 dalimis.   Vincent BERGER   Kancleris   Boštjan M. ZUPANČIČ   Pirmininkas