6924/02

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA JAKUMAS PRIEŠ LIETUVĄ   (Pareiškimo Nr. 6924/02)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. liepos 18 d.   Byloje Jakumas prieš Lietuvą   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius) posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:   pirmininko J.-P. COSTA,   teisėjų A. B. BAKA,   I. CABRAL BARRETO,   R. TÜRMEN,   M. UGREKHELIDZE,   A. MULARONI,   D. JOČIENĖS   ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. birţelio 27 dieną,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Ričardas Jakumas (pareiškėjas),   kuris 2001 m. gruodţio 22 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 6924/02) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių   laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) 34 straipsnį.   2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas R. Merkevičius. Lietuvos Respublikos   Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.   3. 2005 m. birţelio 21 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą. Vadovaudamasis Konvencijos 29   straipsnio 3 dalimi Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.   FAKTAI   I. Bylos aplinkybės   4. Pareiškėjas gimė 1969 m. ir gyvena Vilniuje.   5. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.   6. Pareiškėjas buvo policijos pareigūnas. 1995 m. lapkričio 14 d. prokuratūra iškėlė baudţiamąjį bylą,   įtardama, kad pareiškėjas piktnaudţiavo tarnyba.   7. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo sulaikytas ir apklaustas. 1995 m. lapkričio 17 d. jis buvo paleistas   paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasiţadėjimą neišvykti.*   8. 1995 m. lapkričio 28 d. pareiškėjui buvo pareikštas kaltinimas dėl piktnaudţiavimo tarnyba pagal tuo   metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 285 straipsnį.   9. 1995 m. gruodţio 18 d. pareiškėjui buvo iškelta baudţiamoji byla dėl kontrabandos. Atskira   baudţiamoji byla dėl kito kontrabandos epizodo buvo iškelta 1995 m. gruodţio 19 d.   10. 1995 m. gruodţio 20 d. prokuroras skyrė pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą, įtariant   pareiškėją bendrininkavimu vykdant kontrabandą.   11. 1995 m. gruodţio 28 d. pareiškėjui buvo pareikštas kaltinimas pagal tuo metu galiojusio   Baudţiamojo kodekso 312 straipsnio 2 dalį (kontrabanda).   12. 1995 m. gruodţio 30 d. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos   vidaus reikalų sistemoje statuto nuostatas, dėl jam pareikšto įtarimo, kad jis padarė veiką, nesuderinamą su   jo, kaip teisėsaugos pareigūno, statusu (taip pat ţr. § 44 toliau).   13. 1996 m. vasario 13 d. visos pareiškėjui iškeltos baudţiamosios bylos buvo sujungtos į vieną.   14. 1996 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas buvo paleistas paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį   pasiţadėjimą neišvykti.   15. 1996 m. gruodţio 11 d. kaltinimai pareiškėjui buvo perkvalifikuoti. Pareiškėjas buvo apkaltintas   tarnybos įgaliojimų viršijimu (tuo metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 287 straipsnis), bendrininkavimu   vykdant kontrabandą (18 straipsnis ir 312 straipsnio 2 dalis) bei piktnaudţiavimu tarnyba (285 straipsnis).   16. 1996 m. gruodţio 16 d. keli kiti asmenys buvo apkaltinti bendrininkavimu tuose pačiuose   kontrabandos epizoduose, tačiau jiems pareikšti kaltinimai buvo išskirti į atskiras baudţiamąsias bylas,   kadangi jie pasislėpė nuo tyrimo.   17. 1996 m. gruodţio 21 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas. Be pareiškėjo, kaltinimai buvo pareikšti   dar penkiems kitiems asmenims.   18. Nuo 1996 m. gruodţio 21 d. iki 1997 m. vasario 12 d. pareiškėjas ir jo advokatas galėjo susipaţinti su   byla.   19. 1997 m. vasario 21 d. prokuratūra atmetė pareiškėjo prašymą nutraukti baudţiamąją bylą.   20. 1997 m. vasario 28 d. patvirtinus kaltinamąją išvadą, baudţiamoji byla buvo perduota į teismą.   21. 1997 m. birţelio 11 d. tvarkomajame teismo posėdyje Vilniaus apygardos teismas nutarė bylą   grąţinti prokuratūrai tyrimui papildyti. Buvo pastebėta, kad pareikšti kaltinimai yra nekonkretūs ir neaiškūs   bei kad tiriant tariamą piktnaudţiavimą tarnyba buvo tam tikrų procesinių paţeidimų. Šios nutarties   pagrindu prokuratūra nusprendė nutraukti baudţiamąją bylą dalyje dėl piktnaudţiavimo tarnyba.   22. 1997 m. liepos 10 d. pareiškėjui vėl buvo pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimus, numatytus tuo   metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 18 straipsnio 6 dalyje, 287 straipsnyje ir 312 straipsnio 2 dalyje, taip pat   nusikaltimą, numatytą 204 straipsnyje (pareigūno vardo pasisavinimas).   23. 1997 m. rugpjūčio 1 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir pareiškėjas bei jo advokatas galėjo   susipaţinti su byla iki 1997 m. rugpjūčio 8 d. Kitas kaltinamasis toje pačioje byloje galėjo susipaţinti su byla   iki 1997 m. rugpjūčio 13 d.   24. 1997 m. rugpjūčio 13 d. prokuratūra atmetė pareiškėjo prašymą nutraukti baudţiamąją bylą.   * Teismo sprendimu klaidingai nurodoma, kad pareiškėjas buvo paleistas uţ uţstatą – „released on bail“ (vert past.).   25. 1997 m. rugpjūčio 20 d. generalinio prokuroro pavaduotojas patvirtino kaltinamąją išvadą ir   baudţiamoji byla vėl buvo perduota teismui.   26. Tačiau 1997 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos teismas nutarė grąţinti bylą tyrimui papildyti dėl   įvairių procesinių paţeidimų, būtent, buvo pastebėta, kad pareiškėjui pareikšti kaltinimai yra neaiškūs ir   trūksta kai kurių bylos dokumentų.   27. Prokuratūra apskundė šią teismo nutartį, tačiau nesėkmingai, kadangi 1997 m. gruodţio 10 d.   Apeliacinis teismas atmetė prokuratūros apeliacinį skundą.   28. 1998 m. sausio 27 d. pareiškėjui buvo pareikšti nauji kaltinimai pagal tuo metu galiojusio   Baudţiamojo kodekso 204 straipsnį (pareigūno vardo pasisavinimas), 287 straipsnį (tarnybos įgaliojimų   viršijimas)   ir   straipsnio 2 dalį (kontrabanda), panaikinant ankstesnį kaltinimą dėl bendrininkavimo.   29. 1998 m. sausio 29 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir gynybai buvo leista susipaţinti su byla iki   m. kovo 31 d.   30. 1998 m. kovo 31 d. pareiškėjo prašymas nutraukti baudţiamąją bylą buvo atmestas.   31. 1998 m. balandţio 1 d. generalinio prokuroro pavaduotojas patvirtino kaltinamąją išvadą ir byla   buvo perduota Vilniaus apygardos teismui.   32. 1998 m. birţelio 22 d. pareiškėjas buvo atiduotas teismui.   33. 1999 m. vasario 13 d. Vilniaus apygardos teismas pripaţino pareiškėją kaltu padarius tris   nusikaltimus ir paskyrė jam trejų su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat jam penkeriems metams   buvo atimta teisė eiti pareigas teisėsaugos institucijose ir buvo konfiskuota pusė jo turto. Pareiškėjas buvo   atleistas nuo bausmės, paskirtos uţ pareigūno vardo pasisavinimą (pagal tuo metu galiojusio Baudţiamojo   kodekso 204 straipsnį), kadangi suėjo patraukimo baudţiamojon atsakomybėn senaties terminai.   34. 1999 m. kovo 2 d. pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.   35. 1999 m. geguţės 6 d. Apeliacinis teismas skundą atmetė.   36. 1999 m. birţelio 30 d. pareiškėjas pateikė Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą inter alia   skųsdamasis dėl įvairių baudţiamojo proceso paţeidimų.   37. 1999 m. gruodţio 14 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesnių instancijų teismų sprendimus   grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmąja instancija. Buvo pastebėta, kad pirmosios instancijos teismo   išvados buvo pagrįstos tam tikromis spėlionėmis ir įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame   posėdyje. Aukščiausiasis Teismas taip pat pastebėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus   pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus.   38. 2000 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus apygardos teismas vėl nuteisė pareiškėją padarius tris nusikaltimus   ir paskyrė trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę kartu su teisės penkerius metus eiti pareigas   teisėsaugos institucijose atėmimu. Teismas taip pat paskyrė pusės pareiškėjo turto konfiskavimą.   39. 2001 m. vasario 20 d. Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjas pateikė   kasacinį skundą, skųsdamasis, kad teismai netinkamai išnagrinėjo faktus, nepaisant 1999 m. gruodţio 14 d.   Aukščiausiojo Teismo nutartyje įvardintų nurodymų.   40. 2001 m. birţelio 26 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį skundą.   41. 2002 m. gruodţio 18 d. pareiškėjas buvo paleistas lygtinai.   42. 2003 m. gruodţio 12 d. pareiškėjo nusikalstamos veikos buvo perkvalifikuotos pagal 2003 m.   geguţės 1 d. įsigaliojusį Baudţiamąjį kodeksą.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA   43. Ankstesnio Baudţiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. geguţės 1 d.) 18 straipsnis ir   naujojo Baudţiamojo proceso kodekso (įsigaliojusio nuo 2003 m. geguţės 1 d.) 2, 44 ir 176 straipsniai   numatė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas ir baudţiamoji byla turi būti išnagrinėta per įmanomai   trumpiausią laiką.   44. Tarnybos Lietuvos Respublikoje vidaus reikalų sistemoje statuto 43 skyriaus 7 punkte numatytas   asmens atleidimas iš darbo uţ pareigūno vardo diskreditavimą.   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO PROCESO TRUKMĖS   POŢIŪRIU   45. Pareiškėjas skundėsi, kad baudţiamasis procesas jo atţvilgiu truko per ilgai, tuo paţeidţiant   Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje, kiek tai reikšminga šiai bylai, numatyta:   „Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens <...> baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad   bylą <...> teisingai išnagrinėtų <...> pagal įstatymą įsteigtas teismas.“   A. Priimtinumas   46. Teismas pastebi, kad šis pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį.   Jis taip pat pastebi, kad jis nėra nepriimtinas kitais pagrindais. Dėl šių prieţasčių Teismas pareiškimą skelbia   priimtinu.   B. Esmė   47. Vyriausybė teigė, kad bendra bylos trukmė nebuvo tokia ilga, kad būtų keliamas Konvencijos 6   straipsnio 1 dalies paţeidimo klausimas, ypač atsiţvelgiant į tai, kad byla buvo nagrinėta trijose teismų   instancijose. Bet to, byla buvo sudėtinga, joje buvo 6 kaltinamieji ir proceso metu buvo apklausta 80   liudytojų. Byloje nebuvo vilkinimo, kurį būtų galima priskirti ikiteisminio tyrimo institucijoms. Be to,   pirmosios ir kasacinės instancijos teismų posėdţiai buvo atidėti tris kartus dėl to, kad kaltinamojo gynėjas   arba liudytojai neatvyko į posėdţius. Apibendrinant, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimo nebuvo.   Tačiau Vyriausybė pripaţino, kad pareiškėjas iš esmės neuţvilkino baudţiamojo proceso.   48. Pareiškėjas teigė, kad proceso trukmė buvo pernelyg ilga.   49. Teismas pastebi, kad nagrinėtinas laikotarpis prasidėjo 1995 m. lapkričio 14 d. ir tęsėsi iki 2001 m.   birţelio 26 d. (6 ir 40 punktai pirmiau). Taigi procesas tęsėsi 5 metus 7 mėnesius trijose teismų instancijose.   50. Pagal Teismo praktiką proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į konkrečias   bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuotus kriterijus, konkrečiai, į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo   bei valdţios institucijų, tiriančių bylą, elgesį (tarp daugelio kitų šaltinių ţr. Šleževičius v. Lithuania no.   55479/00, 2001-11-13, § 29).   51. Teismas mano, kad šis baudţiamasis procesas buvo sudėtingas, ypač dėl pareiškėjui pateiktų   kaltinimų finansinio pobūdţio ir kaltinamųjų skaičiaus. Tačiau pastebėtina, kad teismai du kartus grąţino   bylą tyrimui papildyti tuo pačiu pagrindu, būtent, dėl to, kad kaltinimai pareiškėjui nebuvo aiškiai   suformuluoti (21 ir 26 punktai pirmiau). Dėl to kilęs jurisdikcinio pobūdţio ginčas tarp prokuratūros ir   teismų dar labiau prailgino procesą (27 punktas pirmiau). Tik trečią kartą prokuratūrai pateikus kaltinimus,   teismai nusprendė juos nagrinėti, praėjus maţdaug dviems su puse metų nuo tyrimo pabaigos (17, 21, 26 ir   punktai pirmiau; taip pat ţr. mutatis mutandis Šleževičiaus sprendimą, cituotą pirmiau, § 30). Vėliau   netinkamas ţemesnių instancijų teismų įrodymų vertinimas lėmė bylos nagrinėjimą iš naujo ir apeliacinius   procesus,   turėjusius   įtakos   tolesniam   delsimui   priimant   byloje   galutinį   sprendimą   (33–37 punktai pirmiau).   52. To, kas išdėstyta pirmiau, pakanka, kad Teismas galėtų daryti išvadą, jog visa šio baudţiamojo   proceso trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo. Todėl buvo paţeista Konvencijos   straipsnio 1 dalis.   II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ   53. Remdamasis Konvencijos 6 straipsniu pareiškėjas taip pat skundėsi, kad bylos nagrinėjimas buvo   neteisingas. Konkrečiai, jis tvirtino, kad jam nebuvo leista skambinti advokatui pirminės apklausos metu   m. lapkričio 14–17 d., kad kaltinimai nebuvo aiškiai suformuluoti, kai kurie dokumentai tariamai buvo   išimti iš bylos ir kad teismai neteisingai vertino įrodymus. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad buvo paţeistas   nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi baudţiamosios bylos nagrinėjimo metu jis buvo atleistas iš   darbo.   54. Teismas primena, kad jo uţduotis nėra perţiūrėti vidaus teisminių institucijų tariamai padarytas fakto   ir teisės klaidas. Bendra taisyklė yra ta, kad įrodymus vertina ir vidaus teisę taiko nacionaliniai teismai.   Teismo uţduotis yra nustatyti, ar bylos nagrinėjimas kaip visuma buvo teisingas. Pirmiausia, nebuvo   tvirtinama, kad įstatymai neleido pareiškėjui susisiekti su advokatu kurioje nors proceso stadijoje. Nebuvo   nustatyta, kad pareiškėjo negalėjimas bendrauti su savo advokatu telefonu ar bet kuria kita priemone 1995 m.   lapkričio 14–17 d. nebuvo jo kaltės rezultatas (ţr. Zhelezov v. Russia (dec.), no. 48040/99, 2002-04-23). Bet   kuriuo atveju, pareiškėjas neįrodė, kad negalėjimas skambinti advokatui turėjo įtakos viso proceso   teisingumui. Nėra įrodymų, kad apklausos, vykusios 1995 m. lapkričio 14–17 d. metu, pareiškėjas buvo   bauginamas, verčiamas prisipaţinti ar kad šios apklausos metu, ar vėliau jis davė parodymus prieš save (ţr.,   priešingai, Magee v. the United Kingdom, no. 28135/95, ECHR 2000-VI).   55. Be to, Teismas, vertindamas bylos nagrinėjimo teisingumą, labiausiai atsiţvelgia į tai, kad pareiškėjui   vėliau buvo sudaryta pakankamai galimybių tiek asmeniškai, tiek per savo gynėją visų trijų instancijų   teismuose pateikti savo argumentus ir ginčyti įrodymus, kuriuos jis laikė neteisingais (ţr. Karalevičius v.   Lithuania (dec.), no. 53254/99, 2002-06-06). Nėra įrodymų, kad teismai buvo subjektyviai ar objektyviai   šališki, ar kokių nors poţymių, rodančių, kad pareiškėjo procesinė padėtis buvo maţiau palanki nei   prokuratūros. Dėl to nėra įrodyta, kad bylos nagrinėjimas buvo neteisingas.   56. Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad jo atleidimas iš darbo nebaigus nagrinėti baudţiamosios bylos paţeidė   nekaltumo prezumpcijos principą, Teismas pastebi, kad pareiškėjas atleidimo iš darbo neginčijo teisme.   Todėl šiuo poţiūriu jis nepanaudojo vidaus teisinių gynybos priemonių, kaip to reikalauja Konvencijos 35   straipsnio 1 dalis. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo atleidimo iš darbo prieţastis buvo jo, kaip policijos   pareigūno, vardo diskreditavimas, rodantis, kad jis negali dirbti policininko darbo pagal viešosios teisės   nuostatas (12 ir 44 punktai pirmiau). Todėl bet kuriuo atveju sprendţiant dėl jo atleidimo teisėtumo šiuo   pagrindu būtų nustatyta, kad ratione materiae tai nėra suderinama su Konvencijos   straipsniu (ţr. mutatis mutandis Pellegrin v. France, 1999-12-08, Reports of Judgements and Decisions   1999-VIII, §§ 64–67; Pitkevich v. Russia, (dec.), no. 47396/99, 2001-02-08).   57. Teismas primena, kad netgi atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo   nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, maţesnės įrodymų naštos   pagrindu (ţr. mutatis mutandis Ringvold v. Norway, no. 34964/97, § 38, ECHR 2003-II; taip pat ţr. C. v. the   United Kingdom, no. 11882/85, 1987-10-07 Commission decision, DR 54, p. 162). Vienintelis pagrindas,   kuriuo remiantis pareiškėjas gali pateikti skundą dėl nekaltumo prezumpcijos paţeidimo dėl jo atleidimo iš   darbo, yra tai, kad oficialus pranešimas atleidţiant jį iš darbo prilygo vienareikšmiškam jo kaltės   pripaţinimui, kuris galėjo turėti įtakos vėlesniam jo atţvilgiu pateiktų kaltinimų baudţiamojoje byloje   vertinimui. Tačiau toks argumentas pareiškėjo vardu nepateiktas. Jo atleidimas neturi reikšmės sprendţiant   klausimą dėl nekaltumo prezumpcijos principo atitikimo, atsiţvelgiant į tai, kad įsakyme dėl jo atleidimo ar   bet kuriame kitame viešame pareiškime, išsakytame baudţiamosios bylos kontekste ar ne, nebuvo jokių   poţymių,   kurie   prilygtų   išankstiniam   jo   kaltės   pripaţinimui   (ţr., priešingai, Butkevičius v. Lietuva, Nr. 48297/99, §§ 49–54, ECHR 2002-II). Todėl pareiškėjo skundai   dėl nekaltumo prezumpcijos turi būti atmesti pagal Konvencijos 35 straipsnį.   58. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo kardomasis kalinimas, kuris baigėsi 1996 m. rugpjūčio 26 d. (14   punktas pirmiau), buvo nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsniu (teisė į laisvę ir saugumą). Tačiau pareiškimas   buvo pateiktas 2001 m. gruodţio 22 d., praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po to, kai pareiškėjui buvo   paskirtas rašytinis pasiţadėjimas neišvykti. Atsiţvelgiant į pareiškėjo teiginius dėl vidaus teisinių gynybos   priemonių nebuvimo dėl šio skundo, pareiškėjas praleido šešių mėnesių terminą, numatytą Konvencijos 35   straipsnio 1 dalyje (ţr. Jėčius v.Lithuania no. 34578/97, § 44, ECHR 2000-IX).   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   59. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančios Šalies   įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti   nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą“.   A. Ţala   60. Pareiškėjas reikalavo 10 000 eurų neturtinei ţalai atlyginti.   61. Vyriausybė laikė šiuos reikalavimus nepagrįstais.   62. Teismas pripaţįsta, kad dėl per ilgos proceso trukmės pareiškėjas patyrė neturtinę ţalą, kurią   nepakankamai atlygina paţeidimo pripaţinimas. Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas šiuo pagrindu   priteisia pareiškėjui 1000 eurų (ţr. inter alia Meilus v. Lithuania no. 53161/99, § 33, 2003-11-06; taip pat ţr.   Girdauskas v. Lithuania no. 70661/01, § 35, 2003-12-11).   B. Kaštai ir išlaidos   63. Pareiškėjas reikalavo 1000 eurų bylinėjimosi Teisme ir vidaus teismuose kaštams ir išlaidoms   padengti.   64. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.   65. Atsiţvelgdamas į tai, kad reikalaujama suma neatrodo per didelė, Teismas priteisia ją visą.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   66. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę   Europos centrinio banko skolinimo normą pridedant 3 procentus.   DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS   1. Skelbia vienbalsiai skundą dėl proceso trukmės pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį priimtinu, o kitą   pareiškimo dalį nepriimtina;   2. Nustato 6 balsais prieš 1, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;   3. Nustato 6 balsais prieš 1:   a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2   dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei ţalai atlyginti ir   eurų (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį, kuris gali   būti taikomas minėtoms sumoms, kurios turi būti konvertuotos į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo   įvykdymo dienos kursą;   b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo nuo pirmiau minėtų   sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą   pridedant 3 procentus;   4. Atmeta vienbalsiai kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2006 m. liepos 18 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77   taisyklės 2 ir 3 dalimis.   S. DOLLÉ   Kanclerė   J.-P. COSTA   Pirmininkas