70659/01;74371/01

Preliminarus vertimas   EUROPOS TARYBA   EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS   ANTRASIS SKYRIUS   BYLA JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ   (Pareiškimų Nr. 70659/01 ir 74371/01)   SPRENDIMAS   STRASBŪRAS   m. balandţio 24 d.   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   Byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą,   Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant   kolegijai, sudarytai iš:   pirmininkės F. TULKENS,   teisėjų A. MULARONI,   J.-P. COSTA, paskirto dalyvauti nuo Lietuvos,   I. C. BARRETO,   R. TÜRMEN,   D. POPOVIĆ,   N. TSOSORIA,   ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,   po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. kovo 27 d.,   skelbia tą dieną priimtą sprendimą:   PROCESAS   1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo du Lietuvos Respublikos   piliečiai Regina Juozaitienė (pirmoji pareiškėja) ir Jonas Bikulčius   (antrasis pareiškėjas), kurie atitinkamai 2001 m. balandţio 12 d. ir 13 d.   pateikė Teismui pareiškimus (Nr. 70659/01 ir 74371/01) pagal Ţmogaus   teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34   straipsnį.   2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos   atstovės D. Jočienė ir E. Baltutytė.   3. Pareiškėjai teigė, kad policijos pareigūnai neteisėtai nuţudė jų sūnus,   ir kad jų mirties aplinkybės nebuvo veiksmingai ištirtos.   4. 2004 m. lapkričio 1 d. Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (Teismo   reglamento 25 taisyklės 1 dalis). Ši byla buvo paskirta naujai sudarytam   antrajam skyriui (Reglamento 52 taisyklės 1 dalis). Teisėja, išrinkta nuo   Lietuvos, Danutė Jočienė nusišalino nuo bylos nagrinėjimo (28 taisyklė),   todėl Vyriausybė vietoje jos paskyrė Jean-Paul Costa, nuo Prancūzijos   išrinktą teisėją (Konvencijos 27 straipsnio 2 dalis ir 29 taisyklės 1 dalis).   5. 2005 m. geguţės 19 d. nutarimu kolegija sujungė pareiškimus (42   taisyklės 1 dalis) ir paskelbė juos iš dalies priimtinais.   6. Pareiškėjai ir Vyriausybė pateikė savo papildomas rašytines pastabas   (59 taisyklės 1 dalis).   FAKTAI   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   I. BYLOS APLINKYBĖS   7. Pirmoji pareiškėja Regina Juozaitienė yra Lietuvos Respublikos   pilietė, gimusi 1940 m., gyvenanti Kaune. Antrasis pareiškėjas Jonas   Bikulčius yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1935 m., gyvenantis   Kaune.   A. Įţanga   8. Vėlų 1998 m. liepos 24 d. penktadienio vakarą pirmosios pareiškėjos   sūnaus Daliaus Juozaičio ir antrojo pareiškėjo sūnaus Dariaus Bikulčiaus   kūnai, kiekvienas su šautine ţaizda nugaroje, buvo rasti automobilyje.   Jaunuoliai ţuvo policijai persekiojant „Ford Escort“ (toliau – automobilis),   kurį vairavo privatus asmuo R.M., o automobilyje kaip keleiviai vaţiavo   pareiškėjų sūnūs. R.M. įvykio metu nebuvo nuţudytas   B. Vairuotojui iškelta baudţiamoji byla   9. 1998 m. liepos 25 d. R.M. buvo iškelta baudţiamoji byla dėl   pareiškėjų sūnų nuţudymo dėl neatsargumo (tuo metu galiojusio   Baudţiamojo kodekso 109 straipsnis) ir dėl pasipriešinimo policijos   pareigūno reikalavimams (201 straipsnis). Pareiškėjai pateikė civilinius   ieškinius ir buvo pripaţinti civiliniais ieškovais šioje byloje.   10. 1999 m. kovo 15 d. Kauno miesto apylinkės teismas nuteisė R.M. uţ   Baudţiamojo kodekso 2011 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą –   pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams.   11. Pagal teismo leistinais pripaţintus įrodymus galima taip atkurti   įvykį. 1998 m. liepos 24 d. po 22.30 val. į policiją paskambinęs privatus   asmuo pranešė apie Kauno gatvėmis vairuojamą automobilį paţeidţiant   įvairias eismo taisykles.   12. Pareigūnai A.M. ir A.R. parodė, kad jie patruliavę policijos   automobiliu Nr. 548, kai išgirdo per policijos raciją informaciją apie „Ford   Escort“ ir nesėkmingai bandė sustabdyti automobilį apie 23.00 val.   Pareigūnai A.M. ir A.R. sekė paskui automobilį, tačiau netrukus pametė jį   iš akių. A.R. teismui parodė, kad, jo ţiniomis, automobilyje buvo du   keleiviai ir vairuotojas.   13. Informacija, apie pavojingai vairuojamą automobilį, per dispečerinę   buvo perduoda kitiems patruliuojantiems pareigūnams, ir prie automobilio   persekiojimo prisidėjo dar du policininkai - N.B. bei E.P. su policijos   automobiliu Nr. 424.   14. Prie jų prisijungė dar trys policininkai R.Z., S.G. bei J.M., patruliavę   policijos automobiliu Nr. 427. Šie pareigūnai teismui parodė, kad   informaciją apie automobilį radijo ryšiu gavo apie 23.00 val. ir pakluso    BK 2011 straipsnis (vert. past.)   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   įsakymui suimti vairuotoją. Todėl jie atvyko kaip pastiprinimas ir   prisijungė prie automobilio Nr. 424, persekiojusio maţdaug 130–140   kilometrų per valandą greičiu lėkusį „Ford Escort“.   15. Abu policijos automobiliai buvo su įjungtais švyturėliais bei garso   signalais ir bandė uţblokuoti „Ford Escort“, per garsiakalbį vairuotojui   buvo nurodyta sustoti. Tačiau automobilio vairuotojas bandė pabėgti,   siekdamas nustumti nuo kelio policijos automobilius.   16. R.Z. į orą iššovė du perspėjamuosius šūvius, tačiau automobilis tik   padidino greitį.   17. Po akimirkos vairuotojas, nesuvaldęs automobilio, trenkėsi į pastato   tvorą. Automobilis sustojo. Policijos automobilis Nr. 427 sustojo keletą   metrų uţ automobilio, o policijos automobilis Nr. 424 pavaţiavo į kairę,   stengdamasis uţblokuoti kelią. Staiga automobilis pradėjo riedėti   atbulomis ir apgadino policijos automobilį Nr. 427. Policininkai iššoko iš   automobilių ir ėmė bėgti link automobilio, šaukdami ir rodydami ţenklus   vairuotojui pasiduoti. „Ford Escort“ pasuko į dešinę, partrenkė pareigūną   R.Z. ir pradėjo tolti. Vėliau medicinos ekspertizė patvirtino, kad R.Z.   patyrė lengvą kūno suţalojimą, įskaitant keletą įbrėţimų ir kairiosios   blauzdos nubrozdinimą.   18. Automobiliui į jį atsitrenkus, pareigūnas R.Z. vieną kartą iššovė ir   matyt apgadino radiatorių, nes pastebėjo, kad iš jo pradėjo bėgti aušinimo   skystis.   19. Be to, iškart po to, kai buvo partrenktas R.Z., iš policijos   automobilio Nr. 424 išlipęs N.B. vieną kartą šovė į automobilio ratus. Po to   R.Z. kelis kartus šovė į pabėgti bandantį automobilį. Taip pat ir pareigūnas   S.G. kelis kartus šovė į tolstantį automobilį. Kiti policijos pareigūnai   ginklų nepanaudojo.   20. Netrukus automobilis buvo priverstas sustoti kitoje Kauno dalyje,   kadangi iš radiatoriaus, kurį peršovė R.Z., tekėjo aušinimo skystis.   Policijos pareigūnai A.R. ir A.M., vaţiavę automobiliu Nr. 548, suėmė   R.M., kuris bandė pabėgti. Automobilyje policininkai rado pareiškėjų   sūnų, kurių mirtis atvykus medikams buvo patvirtinta 23.56 val., kūnus.   Buvo nustatyta, kad R.M. buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų,   suteikiančių teisę vairuoti automobilį.   21. Teismas nenurodė, kiek kartų iššovė S.G., tačiau paţymėjo, kad   dviem jo šūviais buvo nušauti pareiškėjų sūnūs. Teismas atsiţvelgė į S.G.   pareiškimus, kad jis įtarė vieną iš automobilio keleivių turint ginklą, kurį   jis tarėsi matęs pro nuleistą priekinį langą, ir kad jis šovė tik po to, kai   išgirdo pirmąjį šūvį (kurį iš tiesų paleido jo kolega R.Z.), ir neţinodamas,   kas šovė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad automobilyje nebuvo rasta   šaunamųjų ar kitų ginklų.   22. Teismas nenustatė, kada tiksliai prasidėjo persekiojimas ir   konstatavo, kad nusikaltimas, uţ kurį R.M. buvo nuteistas, buvo padarytas   apie 23.30 val.   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   23. R.M. buvo išteisintas dėl nuţudymo dėl neatsargumo, o teismas   paţymėjo, kad mirtį sukėlė ne jo veiksmai, o „trečiojo asmens, kuris   pasinaudojo tarnybiniu ginklu, teisėti veiksmai“. Šiuo poţiūriu teismas   paţymėjo:   „iš tarnybinių patikrinimų matyti, kad visų policijos darbuotojų veiksmai buvo   teisėti ir pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų patikrinimų išvadomis, nes   jas patvirtina teisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Policijos įstatymo 42   straipsnis policininkams leido panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę   ir nusikaltėlį. Teisiamojo atlikti veiksmai, įskaitant ir pasipriešinimą policijos   darbuotojams, sudarė sąlygas ginklui panaudoti. Šaunamojo ginklo panaudojimas   buvo teisėtas ir pagrįstas <...>“   24. Pareiškėjų civiliniai ieškiniai policijai dėl ţalos atlyginimo nebuvo   nagrinėjami. Tačiau teismas paţymėjo, kad pareiškėjai ieškinius gali   pareikšti atskirai civiline tvarka.   25. Teismas nuteisė R.M. šešerių metų laisvės atėmimo bausme uţ   pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams ir nurodė   konfiskuoti dalį jo turto - 200 litų (apie 58 eurus).   26. 1999 m. geguţės 18 d. Kauno apygardos teismas nuosprendį paliko   nepakeistą. Taip pat buvo nuspręsta S.G. iškelti baudţiamąją bylą dėl   pareiškėjų sūnų nuţudymo dėl neatsargumo (tuo metu galiojusio   Baudţiamojo kodekso 109 straipsnis) ir dėl įgaliojimų viršijimo (287   straipsnis). Šiuo atţvilgiu teismas paţymėjo:   „Aplinkybių, kada policijos pareigūnai turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš   asmenis (Policijos įstatymo 42 str. 2 d.), šioje situacijoje nebuvo. Jie turėjo teisę   panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę (minėto įstatymo 42 str. 5 d.).   <...>   Niekas neginčija, kad policijos pareigūnas [S.G.] turėjo teisę panaudoti šaunamąjį   ginklą prieš automobilį (Policijos įstatymo 42 str. 5 dalis), tačiau byloje nuodugniau   neištirta, ar jis šia teise pasinaudojo tinkamai, jei buvo nušauti du niekuo dėti dėl   įvykio asmenys. <...> Šiuo sprendimu kolegija siekia nustatyti tiesą, jokiu būdu   nesiekiant daryti neigiamą poveikį policijos pareigūnų aktyvumui bei ryţtingumui   vykdant pareigas. Vienok, profesionalumo, savitvardos ir ištvermės reikalavimai   policijos pareigūnams negali būti menkinami - policijos pareigūnai, naudodami   šaunamąjį ginklą, privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (įstatymo 41 str. 3 d. ir   kt.). <...>   Tiriant bylą turi būti įvertinti [nukentėjusiųjų skunduose nurodomi], inter alia,   blogas matomumas įvykio vietoje ir tai, kad [SG] pataikė ne į padangas – teigiama,   kad į jas taikyta, bet taikliai šaudyta į automobilio saloną, [pareiškėjų manymu] šovė   taip, nes buvo nesusivaldęs, piktas.<...>”   27. 1999 m. spalio 12 d. Aukščiausiasis teismas 1999 m. geguţės 18 d.   nutartį paliko nepakeistą.   C. Policijos pareigūnui iškelta baudţiamoji byla   28. 1999 m. gruodţio 27 d. prokuroras nutraukė baudţiamąją bylą,   iškeltą S.G. remiantis 1999 m. geguţės 18 d. Kauno apygardos teismo   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   nutartimi. Prokuratūra pareigūno S.G. veiksmuose nenustatė jokio   nusikaltimo sudėties. Buvo paţymėta, kad S.G. ginklą panaudojo   laikydamasis instrukcijų, taikė į automobilio ratus ir šaunamąjį ginklą   panaudojo tik po to, kai vairuotojas padarė nusikaltimą partrenkdamas   vieną iš jo kolegų. Vairuotojas R.M. siekė pabėgti bet kuria kaina,   keldamas grėsmę kitų asmenų saugumui. Dvi aukos ţuvo ne tik dėl paties   šaudymo, bet ir dėl neprognozuojamų vairuotojo veiksmų.   29. Prokuratūros išvados, inter alia, buvo grindţiamos šiais įrodymais:   policininkų parodymais; įvykių vietos apţiūrų, atliktų 1998 m. liepos 27 d.,   m. rugpjūčio 19 d. ir 1999 m. rugsėjo 21 d., protokolais;   meteorologijos tarnybos raštu dėl oro sąlygų įvykių metu; apšvietimo   bandymais šaudymo vietoje; 1999 m. lapkričio 30 d. balistinės ekspertizės   rezultatais ir įvykio atkūrimo vietoje protokolais, įskaitant automobilių ir   policininkų padėties bei judėjimo schemas, nubraiţytas remiantis   atitinkamų pareigūnų parodymais.   30. 2000 m. balandţio 19 d. Kauno miesto apylinkės teismas panaikino   prokuroro nutarimą. Teismas, inter alia, paţymėjo, kad prokurorai išsamiai   neįvertino, „kokiu būdu“ S.G. panaudojo ginklą atsiţvelgiant į bylai   reikšmingos vidaus teisės nuostatas.   31. Atliekant tyrimą nė vienas policijos pareigūnas negalėjo tiksliai   nurodyti, kada S.G. pradėjo šaudyti.   32. 2000 m. birţelio 9 d. prokuroras ir vėl nutraukė tyrimą   paţymėdamas, kad S.G. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikaltimo sudėtis.   Prokuroras nurodė ankstesniame 1999 m. gruodţio 27 d. nutarime   pateiktus įrodymus ir papildomus policininkų parodymus.   33. Buvo nustatyta tokia šaunamųjų ginklų panaudojimo eiga ir   padariniai. Persekiojant automobilį R.Z. du perspėjamuosius šūvius iššovė   į orą; vienas R.Z. paleistas šūvis apgadino radiatorių po to, kai automobilis   atsitrenkė į tvorą, netrukus po to paleistas N.B. šūvis kliudė automobilio   ratą. Galiausiai, į tolstantį automobilį R.Z. šovė septynis kartus, S.G. –   keturis. Prokuroras nustatė, kad du S.G. šūviai mirtinai suţalojo pareiškėjų   sūnus. Kitos kulkos kliudė automobilio padangas, ratlankius, sėdynes,   priekinę panelę ir langus, buvo išdauţtas galinis langas. Automobilio   kėbule taip pat liko kulkų ţymių.   34. Remdamasis S.G. parodymais, pateiktais šaudymo vietoje,   prokuroras padarė išvadą, kad šaudydamas S.G. taikė į judančio   automobilio ratus iš atstumo, kuris svyravo nuo 11,4 metrų (pirmasis šūvis)   iki 27,5 metrų (ketvirtasis šūvis). Jis iššovė po to, kai vairuotojas partrenkė   jo kolegą R.Z., tai yra po to, kai jis padarė nusikaltimą, uţ kurį baudţiama   pagal baudţiamosios teisės nuostatas (senojo Baudţiamojo kodekso 2011   straipsnio 2 dalis), ir uţ kurio padarymą jis jau buvo nuteistas. Todėl   negalima teigti, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti tik todėl, kad   automobiliu buvo vaţiuojama paţeidţiant eismo taisykles. Prokuroras   atsiţvelgė į R.Z. parodymus, kad jį partrenkė automobilis, jis nukrito ant   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   variklio dangčio, o vėliau – ant ţemės. Dėl šios prieţasties policijos   pareigūnai turėjo pagrindo manyti, kad būtina išvengti pavojaus, kurį   automobilis kėlė kitiems asmenimis, pirmiausia dėl to, kad R.M. buvo   neblaivus ir keldamas pavojų stengėsi išvengti suėmimo ir bausmės.   35. Buvo pabrėţta, kad S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo ne prieš   asmenis automobilyje, o prieš transporto priemonę, ir kad jis tiesiog   stengėsi pataikyti į padangas. Didelių kliūčių matomumui, pavyzdţiui,   nepakankamo apšvietimo arba dulkių, nebuvo. Tačiau staigus automobilio   manevravimas įvairiomis kryptimis, o ne taisyklių, reglamentuojančių   šaunamųjų ginklų naudojimą, paţeidimas buvo akcentuotas kaip mirties   prieţastis. Atsiţvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad S.G. turėjo pagrįstą   prieţastį panaudoti ginklą kaip kraštutinę priemonę, kaip tai buvo numatyta   Policijos įstatymo 42 straipsnyje, prokuroras padarė išvadą, kad nebuvo   jokių įrodymų, kad jis padarė nusikaltimą.   36. Galiausiai, prokuroras nurodė, kad R.M. iškeltoje byloje nė vienas iš   trijų instancijų teismų nesuabejojo, ar S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo   teisėtai.   37. Pareiškėjai apskundė nutarimą nutraukti tyrimą. Jie teigė, kad S.G.   siekė atkeršyti automobilio vairuotojui ir neatsargiai šaudė į judančią   transporto priemonę nepaisydamas to, kad gali suţeisti keleivius.   Pareiškėjai teigė, kad S.G. ţinojo, jog automobilyje buvo kitų asmenų ir   turėjo suprasti, kad gali ţūti nekalti keleiviai, tačiau leido tam atsitikti   šaudydamas į transporto priemonę.   38. Be to, dėl tyrimo kokybiškumo pareiškėjai pabrėţė, kad prokuratūrai   nepavyko paaiškinti, kodėl viena iš S.G. iššautų kulkų pataikė į šoninį   automobilio langą, nors buvo prieita prie išvados, kad S.G. į transporto   priemonę pirmą kartą iššovė jai nutolus 11,4 metrų atstumu.   39. 2000 m. spalio 17 d. Kauno miesto apylinkės teismas prokuroro   nutarimą paliko nepakeistą. Teismas paminėjo, kad S.G. šaudė labai   trumpai į maţdaug 20 metrų perimetru judantį automobilį. Teismas   nusprendė, kad S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo teisėtai, šūviai buvo   nukreipti į automobilio ratus, o ne į jame sėdinčius asmenis. Buvo   nustatyta, kad automobilis staigiai manevravo, dėl to dvi kulkos kliudė   keleivius. Todėl S.G. negalėjo numatyti savo veiksmų pasekmių. Teismas   taip pat paţymėjo, kad gatvė ir automobilis buvo gerai apšviesti, nors   įvykis vyko apie vidurnaktį.   40. Teismas paţymėjo, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti dėl to,   kad R.M. vairavo neblaivus ir ne tik paţeidė eismo taisykles, bet ir bandė   pabėgti keldamas pavojų. Dėl jo elgesio kiti ţmonės atsidūrė pavojuje.   Policijos pareigūnai stengėsi visomis kitomis priemonėmis sustabdyti R.M.   ir šaudymas į tolstančio automobilio padangas buvo panaudotas kaip   kraštutinė priemonė.   41. Teismas taip pat nurodė, kad tarp S.G. veiksmų ir ginčijamų   pasekmių – pareiškėjų sūnų mirties – nebuvo prieţastinio ryšio. Teismas   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   nusprendė, kad S.G. veiksmai nesukėlė nuţudymo dėl neatsargumo, kad jis   tinkamai įvertino aplinkybes ir panaudodamas ginklą neviršijo atitinkamų   teisės nuostatų reikalavimų. Pareiškėjų sūnų mirtis buvo nelaimingas   atsitikimas, uţ kurį S.G. negali būti patrauktas baudţiamojon atsakomybėn.   II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ   42. Tuo metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 109 straipsnis numatė   baudţiamąją atsakomybę uţ nuţudymą dėl neatsargumo. BK 2011   straipsnio 2 dalis numatė baudţiamąją atsakomybę uţ pasipriešinimą   teisėtiems policijos reikalavimams, o 287 straipsnis – uţ tarnybos pareigų   viršijimą.   43. Naujojo Baudţiamojo kodekso, įsigaliojusio 2003 m. geguţės 1 d.,   straipsnis numato baudţiamąją atsakomybę uţ piktnaudţiavimą.   44. Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio Policijos įstatymo (galiojo   nuo 1998 m. birţelio 9 d. iki 2000 m. spalio 9 d.) 34 straipsnio 4 dalis   policijos pareigūnui suteikė teisę naudoti šaunamąjį ginklą. Įstatymo 39   straipsnyje buvo išvardytos policijos pareigūnų teisės uţtikrinant eismo   saugumą:   „Policijos pareigūnas, siekdamas uţtikrinti kelių eismo saugumą, turi teisę:   1) stabdyti transporto priemones, tikrinti vairuotojo dokumentus <...>;   2) nušalinti nuo vairavimo asmenis, įtariant, jog jie yra apsvaigę nuo alkoholio ar   narkotikų, paveikti vaistų, neturi teisės vairuoti. <...>”   45. Šio įstatymo 41 straipsnyje buvo numatyta:   „<...>   [2.] Policija ginklus <...> naudoja, siekdama nutraukti pavojingą visuomenei   veiką arba sulaikyti bei pristatyti į policiją tokią veiką padariusįjį asmenį.   Šaunamasis ginklas <...> naudojam[as] tik įstatymo numatytam tikslui pasiekti.   [3.] Policijos pareigūnai šaunamuosius ginklus <...> naudoja, atsiţvelgdami į   teisėtvarkos paţeidimo pobūdį, paţeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei   situaciją. <...> [P]olicijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.   [4.] Prieš naudojant šaunamuosius ginklus <...>, jei leidţia aplinkybės, asmenys,   prieš kuriuos jie bus panaudojami, įspėjami <...>. Šaunamasis ginklas naudojamas   tik tada, kai visi kiti galimi būdai ir priemonės panaudotos arba kai dėl laiko stygiaus   jų panaudoti nėra galimybės.“   46. Įstatymo 42 straipsnyje buvo nustatytos šaunamojo ginklo   panaudojimo sąlygos:   „[1.] Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis ir   transporto priemones <...> .   [2.] Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais   atvejais:   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   1) atremti pasikėsinimą, gresiantį policijos pareigūno sveikatai ar gyvybei <...>;   2) apginti kitus asmenis nuo uţpuolimo <...>;   3) atremti ginkluotą uţpuolimą;   4) persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, jeigu jis, siekdamas išvengti   sulaikymo, kėsinasi panaudoti ar panaudoja šaunamąjį ginklą ar kitus daiktus <...>,   pavojingus ţmogaus sveikatai ar gyvybei;   5) sulaikant asmenį, uţkluptą darant sunkų nusikaltimą, jeigu kitaip jo neįmanoma   sulaikyti;   6) siekiant sulaikyti suimtąjį ar nuteistąjį, bandantį pabėgti ar pabėgusį iš įkalinimo   ar kardomojo kalinimo vietos arba konvojavimo metu;   7) masinio pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais;   8) <...> specialiai saugomų objektų uţpuolimo atveju <...> .   [3.] Apie šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį faktą ir pasekmes nedelsiant   pranešama prokurorui.   <...>   [5.] Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto   priemonę, kai jos vairuotojas nepaklūsta išankstiniam akivaizdţiai išreikštam   policijos pareigūno reikalavimui sustoti, o tolesnis jos vairavimas gali sukelti   grėsmę eismo saugumui ar ţmonėms. <...>”   TEISĖ   I. DĖL KONVENCIJOS 2 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO   47. Pareiškėjai tvirtino, kad policija neteisėtai nuţudė jų sūnus, ir kad jų   mirties aplinkybės nebuvo veiksmingai ištirtos. Jie rėmėsi Konvencijos 2   straipsniu, kuriame, kiek šiuo poţiūriu yra reikšminga, numatyta:   „1. Kiekvieno ţmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti   niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, uţ kurį   tokią bausmę nustato įstatymas.   2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas šio straipsnio paţeidimu, jeigu tai   padaroma nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina:   a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;   b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; <...>“   A. Šalių teiginiai   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS   1. Pareiškėjai   48. Pareiškėjai pripaţino, kad pagal vidaus teisę policija turėjo teisę   panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę. Tačiau iš tikrųjų   dviems nekaltiems asmenims buvo atimta gyvybė. Pareiškėjai nesutiko su   institucijų nustatytais faktais ir išvadomis teigdami, kad, atsiţvelgiant į   sunkias pasekmes, mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas turėjo   būti laikomas neteisėtu ir neproporcingu būtinumui išvengti pavojaus, kurį   kėlė R.M. veiksmai.   49. Pareiškėjai teigė, kad pareigūnas S.G. tikriausiai tyčia taikė į   automobilio saloną, kai tik automobilis nuo policijos pareigūnų nutolo 2–3   metrus. Pagrįsdami šį teiginį, pareiškėjai rėmėsi R.M. parodymais,   pateiktais jam iškeltoje byloje (Europos Ţmogaus Teisių Teismui   nepateikti). Be to, jie atkreipė dėmesį į tą faktą, kad nė vienas policijos   pareigūnas negalėjo patvirtinti S.G. teiginių apie tai, kada jis pradėjo   šaudyti. Pareiškėjai nurodė, kad atstumą, iš kurio buvo paleisti šūviai, buvo   galima nustatyti remiantis įvykio vietos apţiūros rezultatais ir kulkų įėjimo   angų aukų kūnuose medicinine-balistine ekspertize. Be to, pareiškėjai   nurodė, kad nė viena S.G. iššauta kulka nepataikė į automobilio padangas   arba šalia jų.   50. Pareiškėjų teigimu, tai rodo, kad šaunamasis ginklas buvo   panaudotas ne prieš pačią transporto priemonę, o prieš joje sėdinčius   asmenis. Remdamiesi Kauno apygardos teismo išvada (ţr. § 26 pirmiau),   jie pabrėţė, kad nebuvo įstatyme numatytų mirtiną grėsmę keliančios jėgos   panaudojimo prieš asmenį aplinkybių, kadangi vairuotojas padarė tik   administracinės teisės paţeidimus (cf., § 54 toliau).   51. Be to, nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti mirtiną grėsmę   keliančią jėgą tokiu būdu, kokiu ji buvo panaudota.   52. Pareiškėjai teigė, kad persekiojimas truko maţdaug 15 minučių:   pirmasis pranešimas apie automobilį buvo gautas 23.41 val., o jų sūnų   mirtys buvo patvirtintos 23.56 val.   53. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nebuvo panaudotos visos kitos   priemonės, pavyzdţiui, visiškas „Ford Escort“ blokavimas policijos   automobiliais. Be to, vienas pirmųjų R.Z. paleistų šūvių apgadino   automobilio radiatorių, o tai reiškė, kad automobilis būtų sustojęs pats.   Pareiškėjai nurodė, kad policijos pareigūnai pastebėjo aušinimo skysčio   nutekėjimą ir ţinojo apie radiatoriaus gedimą. Šiuo poţiūriu jie rėmėsi   R.Z. parodymais (Europos Ţmogaus Teisių Teismui nepateikti).   54. Pareiškėjai taip pat nesutiko su vidaus institucijų išvadomis dėl   R.M. veiksmų keliamo pavojaus. Jie išreiškė abejonę, ar R.M. vairuojamas   automobilis iš tikrųjų partrenkė pareigūną R.Z. Jie teigė, kad jokie   įrodymai nepatvirtino tokios išvados. R.Z. suţalojimai buvo labai lengvi:   šiek tiek ištinusi kairioji blauzda ir keletas kairiosios rankos pirštų bei   kairiosios alkūnės įbrėţimų. Šiuo atţvilgiu pareiškėjai rėmėsi įrodymais   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     vairuotojui iškeltoje baudţiamojoje byloje (Europos Ţmogaus Teisių   Teismui nepateikti). Pareiškėjai teigė, kad šie suţalojimai galėjo atsirasti   bet kuriuo metu persekiojant automobilį – pavyzdţiui, manevruojant   policijos automobiliu arba bandant išsitraukti ginklą. Jeigu R.Z. būtų   partrenkęs automobilis, o jis būtų kritęs ant variklio dangčio, o vėliau ant   ţemės, kaip jis parodė S.G. iškeltos bylos tyrimo metu, jo suţalojimai būtų   ţymiai sunkesni. Be to, ant „Ford Escort“ nesimatė jokių tokio smūgio   ţenklų. Pareiškėjai padarė išvadą, kad policininko partrenkimo versija   buvo išgalvota tik tam, kad jėgos panaudojimas atrodytų labiau   pateisinamas tokiomis aplinkybėmis.   55. Pareiškėjai taip pat nesutinka su institucijų pareiškimu, kad „Ford   Escort“ kėlė grėsmę eismo saugumui arba kitiems asmenims. Pareiškėjai   teigė, kad apie vidurnaktį gatvės buvo tuščios, automobilis nesukėlė eismo   įvykio, o atliekant tyrimą nebuvo nustatyta persekiojimą mačiusių   liudytojų. Jie pabrėţė, kad tokiu paros metu Kauno gatvės paprastai yra   tuščios, ir kad nuolat šiose gatvėse patruliuojantys policijos pareigūnai tai   puikiai ţinojo.   56. Pareiškėjai padarė išvadą, kad tuo metu, kai buvo paleisti mirtini   šūviai, automobilis judėjo tuščia gatve nekeldamas jokios grėsmės kitiems   asmenims ar eismui ir kad buvo akivaizdu, jog anksčiau ar vėliau jis sustos   dėl radiatoriaus gedimo. Todėl šaudyti į tolstantį automobilį nebuvo būtina.   Policijos pareigūnai ţinojo, kad automobilyje yra keleivių, ir galėjo   numatyti, kad šūviai kėlė didelį pavojų jų gyvybei. Šaunamojo ginklo   panaudojimas tokiomis aplinkybėmis neatitiko įstatymų reikalavimų ir   nebuvo neišvengiamai būtinas Konvencijos 2 straipsnio poţiūriu.   57. Dėl 2 straipsnio procesinio aspekto pareiškėjai nurodė, kad S.G.   veiksmų tyrimas nebuvo nei nuodugnus, nei išsamus, nei objektyvus.   58. Aplinkybių, kurios, pareiškėjų teigimu, rodė nepagrįstą jėgos   panaudojimą, neįvertino nei prokuroras, nei teismas. Prokuroro ir Kauno   apygardos teismo išvados iš esmės buvo grindţiamos S.G. parodymais, o   visi jo versijai prieštaraujantys įrodymai buvo ignoruojami. Be to,   padarytos išvados nebuvo pagrįstos objektyviais įrodymais. Pavyzdţiui,   byloje nebuvo įrodymų, kad sprunkančio automobilio trajektorija mirtinų   šūvių metu buvo padrika ar neprognozuojama.   59. Galiausiai, pareiškėjai nurodė, kad teismo išvados buvo nepagrįstos,   nes buvo nurodyta, kad tarp S.G. veiksmų ir jų sūnų mirties nebuvo   prieţastinio ryšio.   2. Vyriausybė   60. Nors Vyriausybė pareiškė labai apgailestaujanti dėl pareiškėjų sūnų   mirties, ji teigė, kad taip atsitiko dėl mirtiną grėsmę keliančios jėgos   panaudojimo neišvengiamo būtinumo.   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     61. Vyriausybė pabrėţė, kad policijos pareigūnai taikėsi tik į transporto   priemonę, siekdami ją sustabdyti, ir kad taip elgdamiesi jie veikė   atsiţvelgdami į vidaus teisėje, reglamentuojančioje šaunamųjų ginklų   naudojimą, numatytas sąlygas (Policijos įstatymo 42 straipsnis).   62. Šios sąlygos susidarė dėl R.M., kuris pavojingai vairavo automobilį   dvigubai viršydamas leistiną greitį, veiksmų. Vairuotojas nepakluso   daugybei reikalavimų sustoti, kurie buvo duodami per garsiakalbį, aktyviai   stengėsi pabėgti nuo jį persekiojusių policijos automobilių ir nekreipė   dėmesio į perspėjamuosius šūvius; galiausiai automobilis partrenkė vieną   iš policijos pareigūnų. Todėl automobilio vairuotojas sudarė aiškų įspūdį,   kad jis ir toliau vairuos taip pat, bandydamas pabėgti bet kokiais būdais,   net ir pačiais pavojingiausiais, ir todėl kėlė realų pavojų pėstiesiems ir   eismui judriose Kauno gatvėse. Policijos pareigūnai negalėjo aiškiau ir   objektyviau įvertinti situacijos pavojingumo dėl to, kad jiems nebuvo   ţinoma apie automobilyje esančius asmenis, nes jo langai buvo tamsinti.   63. Vyriausybė pabrėţė, kad šaudymas į automobilio padangas buvo tik   kraštutinė priemonė, kurios buvo imtasi po to, kai nepasiteisino visos kitos   priemonės. Šiuo atţvilgiu ji taip pat teigė, kad įvykis prasidėjo maţdaug   23.00 val. (pirmasis policijos automobilio Nr. 548 bandymas sustabdyti   automobilį) ir baigėsi 23.56 val. (mirties patvirtinimas), t.y. truko ne   maţiau kaip penkiasdešimt minučių. Tačiau Vyriausybė patvirtino, kad   tikslus persekiojimo laikas byloje nebuvo nurodytas.   64. Galiausiai, Vyriausybė nurodė, kad nebuvo nustatyta planavimo ar   kontrolės elementų, dėl kurių būtų kilusios apgailestaujamos pasekmės,   sukeltos teisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Informacija apie pavojingai   manevruojantį automobilį patruliuojantiems policijos automobiliams buvo   perduota per dispečerinę, persekiojant buvo palaikomas ryšys, todėl   pareigūnai turėjo naujausią informaciją.   65. Dėl procesinių 2 straipsnio reikalavimų Vyriausybė nurodė, kad   institucijos veikė savo iniciatyva pradėdamos ir atlikdamos nepriklausomą   įvykio tyrimą. Buvo imtasi visų įmanomų priemonių ir surinkti įrodymai,   įskaitant išsamią ir tikslią autopsiją, įvykio vietos apţiūrą ir balistinę   ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas nevilkinant, jis buvo viešas, pareiškėjai   dalyvavo procese.   B. Teismo vertinimas   1. Faktų nustatymas   66. Šioje byloje įvykio aplinkybes pirmiausia nagrinėjo teismai   vairuotojui R.M. iškeltoje byloje, vėliau – prokuratūra ir Kauno miesto   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     apylinkės teismas. Teismas suvokia savo vaidmens subsidiarumą; tačiau,   kai pareiškiami skundai dėl Konvencijos 2 straipsnio paţeidimo, Teismas   turi itin kruopščiai patikrinti informaciją, net jeigu šalyje jau įvyko tam   tikri procesai ir tyrimai (ţr. Makaratzis v. Greece [GC], no. 50385/99, §§   46–48, ECHR 2004-XI).   67. Iš anksto nespręsdamas dėl 2 straipsnio paţeidimo procesiniu   aspektu, Teismas pastebi, kad jam iškyla daug klausimų dėl paties įvykio, į   kuriuos vidaus institucijos neatsakė. Ypatingai dėl to, kad šalys pateikė   prieštaringus toliau nurodytų aplinkybių paaiškinimus.   68. Pareiškėjai teigė, kad persekiojimas truko maţdaug 15 minučių, tuo   tarpu Vyriausybė, nors ir pripaţindama, kad tiksli persekiojimo trukmė   nebuvo ţinoma, tvirtino, kad jis truko ne maţiau kaip penkiasdešimt   minučių. Pareiškėjai taip pat ginčijo vidaus teismų išvadą, kad pareigūną   R.Z. partrenkė automobilis; jie taip pat nurodė, kad atstumas, iš kurio S.G.   šaudė į automobilį, buvo maţdaug 2–3 metrai, o ne 11,4–27,5 metrai, kaip   nustatė prokuratūra. Be to, pareiškėjai nesutiko su Vyriausybės teiginiu,   kad įvykių metu gatvėse buvo „intensyvus“ ţmonių ir automobilių   judėjimas; jie tvirtino, kad apie vidurnaktį gatvės paprastai yra tuščios.   Šiuo atţvilgiu pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo metu įrodymų   pateikti nebuvo pakviestas nė vienas įvykių liudytojas.   69. Galiausiai, nors Vyriausybė pareiškė, kad policijos pareigūnai   negalėjo nustatyti, kiek asmenų buvo automobilyje, pareiškėjai tvirtino,   kad pareigūnams buvo ţinoma, jog automobilyje buvo ne tik vairuotojas,   bet ir keleivių. Iš tikrųjų tą pripaţino ir pats S.G. (ţr. § 21 pirmiau).   70. Nagrinėdamas bylą, Teismas kreips ypatingą dėmesį šiems   prieštaringiems šalių teiginiams, atsiţvelgdamas į visus vidaus institucijų   nustatytus faktus.   2. Ar pareiškėjų sūnums gyvybė buvo atimta pažeidžiant Konvencijos 2   straipsnį   a) Bendrieji principai   71. Kaip matyti iš paties 2 straipsnio 2 dalies teksto, policijos pareigūnų   naudojama mirtiną grėsmę kelianti jėga gali būti pateisinama tam tikromis   aplinkybėmis. Tačiau toks jėgos panaudojimas galimas tik tuo atveju, kai   tai yra „neišvengiamai būtina“, kitaip tariant, jis turi būti visiškai   proporcingas tomis aplinkybėms (ţr. McCann and Others v. the United   Kingdom, 1995-09-27, Series A no. 324, p. 46, § 150; Makaratzis v.   Greece, minėta pirmiau, §§ 57–59, ECHR 2004-XI; Nachova and Others   v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 and 43579/98, § 94, ECHR 2005-VII).   72. Be to, Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš esmės tokio   būtinumo negali būti, jeigu yra ţinoma, kad suimamas asmuo nekelia   pavojaus gyvybei arba sveikatai ir nėra įtariamas padaręs smurtinį   nusikaltimą, netgi jeigu nepanaudojus mirtiną grėsmę keliančios jėgos bus   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     prarasta galimybė bėglį suimti (ţr. Teismo poţiūrį byloje McCann and   Others, minėta pirmiau, p. 45–46, §§ 146–50, p. 56-62, §§ 192–214, ir   vėlesnėse Makaratzis, minėta pirmiau, §§ 64-66, bei Nachova and Others,   minėta pirmiau, § 95, kur Teismas pasmerkė neproporcingą jėgos   panaudojimą suimant aukas, dėl kurio jos ţuvo).   b) Šių principų taikymas šioje byloje   73. Remdamasis visa bylos medţiaga, Teismas konstatuoja, kad buvo   aiškiai nustatyta, jog nukentėjusieji ţuvo dėl S.G. paleistų šūvių; šį faktą   daugelį kartų patvirtino vidaus institucijos (ţr. § 21, 26 ir 33 pirmiau).   74. Teismas sutinka, kad šiuo atveju buvo šaudoma siekiant sulaikyti   automobilio vairuotoją. Todėl policija ėmėsi veiksmų siekdama teisėtai   suimti paţeidėją, kaip apibrėţta Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkte   (cf., pirmiau minėtos bylos Nachova and Others, § 98, ir Makaratzis, §§   64–66). Tačiau Teismas turi išnagrinėti, ar jėga, panaudota siekiant   nurodyto tikslo, buvo „neišvengiamai būtina“. Atkreipiamas dėmesys į   vidaus institucijų tvirtinimą, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti prieš   transporto priemonę, o ne prieš joje esančius asmenis. Todėl Teismas visų   pirma turi įvertinti pavojaus, kurį kėlė šaunamųjų ginklų panaudojimas   prieš transporto priemonę, dėl kurio buvo atimta gyvybė, mastą, o ypač   sprunkančio automobilio keliamą pavojų ir neatidėliotiną poreikį jį   sustabdyti.   75. Teismas dar kartą pastebi, kad vertinimą turi atlikti, atsiţvelgdamas   į prieštaringus įvykių paaiškinimus, įskaitant daugelį neatsakytų klausimų.   Remdamasis jam pateikta medţiaga, Teismas negali nei patvirtinti, nei   paneigti pareiškėjams iškilusių abejonių. Ir nemano tai esant būtina. Net ir   darant prielaidą, kad vidaus institucijų pateikti faktai patikimai nušviečia   įvykius, daugybė oficialiai pateiktos nuomonės detalių, netgi spragų,   liudija valstybės nenaudai.   76. Vidaus teismai nustatė, kad pareigūnai R.Z. ir S.G. pradėjo šaudyti į   automobilį tada, kai jis ėmė tolti didindamas greitį ir neprognozuojamai   keisdamas trajektoriją. Tikslus automobilio keleivių skaičius nebuvo   ţinomas, tačiau pareigūnas S.G. ţinojo, kad automobilyje buvo dar bent   vienas asmuo (ţr. § 21 pirmiau). Iš maţdaug 11,4–27,5 metrų atstumo iš   viso buvo paleista 11 šūvių. Kulkos pataikė į „Ford Escort“ padangas,   ratlankius, sėdynes ir langus, taip pat į nukentėjusiųjų kūnus (ţr. § 33   pirmiau). Kai kurios kulkos langus kliudė maţdaug 45 laipsnių kampu,   nors šaudydami pareigūnai neva stovėjo dideliu atstumu nuo automobilio.   77. Tokiomis aplinkybėmis, nukreipę nepertraukiamą ir kiek padriką   ugnį į automobilį, pareigūnai labai rizikavo nušauti keleivius ir pagrįstai   turėjo numatyti tokį pavojų. Iš tiesų dvi pareigūno S.G. paleistos kulkos   buvo mirtinos.   78. Toks didelis pavojus gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju,   jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų   automobilio vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti. Todėl Teismas   toliau turi įvertinti ţalą, kurios stengėsi išvengti pareigūnai.   Atsiţvelgdamas į tai, Teismas turi įvertinti sprunkančio vairuotojo   padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo keltą grėsmę (ţr. Nachova and Others,   minėta pirmiau, § 96).   79. Teismui neatrodo, kad pavojus kitiems ţmonėms arba eismo   saugumui buvo toks akivaizdus ir realus, kaip įrodinėjo Vyriausybė. Šalys   sutinka, kad iki tol, kol persekiojimas suintensyvėjo ir buvo partrenktas   policininkas, automobilis vaţiavo taip, lyg jį vairuotų neblaivus ar   neapdairus asmuo, kas vėliau pasitvirtino. Tačiau vidaus institucijoms   nepavyko neginčijamai įrodyti, kad vidutinio dydţio miesto gatvėse apie   vidurnaktį iš tiesų buvo daugybė ţmonių, kuriems dėl tokio vairavimo   galėjo kilti pavojus. Galimą abejonę sustiprina tai, kad tyrimo metu nebuvo   nustatytas nė vienas persekiojimą matęs liudytojas. Todėl Teismas   nenustato jokių akivaizdţių pavojaus, kurį kėlė sprunkantis vairuotojas po   to, kai jis bandė pabėgti iš akistatos su policininkais vietos, poţymių. Ši   byla skiriasi nuo Konvencijos institucijų anksčiau nagrinėtų bylų, kuriose   buvo nustatyta, kad rizikingą šaudymą pateisino būtinumas išvengti   grėsmės, kurią bendroje vyraujančio nesaugumo aplinkoje kėlė įtariami   teroristai (ţr. pirmiau minėtas bylas McCann and Others § 200, ir   Makaratzis, § 65).   80. Netgi atsiţvelgdamas į tai, kad vairuotojo veiksmai buvo galimai   pavojingi, Teismas nemano, kad dėl iškilusios grėsmės buvo būtina jį   nedelsiant sustabdyti panaudojant šaunamąjį ginklą.   81. Teismas pripaţįsta, kad policijos pareigūnai automobilį bandė   sustabdyti pasinaudodami kitais būdais. Tačiau panašu, kad būtinumas   toliau šaudyti į automobilį buvo sumaţėjęs, kadangi – apie ką ţinojo bent   jau pareigūnas R.Z. – dėl automobilio radiatoriaus gedimo šis galų gale   būtų sustojęs (ţr. § 18 pirmiau).   82. Teismas atsiţvelgia į tai, kad pareiškėjų sūnūs ţuvo per neplanuotą   operaciją, paskatinusią įvykius, į kuriuos policijai teko reaguoti be   išankstinio pasirengimo (ţr. Makaratzis, minėta pirmiau, § 69). Jis suvokia,   kokį pavojų gali sukelti institucijoms tekusi nelengva našta (ibid.). Tačiau   automobilio keleivių gyvybei kilusi grėsmė, vertinama atsiţvelgiant į tai,   kad vairuotojas nekėlė tiesioginio pavojaus ir nebuvo būtina nedelsiant   sustabdyti automobilio, rodo, kad policijos pareigūnai susidariusioje   situacijoje reagavo gana impulsyviai. Teismas mano, kad jų veiksmai, ypač   padrikas šaudymas į iš įvykio vietos vis didesniu greičiu sprunkantį ir   manevruojantį automobilį, rodo, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti   neapdairiai, nors teisėsaugos profesionalai taip elgtis neturėtų.   83. Esant tokioms aplinkybėms, Teismui tenka padaryti išvadą, kad   pareiškėjų sūnūs ţuvo dėl to, kad buvo panaudota jėga, kuri nebuvo   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     neišvengiamai būtina, siekiant teisėtai suimti asmenį Konvencijos 2   straipsnio 2 dalies b punkto poţiūriu.   84. Todėl dėl pareiškėjų sūnų mirties buvo paţeistas Konvencijos 2   straipsnis materialiuoju aspektu.   3. Ar pareiškėjų sūnų mirties tyrimas buvo veiksmingas   a) Bendrieji principai   85. Prievolė saugoti teisę į gyvybę pagal Konvencijos 2 straipsnį kartu   su bendrąja valstybės pareiga, numatyta Konvencijos 1 straipsnyje,   „kiekvienam [jos] jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti   Konvencijoje apibrėţtas teises bei laisves“ taip pat netiesiogiai reikalauja,   kad būtų atliekamas tam tikras veiksmingas oficialus tyrimas, kai asmenys   yra nuţudomi panaudojant jėgą. Esminis tokio tyrimo tikslas yra uţtikrinti   veiksmingą vidaus teisės, kuri saugo teisę į gyvybę, įgyvendinimą, o tais   atvejais, kai mirtys kilo dėl valstybės pareigūnų ar institucijų atsakomybės,   uţtikrinti jų atsakomybę uţ tai. Tačiau Teismas paţymi, kad pareiga atlikti   tyrimą reikalauja imtis tam tikrų priemonių, o ne pasiekti rezultatą (cf.   Hugh Jordan v. the United Kingdom, no. 24746/94, § 107, 2001-05-04).   86. Toks tyrimas turi būti nepriklausomas, prieinamas nukentėjusiojo   šeimai, atliekamas pakankamai greitai ir operatyviai bei veiksmingas, t. y.   jis turi padėti nustatyti, ar tokiais atvejais panaudota jėga buvo pateisinama   tokiomis aplinkybėmis ar ji buvo neteisėta. Tyrimas arba jo rezultatai taip   pat turi būti pakankamai vieši (ţr., mutatis mutandis, McCann and Others,   minėta pirmiau, p. 49, § 161; Kaya v. Turkey, 1998-02-19, Reports 1998-I,   p. 324, § 86; pirmiau minėta Hugh Jordan v. the United Kingdom, §§ 105–   109; Makaratzis, pirmiau minėta, §§ 73 ir 74; Huohvanainen v. Finland,   no. 57389/00, § 95, 2007-03-13).   87. Tyrimo išvados turi būti grindţiamos išsamia, objektyvia ir   nešališka visos reikšmingos informacijos analize. Bet kuris tyrimo   trūkumas, kuris sumaţina galimybes nustatyti bylos aplinkybes arba   atsakingą asmenį, gali neatitikti privalomo veiksmingumo reikalavimo (ţr.   Nachova and Others, minėta pirmiau, § 113, ir, a contrario,   Huohvanainen, minėta pirmiau, §§ 110–115).   b) Šių principų taikymas šioje byloje   88. Teismas pastebi, kad tyrimas dėl šaudymo teisėtumo buvo pradėtas   praėjus beveik 10 mėnesių po įvykio. Kai kurie faktai jau buvo surinkti   baudţiamojoje byloje, iškeltoje vairuotojui R.M. Tačiau šioje byloje buvo   nagrinėjama tik R.M. atsakomybė. Kaip 1999 m. geguţės 18 d. nutartyje   pastebėjo Kauno apygardos teismas, nebuvo vertinama, kokiomis   aplinkybėmis ir ar teisėtai pareigūnas S.G. panaudojo jėgą (§ 26 pirmiau).   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     89. Teismas primena, kad iš Konvencijos 2 straipsnio kylanti pozityvi   pareiga reikalauja, kad tyrimas padėtų nustatyti, ar panaudota jėga buvo ar   ne pateisinama tam tikromis aplinkybėmis (ţr., pvz., Hugh Jordan, minėta   pirmiau, § 107). R.M. bylos nagrinėjimas neatitiko šio reikalavimo, todėl   Teismas mano, kad nebuvo vykdoma prievolė greitai pradėti tyrimą, kaip   to reikalauja 2 straipsnis (ţr., mutatis mutandis, Hugh Jordan,§ 136).   90. Pareigūno S.G. veiksmų tyrimą atliko prokuratūra, kuri tyrimą   nusprendė nutraukti nenustačiusi S.G. veiksmuose nusikaltimo sudėties. Šį   nutarimą perţiūrėjo pirmos instancijos teismas (ţr. §§ 28–36 ir §§ 39–41   pirmiau). Nors institucijos formaliai ėmėsi daugelio tyrimo priemonių (ţr.   § 29 pirmiau), Teismas pastebi, kad daug pagrindinių įvykio aplinkybių   nebuvo tinkamai įvertintos (ţr. §§ 66–69 pirmiau). Taip ir nebuvo   nustatytas tikslus persekiojimo laikas ir trukmė, kokia padėtis buvo Kauno   gatvėse apie vidurnaktį tą penktadienį, o ši informacija ne tik buvo svarbi   bendram įvykio aplinkybių suvokimui, bet ir esminė vertinant mirtiną   grėsmę keliančios jėgos panaudojimo būtinumą.   91. Teismas taip pat paţymi, kad vidaus institucijos visą dėmesį sutelkė   tik į vieną versiją, kurią iškėlė policija, ir neaptarė kitų hipotezių,   pavyzdţiui, pareiškėjų iškeltų. Svarbiausia yra tai, kad pareiškėjams, kurie   savo nuomonę grindė įvairiais vidaus institucijų pripaţintų įrodymų   aspektais, pareiškus abejonių dėl šaudymo atstumo, šios abejonės nebuvo   tikrinamos siekiant jas patvirtinti arba išsklaidyti. Tačiau Teismui nebuvo   pateikta įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad policijos paaiškinimas buvo   vienintelė objektyviai galima įvykių versija. Pavyzdţiui, Vyriausybė   nepateikė jokių ekspertų išvadų dėl šaudymo atstumo ir kulkų trajektorijų   koreliacijos ar kitų panašių įrodymų.   92. Teismas dar kartą primena, kokios svarbios yra iš 2 straipsnio   kylančios garantijos, kurios įpareigoja atlikti išsamų tyrimą, padedantį   nustatyti visas bylos aplinkybes laikantis paties išsamiausio patikrinimo   standartų (ţr., pavyzdţiui, Nachova and Others, minėta pirmiau, §§ 93 ir   113).   93. Anksčiau aprašyti tyrimo trūkumai, ypač laiku nepradėtas ir išsamiai   neatliktas tyrimas, yra pakankamai svarūs ir leidţia Teismui padaryti   išvadą, kad institucijos neįvykdė 2 straipsnyje numatytos pareigos   veiksmingai ištirti gyvybės atėmimo aplinkybes.   94. Todėl šiuo poţiūriu buvo padarytas Konvencijos 2 straipsnio   procesinis paţeidimas.   III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS   95. Konvencijos 41 straipsnis numato:   „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios   Susitariančiosios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą   ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     A. Ţala   96. Kiekvienas pareiškėjas reikalavo po 300 000 litų (apie 86 886 eurų)   kompensacijos turtinei ir neturtinei ţalai atlyginti. Jie tvirtino, kad be   patirto skausmo ir sielvarto taip pat neteko būsimos finansinės paramos   senatvėje, kurią jiems būtų suteikę jų sūnūs.   97. Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir pernelyg   didelius.   98. Teismas mano, kad, atsiţvelgiant į Konvencijos 2 straipsnio   materialųjį ir procesinį paţeidimą, pareiškėjai patyrė ir turtinę, ir neturtinę   ţalą. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip to reikalauja Konvencijos   straipsnis, Teismas kiekvienam pareiškėjui priteisia po 30 000 eurų visų   rūšių patirtai ţalai atlyginti.   B. Kaštai ir išlaidos   99. Atsiţvelgiant į tai, kad nė vienas pareiškėjas nereikalavo padengti   jokių kaštų ir išlaidų, šiuo poţiūriu nėra pagrindo priteisti jokios sumos.   C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų   100. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti   skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,   pridedant 3 procentus.   JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS     DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI   1. Nustato, kad dėl pareiškėjų sūnų mirties buvo paţeistas Konvencijos 2   straipsnio materialusis aspektas;   2. Nustato, kad dėl valstybės atsakovės neatlikto veiksmingo tyrimo buvo   paţeistas Konvencijos 2 straipsnio procesinis aspektas;   3. Nustato, kad:   a) per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal   Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti   kiekvienam pareiškėjui po 30 000 EUR (trisdešimt tūkstančių eurų)   turtinei ir neturtinei ţalai atlyginti, konvertuojant į valstybės atsakovės   valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą, ir bet kokį mokestį,   kuris gali būti taikomas šiai sumai;   b) nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo   įvykdymo per įsipareigojimų nevykdymo laiką turės būti mokamos   paprastosios palūkanos nuo minėtos sumos pagal ribinę Europos   centrinio banko skolinimo normą pridedant tris procentus;   4. Atmeta kitus pareiškėjų reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.   Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. balandţio 24 d.   vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.   S. DOLLÉ   F. TULKENS   Kanclerė   Pirmininkė